Siužetas paprastas. Panašių filmų, rodančių stiprių vyriškių kerštą, o pakeliui ir kruvinas prievartos scenas, kiekvienas nors kiek besidomintis amerikiečių kinu gali prisiminti dešimtis. Bet visus stereotipus Refnas stilizuoja taip, kad filmo turiniu tampa ne istorija, o jos pasakojimo būdas. Tuo „Važiuok“ ir sužavi, todėl, matyt, Kanuose Refnas buvo apdovanotas prizu geriausiam režisieriui.

Bet kuris sinefilas ras „Važiuok“ daug užuominų, aliuzijų – į Rodgerį Cormaną, Samą Peckinpah, Michaelą Manną, Walterį Hillą, Johną Woo ir, žinomą, į Stevą McQeeną, kurį iškart prisimeni, kai ekrane pasirodo Goslingo Vairuotojas. Režisierius mėgaujasi prievartos persmelkta naktinio Los Andželo atmosfera. Jis kruopščiai kuria antrojo plano personažus, kurie atmosferą dar labiau sutirština – įsimena net epizodiniai veikėjai, o Vairuotojo vadybininką Šenoną ar du intrigą sumaniusius gangsterius Bryanas Cranstonas, Albertas Brooksas ir Ronas Perlmanas vaidina taip, kad už kiekvieno jų žvilgsnio ir replikos iškyla visas personažo gyvenimas, žinoma, anksčiau matytas taip pat kine. Refnui patinka stambūs daiktų planai ar detalės, kurios išdidinamos iki simbolio ar net metaforos: kuo daugiau pasitenkinimo Vairuotojas patiria žudydamas, tuo gyvesnis atrodo skorpionas ant jo odinės striukės. Simboliška ir pati striukė, ir mašinos, kurias vairuoja jo savininkas. Ir kaukė, kurią užsideda Vairuotojas, žudydamas gangsterį. Ir, žinoma, greitis, kuris filme kartais atrodo somnambuliškas ir keistas. Refnas mėgsta žaisti laiku – pirmoji, dar prieš titrus rodoma apiplėšimo ir gaudynių scena – realaus laiko, bet daug filme ir netikėtų sulėtinimų, taip pat netikėtai pasibaigiančių beveik isterišku tempu. Tokia yra scena lifte, kai iš pradžių Vairuotojas aistringai bučiuoja mylimą moterį, o paskui tiesiog suknežina kartu su jais žemyn besileidžiantį žudiką. Dar Refnas akivaizdžiai mėgsta nakties ir dienos kontrastus, nors „Važiuok“ spalvos atrodo šiek tiek išblukusios ir vaizdas labiau primena plačiakampiu objektyvu nufilmuotus senus filmus. Tą jausmą sustiprina kelių dešimtmečių senumo populiari muzika, kurios vairuodamas klausosi Goslingo herojus. Ji savaip lyriška ir sentimentali – būtent toks yra Vairuotojas, bendraudamas su Airin.

Nakties ir dienos kontrastas filme antrina parabolei, kurią pasitelkęs Refnas prabyla apie žmoguje tūnantį blogį ir su juo kovojantį gėrį. Ta kova vyksta ir Vairuotojo viduje. Paradoksas, bet norėdamas likti ištikimas savo garbės kodeksui ir išsaugoti mylimosios gyvybę, jis žudo vis žiauriau ir tai jam suteikia vis daugiau pasitenkinimo. Parabolė gal akivaizdi ne visiems, bet tie, kurie norės sau pasiteisinti už žiūrint „Važiuok“ patirtą malonumą, ją tikrai pamatys.

„7 meno dienos“ Nr.45 (967), 2011-12-16