Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 46 (968), 2011 gruodžio 23 d. > Kinas > Kalėdinio „Kino“ skaitymo malonumai
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Kalėdinio „Kino“ skaitymo malonumai


Nauji leidiniai


Jonas Ūbis

Share |
Teko skaityti vieną „Kinui“ atsiųstą laišką. Jo autoriai rašė, kad „pasigenda straipsnių apie kiną meno ir kultūros kontekste, jo įtaką visuomenei“. Man regis, kalėdinis „Kino“ numeris kaip tik apie tai.


Kitas klausimas, ar tai įtikins laiško autorius, nes žurnalo tekstuose, regis, neskamba lietuvio ausiai tokios mielos Andrejaus Tarkovskio, Gilles’io Deleuze’o pavardės ir žodis „postmodernizmas“. Užtat daug vietos skirta kitam mūsų intelektualų numylėtiniui Larsui von Trierui. Gruodžio pradžioje Europos kino akademija pripažino jo „Melancholiją“ geriausiu 2011-ųjų filmu. „Melancholija“ operatyviai rodoma šalies kino teatruose, tad progų apie jį pakalbėti – ne viena. Ieva Toleikytė „Iš arčiau“ ir pristato danų maištautoją: aptaria jo vaikystės ir jaunystės problemas, garsiausius filmus ir jų moteris („jo idealą įvaizdina moters gebėjimas pasiaukoti“). Tačiau svarbiausia autorei, kad von Trieras gina tikėjimą Dievu.

 

Živilė Pipinytė feljetone „Europos žmonių kinas“ taip pat neapėjo „Melancholijos“: jai toks aukštas šio filmo įvertinimas – dar vienas ženklas, kad šiuolaikinis Europos kinas vis dažniau paklūsta rinkodaros reikalavimams, kad Europoje nuvertinti kadaise menu kiną pavertę eksperimentai, užtat apdovanojami visiems suprantami ir snobiški filmai. Mėgstu, kai leidiniuose, tegu ir netiesiogiai, vyksta diskusijos. Tai įrodymas, kad nesame tik pasyvūs to kino vartotojai, apie kuriuos įžangos žodyje užsimena „Kino“ redaktorius Linas Vildžiūnas.

 

Šįkart žurnalas spausdina ir diskusiją apie kino edukacijos padėtį Lietuvoje. Apie ją kalbėjosi prie apskrito stalo susėdę edukaciją vykdančių projektų dalyviai ir dvi edukologės. Pastarosios, beje, nesutaria, kada pradėti aptarinėti filmus, – pradinėse klasėse ar daug vėliau. Kaip geriau, be abejo, atsakys gyvenimas, bet skaitydamas apie „Skalvijos“, „Meno avilio“ ir kitų entuziastų projektus prisiminiau Michailo Gorbačiovo frazę: „Procesas prasidėjo“. Kelių pakopų edukacija, kai išmokstama filmus žiūrėti, juos analizuoti, skaityti tekstus apie kiną ir taip geriau suprasti save bei visuomenę, kurios dalis esi, ir yra „kinas meno ir kultūros kontekste“.

 

Galite papriekaištauti, kad lietuvių kinui tai nelabai tinka. Šie metai jam nebuvo patys geriausi. Bet jaunų režisierių filmuose jau galima įžvelgti pastangas vertinti neseną praeitį ir nelabai gražią dabartį. Apie tai skaitykite Linos Kaminskaitės-Jančorienės ir Gedimino Kuktos recenzijose, skirtose lietuviškoms šių metų „Scanoramos“ premjeroms.

 

Kino mokomasi ir iš filmų, iš tekstų, ir iš istorijos. Perskaitęs subtilų ir originalių įžvalgų kupiną Rūtos Birštonaitės straipsnį apie seniausią kino režisierių – portugalą Manoelį de Oliveirą – supratau, ką veiksiu per šias atostogas. Juolab kad Birštonaitė sako: „Vis dėlto Oliveirą veikiau reikėtų lyginti ne su kilniai pasenusiais klasikais, o su senovės Rytų poetais, kai garbus amžius (Oliveiros atveju – šimtas treji metai) veda į mąstymo išskaidrėjimą ir stiliaus drąsą.“ Izolda Keidošiūtė iš arčiau pristato britų aktorių Danielį Craigą. Gal daugumai kino žiūrovų jis – naujasis Džeimsas Bondas, bet autorė įtikina, kad Craigas – įdomus aktorius.

 

Kontekstą kuria ir Neringos Kažukauskaitės „kino teritorija“ šįkart tapęs Berlynas. Tai – 3-iojo dešimtmečio Europos kino sostinė ir vieno svarbiausių šių dienų kino festivalių būstinė, vieta, kur buvo sukurtas ir parodytas ne vienas šedevras.

 

Apie tai, kaip svarbu žiūrėti senuosius filmus, užsimena ir vokiečių kino kritikas Klausas Ederis, šiemet pirmininkavęs „Scanoramos“ žiuri. Interviu Auksei Kancerevičiūtei jis gilinasi į kino kritiko amatą ir sako: „Viskas, ką reikia žinoti apie kiną, glūdi tuose 3-iojo dešimtmečio filmuose. Jie daug labiau susiję su kino menu nei mūsų laikų „šedevrai“. Jeigu pavyksta nuolat žiūrėti filmus, sudarančius kino istoriją, automatiškai gilinate kino kalbos žinias. Jei apsiribojate tik televizijos programomis ar filmais, kurie patenka į pagrindinį televizijos tinklelį, tiesiog veltui gaištate laiką.“

 

Svarbius kino istorijos puslapius ateinantį sausį atvers prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“. Dvi jo retrospektyvas – komikų Jacques’o Tati ir Pierre’o Etaixo – žurnale pristato Jurga Vilė. Siūlau atkreipti dėmesį ir į „Žiemos ekranų“ naujienas – žadami filmai vienas už kitą įdomesni, nors aš labiausiai laukiu brolių Dardenne’ų „Berniuko su dviračiu“ ir Bertrand’o Bonello „Prisiminimų iš viešnamio“, mat vienas pažįstamas kritikas sumaišė juos su žemėmis, o kita (nepažįstama) kritikė pavadino šedevru.

 

Narius Kairys recenzuoja tarsi meteoritas mūsų ekranuose praskriejusį naujausią Aki  Kaurismaki filmą „Havras“ ir vis dar rodomą Xavier Beauvois „Apie dievus ir žmones“, Jurga Vilė – sausį pasirodysiantį dokumentinį Pierre’o Thoretono filmą „Yves’as Saint Laurent’as. Beprotiška meilė“, Santa Lingevičiūtė – įdomaus amerikiečio Bennetto Millerio filmą „Žmogus, pakeitęs viską“. „Namų kine“ rasite Nijolės Andrijauskienės pristatomus naujus DVD – Miros Nair „Ameliją“, Steve’o Antino „Burleską“, Carloso Saldanhos animacinį „Rio“ ir tradiciškai nostalgišką Eldaro Raizanovo „Garažą“. Kodėl vieni filmai sužadina nostalgiją ar priverčia nuolat prie jų grįžti (tegu tik mintyse), o kiti – ne, straipsnyje „Patikėti kinu (ir literatūra)“ svarsto Kristina Karvelytė: „Filmų žiūrėjimo patirtis prieštaringa – vaizdo suvokimas pirmiausia remiasi žiūrovo atskyrimu nuo to, ką jis mato, tačiau kartu kinematografo prigimtis leidžia tapatintis su jo kuriamais vaizdiniais. Šis prieštaravimas yra vaizdų pasakojimo unikalumo šaltinis. (...) Patikėti filmu reiškia būti įtrauktam šio judėjimo ir mėgautis juo, nežinant, kur būsime nunešti.“

 

Jūsų –

 

Jonas Ūbis



„7 meno dienos“ Nr.46 (968), 2011-12-23

Versija spausdinimui

Komentarai

TFRMkhkq, 2012-02-15 13:23

A miutne saved is a minute earned, and this saved hours!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti