Koncerto programa patraukė dėmesį: Carloso Chávezo Simfonija Nr. 2 (Sinfonía India), Ottorino Respighi Simfoninė poema „Romos pinijos“, Astoro Piazzollos Koncertas bandonijai, kameriniam orkestrui ir mušamiesiems „Aconcagua“ ir Artūro Maskato „Tango“ simfoniniam orkestrui. C. Chávezas (1899–1978) – meksikietis, O. Respighi (1879– 1936) – italas, A. Piazzolla (1921–1992) – argentinietis, A. Maskats (g. 1957) – latvis... Ar Italijoje gyveno tik vienas geras kompozitorius, kurio kūrybos būtų įdomu paklausyti koncerte? Juk jau nuo seniausių laikų originalių ir vertų dėmesio italų kompozitorių yra ne vienas – Mario Castelnuovo-Tedesco, Aldo Finzi ir daugybė kitų.

Na, tiek jau to, skambėjo ne itin dažnai Lietuvos koncertų salėse atliekami kūriniai, jie ganėtinai neblogai derėjo tarpusavyje, todėl skųstis pačiu programos turiniu nederėtų. Iš tiesų – neblogas sumanymas, galėtume per Lietuvos sukaktims skirtus koncertus klausytis Dmitrijaus Šostakovičiaus, Paulo Hindemitho ir Krzysztofo Pendereckio. Tiesa, manau, liktų daugybė nepatenkintųjų.

Koncertas pradėtas C. Chávezo simfonija „Indija“ (1936 m.). Reikėtų atkreipti dėmesį, kad kūrinys visai nesusijęs su šia šalimi. Kompozitorius persmelkęs savo kūrybą ne indų, bet indėnų folkloro elementais. Visa ši žodinė painiava – Kristupo Kolumbo kaltė. Ši C. Chávezo simfonija – vienas žinomiausių kompozitoriaus kūrinių, kuriame autorius panaudojo Yaqui genties, gyvavusios šiaurinėje Meksikoje, mušamuosius instrumentus. Dėl to mušamųjų instrumentų vaidmuo šiame kūrinyje labai svarbus savitai spalvai, nuotaikai atskleisti. Orkestras pasistengė – kūrinys skambėjo gyvybingai ir spalvingai, gal tik keletą kartų mušamųjų partija šiek tiek „atsiskyrė“ nuo orkestro. Puikiai skambėjo klarnetų ir obojų atliekamos partijos.

Didingi ir emocionalūs muzikiniai O. Respighi simfoninės poemos „Romos pinijos“ sąskambiai filharmonijos koncerte nebuvo iki galo atkleisti. Galbūt trukdė ne itin geras varinių pučiamųjų skambėjimas, kuris turėtų suteikti šiam kūriniui daugiau pakilumo.

Antroje koncerto dalyje skambėjo A. Piazzollos koncertas „Aconcagua“ (1979 m.), pritaikytas akordeonui ir simfoniniam orkestrui (originali versija – bandonijai, kameriniam orkestrui ir mušamiesiems). Aukščiausio Pietų Amerikos kalno Akonkagvos pavadinimas turėjo atspindėti kompozitoriaus kūrybinę viršūnę. A. Piazzolla žinomas kaip nuevo tango kūrėjas, praturtinęs tradicinį tango džiazo bei klasikinės muzikos elementais ir pateikęs koncertų salėms. Solo partiją akordeonu atlikęs R. Sviackevičius grojo emocionaliai ir virtuoziškai, orkestras savo darbą atliko taip pat labai gerai.

Artūro Maskato „Tango“ simfoniniam orkestrui (2002 m.) atliktas iškart po Piazzollos koncerto. Šįsyk akordeonas skambėjo ne kaip solo instrumentas, o kaip orkestro dalis. Šis „Tango“, nors parašytas dvidešimčia metų vėliau, daug tradiciškesnis nei Piazzollos kūrinys. Orkestras kūrinį atliko labai užsidegęs, emocionaliai, todėl „Tango“ suskambo tikrai puikiai.

Koncerte atlikti kūriniai nėra itin būdingi repertuarui, bent jau Lietuvos koncertų salėse. A. Piazzollos kūrinius pastaraisiais metais noriai skambina ir vokalinės, ir instrumentinės muzikos atlikėjai, tačiau kitų kompozitorių pavardės programose randamos nedažnai, todėl koncerte nebuvo laiko nuobodžiauti. Vis dėlto būtų gražu, jei programa būtų suderinta su proga, o ne reikalinga proga „prikabinta“ prie koncerto.

„7 meno dienos“ Nr.45 (967), 2011-12-16