Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 46 (968), 2011 gruodžio 23 d. > Kinas > Kas įsiminė 2011-aisais kine
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Kas įsiminė 2011-aisais kine


7 MD

Share |
„Turino arklys”

Rūta Birštonaitė

 

Metai prasidėjo nuo kelis dešimtmečius saugoto ir pagaliau atkimšto „Napoleono“, o jau vėlyvą rudenį ūkanotojo Albiono turguje tarp siaubingo šlamšto teko regėti senovinių miniatiūrinių buteliukų su spiritiniais gėrimais kolekciją. Nors prekeivė primygtinai patarė geriau jų neragauti, manau, ji klydo – visi šie ženklai aiškiai liudija, kad 2011-ieji buvo ištikimybės senoms patikrintoms vertybėms metai. Taigi likau labai patenkinta „Kino pavasariu“, kur pasižiūrėjau keturių savo korifėjų (Kiarostamio, Švankmajerio, Oliveiros, Ruizo) aukščiausio lygio filmus. Raritetiniu kino įvykiu laikau ir Algimanto Kunčiaus parodą ŠMC „Kino užrašai: 1979–1984“. Šie darbai ne tik puikiai išsaugojo laiko aromatą, bet ir pademonstravo unikalų filmavimo temperamentą, kai vaizdai jungiasi į staigaus, džiugaus, nerūpestingo ir kartu sukaupto gyvenimo struktūrą. Aristokratiškas Vilnius, aplipęs chimeromis ir herojų galvomis, rinktinės draugijos, kažką nebyliai aptariančios, – žiūri į visa tai, gėriesi ir liūdi, nes čia tesi pavydus stebėtojas, galintis sekti, kaip kitame laike tęsiasi, matyt, be galo įdomus, bet tau jau nebegirdimas pokalbis.

 

Lukas Brašiškis

 

I. Filmas šalia ekrano, arba Sustojęs laikrodis

 

„Please, be quiet, please!“ („Prašom tylos, labai prašom!“) Kažkas iš paskutinių sausakimšos salės eilių maldaujančiu tonu sušunka Antologijos kino archyvų didžiojoje salėje mano eilėje bruzdančiai merginai. Laikas nuo pirmųjų filmo kadrų išvaduotas iš laikrodžio nelaisvės, bet žinau, kad tai vyksta dar prieš šėtono šokį, vadinasi, kažkur tarp penktos ir septintos filmo peržiūros valandos. Keliomis scenomis vėliau, antros seanso pertraukėlės metu stovėdami prie apsilupusių Antologijos durų ir mąsliai žiūrėdami į gatvę traukiame dūmą. Nusileidusios saulės spinduliai pralekiančių taksi languose atrodo kaip ekrane.

 

Kiek vėliau Kauno prekybos centro kino salėje Béla Tarras jo filmą nuobodumu apkaltinti bandančiam žiūrovui atsako, kad jei pastarasis po filmo peržiūros jaučiasi blogiau nei prieš ją, vadinasi, režisierius savo darbą atliko sėkmingai. Žiūrovas tyli.

 

Straubo ir Huillet filmas „Per anksti, per vėlai“ prasideda kelias minutes besitęsiančiu planu, filmuojamu iš 360 laipsnių kampu ratus nuolat sukančios mašinos. Vėliau Paryžiuje ir Kaire pasikartosiantis politiškai poetiškas kameros judesys kiekvieną kartą bus kitoks, tačiau vienas iš mano bičiulių korėjiečių to jau nebepamatys. Po pirmojo kameros suktuko jam tenka išeiti.

 

Kažkas laša ant rankos. Šalia sėdinti vidutinio amžiaus moteriškė mandagiai atsiprašo. Ekrane patetiško rūko apgaubtoje scenoje Seanno Penno personažas susitinka su savo mirusiais tėvais. Visiškai nesujaudintas prisimenu Pedro Costos žodžius: „Jei kino vartai atverti per plačiai, ekrane žiūrovas mato tik save.“

 

Antologijos archyvų gimtadienio dieną Jimas Jarmuschas pristatydamas „Kontrolės ribas“ prisimena, kad pirmą kartą sutiktas Andy Warholas jam papriekaištavo, jog filmas „Keisčiau nei rojuje“ yra geras, tik jame Andy norėtų mažiau siužeto. Po šių režisieriaus žodžių salėje nugriaudi žiūrovų juokas.

 

Juodąjai/baltąjai gulbei tarpduryje betraiškant savo motinos pirštus, šalia sėdinti stambi juodaodė moteriškė isteriškai sušunka: „What a hell is this!“ („Kokia čia velniava“) ir tempdama savo dukrytę kitų žiūrovų galvomis palieka salę.

 

Nesuskaičiuojama galybė šio nesibaigiančio filmo veikėjų jau daugiau negu šimtą metų sėdi kino teatro salėje nebūdami tikri, kas ten nutiks, ką jie ten pamatys ir išgirs bei kaip į tai reaguos. Šalia ekrano vykstančių siužetų vingiai nėra iš anksto užrašyti scenarijuje, jų pasakojimas nėra linijinis ir neturi aiškios pradžios bei pabaigos. Man visa tai ir daug daugiau įvyko 2011-aisiais, bet ar žyma ant kalendoriaus ką nors keičia?

 

II. Pabaigos pradžia: tarp matomo ir nematomo

 

Iškilmingai skambant Wagnerio „Tristanui ir Izoldai“ iš įvairiaspalvio dangaus žemyn krenta paukščiai, jau visai netrukus kita planeta lėtai, tarytum narciziškai tuo besimėgaudama susidurs su Žeme ir ekraną užlies ryškios skaitmeninės liepsnos. Tuo metu atokiame juodai baltame kambaryje nepaisydamas užgęsusios šviesos, tėvas tyliai ragina dukrą valgyti bulvę kasdienę, tačiau nebegali jai atsakyti kodėl. Ekrane tamsa, bet už lango kasdien siaučiantis vėjas dar nenutilo. Laukiant pabaigos siūlau susitarti, kada baigiasi filmas. Ar tuomet, kai jo nebežiūri, ar tuomet, kai pamiršti, kad jį žiūri?

 

Santa Lingevičiūtė

 

Besiblaškydamas po daugybę festivalių visada tikiesi ir žinai, kad pamatysi kažką gero, tačiau neišvengiamai filmų vertinimo kartelė kyla, tad dažnokai tenka nusivilti. Net ir garsiais vardais.

 

Tačiau tarp daugybės garsių vardų ir šiaip filmų, į kuriuos buvo dedamos didžiulės viltys, nuėjau į ankstyvą peržiūrą filmo, kurio net neplanavau žiūrėti, tačiau tuo metu daugiau eiti nebuvo kur.

 

Tai jauno Čilės rašytojo ir režisieriaus Cristiáno Jiménezo filmas „Bonsas“. Kitaip nei dauguma šių metų premjerų, jis pastatytas ne pagal literatūros kūrinį, o apie literatūrą, apie kūrinio rašymą, paraleliai skaitant Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“. Kai filmo pradžioje universiteto profesorius pirmakursių prašo prisipažinti, kas skaitė Proustą, o šie, nenorėdami pasirodyt neišprusę, melagingai, tačiau nedrąsiai kelia rankas, nenorom, lyg paragavus pyragaičio, pamirkyto arbatoje, užplūsta prisiminimai apie pirmuosius savo studijų metus.

 

Kai vaikiškai ir naiviai studentai bandydavo pasididžiuoti prieš savo kolegas ar dėstytojus, tvirtindami, kad skaitė vieną ar kitą literatūros kūrinį. Pavasarinės kelionės prie Neries su knygomis ir vyno buteliu ruoštis atsiskaitymams. Aišku, užsidegimas šviečiant saulei greitai nuvilnydavo Nerim kažkur už Vingio parko.

 

Vienas subtiliausių „Bonso“ epizodų, kai vaikinas į kuklų kambarėlį parneša merginai visus septynis Prousto romano tomus. Jie apskaičiuoja, kad kasnakt prieš miegą skaitydami po du puslapius neišsiskirs bent dvidešimt metų. Bet ilgainiui tie puslapiai vis trumpėja iki kelių sakinių, žodžių, ir knygos lieka, o mergina išeina.

 

Nenuoseklų filmo siužetą diktuoja rašantis romaną pagrindinis personažas. Tai šokama aštuonerius metus į priekį, tai grįžtama atgal. Lyg jaunuolis, rašydamas savo romaną, bandytų atrasti tai, ką prarado nesugrąžinamai praeityje, arba prarado dabartyje todėl, kad per daug kapstėsi praeityje ir liko, kaip sakoma, „prie suskilusios geldos“. Tačiau liko su bonsu – vienintele savo paguoda ir gyvenimo partneriu, kuriuo vieninteliu sugeba rūpintis. Peržiūrėjusi filmą pasižadėjau, kad perskaitysiu visus Prousto romano tomus, nuo kurių gėdingai išsisukau studijų metais.

 

Rasa Paukštytė

 

Atradimu, malonumu tapo VDFF parodyta bulgaro Andrejaus Paunovo ilgametražių dokumentinių filmų retrospektyva, ypač jo „Bėdos dėl uodų ir kitos istorijos“. Retenybė – režisierius, negromuliuojantis problematikos taip, kad visiems būtų suprantama. Ypač virtuoziškai posovietinį gyvenimą kaip tragikomediją įvaizdinantis A. Paunovas priminė vieną pamatinių geros dokumentikos savybių – neversti herojų metaforomis, o jas užauginti iš smulkmenų filmuose. Ačiū Audriui Stoniui, pasiūliusiam šią retrospektyvą festivaliui.

 

Jimo Jarmuscho, atrasto prieš dvidešimtmetį, retrospektyva priminė, kad kino autorius, kurio seni filmai sutraukia savą ir verčia sava tam tikrą publiką, yra aukso vertės. Ji – kai kurie atmintinai žinantys filmus – „Skalvijos“ dėka turėjo galimybę pabūti ne visai teisingo, tvarkingo, patogaus, nepolitkorektiško, sveikatai kenkiančio požiūrio į gyvenimą bendrininkais. Kelis vakarus „Skalvijos“ salė virto savų, žinančių kažkokią juos apjungiančią paslaptį, žmonių „chebra“. Nedažnai kine ištinka toks nesnobiško, neprivalomo bendrumo jausmas.

 

Aki Kaurismaki „Havras“, Bakuro Bakurazdės „Medžiotojas“, Pierre’o  Schoellerio „Ministras“, Manto Kvedaravičiaus „Barzakh“ – filmai, dar galintys pakurstyti blėstančią pagarbą vis dažniau prisitaikančiam prie patogių ideologinių ir politinių standartų europietiškam kinui.

 

Živilė Pipinytė

 

Gdynės vaidybinių lenkų filmų festivalis festivalis šį birželį pasiūlė savo kino klasikams prisiminti, kaip buvo kuriama viena jų svarbaus filmo scena. Meistriškumo pamokas pradėjo Andrzejus Wajda. Kartu su rudenį Anapilin išėjusiu Januszu Morgensternu jie pasakoja, kaip sugalvojo „Pelenų ir deimanto“ sceną, kur AK kovotojai prisimena žuvusius draugus, uždegdami taureles su degtine. Wajda ir Morgensternas (antrasis „Pelenų ir deimanto“ režisierius) taiso vienas kitą, prisimena komiškas detales, anekdotiškas situacijas. Smagu, gyva, autoironiška kaip ta Wajdos frazė: „Tada mes buvome gabūs“. Bet kai dabar atsiverčiau užrašus, matau, kaip tiksliai per trumpoką akademinę valandą aptarta viskas – dramaturgija, operatoriaus darbas, apšvietimas, dekoracijos, pagrindinį personažą suvaidinusio Zbigniewo Cybulskio indėlis... Tiesiog puikiai surežisuota meistriškumo pamoka!

 

Gdynės prisiminimai šiemet nustelbia kitus, net naujesnius festivalius, nes ten kasdien žiūri filmus, liudijančius, kad kuriamas gyvas kinas – neprovincialus, nesilygiuojantis į pasaulines madas. Jauni režisieriai drįsta kurti nekonjunktūriškus filmus! Suprantu, kad lenkų kinas (kaip ir literatūra ar teatras) duoda tai, ko nesulaukiu iš lietuviško, – jis formuluoja sunkius, neįprastus, sudėtingus klausimus. Tuos, į kuriuos būtina atsakyti, kad galėtum gyventi toliau. Tokia ir Wojteko Smarzowskio „Rožė“ – filmas apie tai, kad totali prievarta ir skausmas negali sunaikinti artumo ir meilės poreikio.

 

Apie pilkoje kasdienybėje slypintį artumo ilgesį ir pats ryškiausias šiemet matytas rusų filmas – Bakuro Bakuradzės „Medžiotojas“. Filmo herojai – pasiturintis fermeris, jo kiaulių fermoje dirbanti kalinė, devynerių metų fermerio sūnus, Aleksandro Matrosovo memoriale klausiantis: „Kas buvo SSSR?“ Bakuradzės filmas iš tų, prie kurių vis grįžti, kad įmintum jo tariamo paprastumo mįslę.

 

Iš pirmo žvilgsnio Aleksandro Sokurovo „Faustas“ – visiška minimalistinio „Medžiotojo“ priešingybė. Tačiau barokiška Sokurovo vizija galiausiai prabyla apie tą patį – jausmų plynę, nepakeliamą banalybės slėgį ir norą išsiveržti iš tikrovės, kur viskas materialu – kraujas, prievarta, žmonių kūnai, jų išskyros ir net geismai. Tačiau klasikinės rusų literatūros suformuotas režisierius nori tikėti šviesa, galinčia sklisti iš žmogaus vidaus. Man tai pats asmeniškiausias režisieriaus filmas, jame išplėtotos idėjos ir motyvai, kuriuos galima įžvelgti pirmuosiuose Sokurovo filmuose.

 

Šiemet pajutau didelį malonumą žiūrėdama ilgus filmus. Žinoma, tokių filmų nerodo kino teatrai, juos pamatysi tik festivaliuose. Penkių valandų Olivier Assayaso „Karlosas Šakalas“ rodo kelias dešimtis vieno teroristo gyvenimo metų, bet kartu ir visą maištingų 7-ojo dešimtmečio idėjų žlugimą. 297 minutes trunkančiame nostalgiškame dokumentiniame filme „Dangus ir žemė“ austras Michaelis Piltzas užfiksavo mažo kalnų kaimelio gyvenimą 8-ajame dešimtmetyje ir kovą prieš tai, ką dabar vadiname vartotojų civilizacija. Filmas rodo, kaip gražu yra paprasčiausiai būti. Gyventi savo gyvenimą. 278 minučių japono Takahisos Zeze „Dangaus istorija“ padėjo suvokti, kad pasakojančio istorijas kino forma jau gali prilygti sudėtingos struktūros romanui.

 

Iš beveik dviejų šimtų šiemet pamatytų naujų filmų (sutinku, tai jau ne tiek ir daug) galėčiau paminėti dar bene dešimt tikrai palikusių didelį įspūdį. Žinoma, už tai galiu dėkoti pirmiausia festivaliams ir retrospektyvoms, tokioms kaip Jimo Jarmuscho filmų „Skalvijoje“. Ji išskirtinė dar ir pagal protingų veidų koncentraciją vienoje erdvėje. Metai nebuvo tokie jau blogi. Tačiau lietuvių kinui tai netinka. Profesionalumo požiūriu šiemet jis pavojingai priartėjo prie ribos, iš už kurios nebegrįžtama.

 

Mano šių metų filmų sąrašą pradėjo kiek pavėluotai pamatytas išskirtinis Davido Fincherio „Socialinis tinklalapis“. Režisierius tarsi chirurgas preparavo naujųjų laikų didvyrius ir fetišus. Fincherio diagnozė tiksli ir neguodžianti. Laukiu sausio 6 d., naujojo Fincherio filmo ir dar vienos mūsų laikų diagnozės.

 

Sonata Žalneravičiūtė


Už praėjusių metų giliausiai įsismelkusią kino patirtį dėkinga Belai Tarrui. Už filmą „Turino arklys“. Už tai, kad visą žiūrėjimo laiką kvėpavau jo ritmu, už tai, kad įprasmino beprasmybę ir kad būtent šiuo filmu, naudodamas tylią kino kalbą, jis pasakė viską ir kaip puikus kino kūrėjas, ir kaip filosofas.
Dėkinga Aleksandrui Sokurovui. Po filmo „Faustas“ peržiūros, tikiuosi, visiems laikams „atsižegnojau“ nuo literatūrinių klasikos šedevrų vertalų į kino kalbą, kad ir kokie talentingi, išmoningi autoriai to imtųsi. Goethe negalėjo įsivaizduoti, kad turės teisę uždrausti savo kūrinių ekranizaciją.


Didžiausias litaratūrinis atradimas, ir ne tik šių metų, – Virginia Woolf, jos knyga „Į švyturį“. Žemai lenkiuosi ir Laimantui Jonušiui už vertimą. Genialus darbas.


Džiugina, kad pagaliau kai kurios leidyklos suprato, jog svarbu ne tik išleisti išpampusią knygą (net nurodant jos svorį), bet svarbi ir jos estetinė forma. Dailininkas Tomas Mrazauskas knygoms suteikia ir išorinę meninę vertę. Šiųmetiniai jo kūriniai – Virginios Woolf „Į švyturį“, Antano A. Jonyno „Kambarys“, Michailo Šiškino „Laiškų knyga“, Rūtos Oginskaitės „Jausmų repeticijos. Metai su aktoriumi Vladu Bagdonu“. Vis dėlto didžiausias pasiekimas Lietuvos knygų leidybos istorijoje, manau, yra Margaritos Matulytės „Nihil obstat. Lietuvos fotografija sovietmečiu“.


„7 meno dienos“ Nr.46 (968), 2011-12-23

Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti