Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 45 (967), 2011 gruodžio 16 d. > Dailė > Dvasingumo paieškos
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Dvasingumo paieškos


Parodai „Jurga Ivanauskaitė (1961–2007). Sankryžos“ pasibaigus


Kristina Stančienė

Share |
Jurga Ivanauskaitė. „Sapnai apie Tibetą (arba Atsisveikinimas su Dharamsala)“. 1994 m.
Rašytojos atminimui skirtoje parodoje ji pristatyta kaip dailininkė. Atskleista iki šiol mažiau žinota jos kūrybos dalis, tikriau – nupiešti, nutapyti žodžiai, mintys, patirtys. Ši sąsaja stipri ne tik dėl to, kad ne vieną menininkės romaną iliustruoja jos pačios sukurti paveikslai. Jurgos Ivanauskaitės herojai, kelionių įspūdžiai, Rytų religijų patirtis čia tiesiog rado dar vieną pavidalą, labiau apčiuopiamą nei tekstuose.


Literatūroje, visuomeniniame gyvenime Jurga Ivanauskaitė neabejotinai buvo tikra milžinė – ryški, savita Rytų dvasingumo ir žmogiškų dramų liudytoja. Dailėje – jausminga, kartais kiek sentimentali pasakotoja. Ten (knygose) tarpsta tikras jausmų, išgyvenimų, emocijų barokas, čia (dailėje) – dominuoja romantinė, dekoratyvi egzotika, daugeliui menkai pažįstamų religinių doktrinų atspindžiai. Tačiau tai turi savą logiką – matyt, menininkei menkai terūpėjo kokie nors „-izmai. Greičiausiai ji, nepaisant specifinio vaizdavimo – kruopščiai nupieštų, nutapytų detalių žaismo – buvo ir savotiška konceptualistė. Spalvingos mandalos, tarsi antikiniuose frizuose besitęsiančios mistinių figūrų virtinės liudija susitelkimą į kūrybos procesą, atliekamą veiksmą. Gal todėl Ivanauskaitės dailės kūriniai, nors suprantami ir priimtini anaiptol ne visiems, palieka įspūdį stipria, aiškiai juntama energija.

 

Šiandien gali pasirodyti įdomūs keli rašytojos dailės kūrybos palikimo aspektai. Pirma – vėlesnė, brandžioji Ivanauskaitės kūryba, kurioje dominuoja religiniai motyvai, sudėtingi, sumišę ezoteriniai vaizdiniai, yra tikrų tikriausi mirties, tikriau, smerties giedojimai („Giesmės apie smertį“ – įspūdinga kompozitoriaus Antano Kučinsko oratorija, interpretuojanti senąsias laidotuvių giesmes). Eroso ir Tanato žaismas ženklina daugelį jos literatūrinių veikalų. Mirties erotinį aspektą seniai pastebėjo kritikai – štai romaną „Ragana ir lietus“ jie dažnai apibūdina kaip kūniškos meilės ir mirties susitapatinimą. Tačiau tai ne iš romantizmo paveldėta tradicija, apdainuojanti irimą, nykimą, besigėrinti jo poetika, o greičiau noras pranešti, kad šiapus ir anapus yra lygiavertės kategorijos, kaip ir amžina būtis bei laikinumas.

 

Antra – Ivanauskaitės kūriniuose ryškus angažuotas dvasingumas, religinių doktrinų apmąstymai atrodo tarsi replika visai šiuolaikinei kultūros sampratai. Meno istorikas Jeanas Clairas yra rašęs, kad lotynų kalbos veiksmažodis colere turėjęs dvi pirmines reikšmes: „(į)dirbti” ir „apgyventi”. Vis dėlto ne kultūra, o kultas suteikė žmonėms galimybę apgyventi pasaulį. Kultūra – tai tik nuokrypis nuo kulto, silpstanti jo išraiška. Šiandien kultūrą suvokiame kaip žmogaus kultą, kurį susikūrėme, kai dievai nuo mūsų nutolo. Tai stabmeldystė, pagrįsta besaikiu žmogaus garbinimu. J. Ivanauskaitės dvasingumo, vidinio gyvenimo paieškos – tarsi grįžimas prie pirminės kultūros sąvokos, tegul ir remiantis ne kuria nors viena tiesa, o marga tikėjimų, religinių doktrinų mozaika.

 

Trečia – jei vis dėlto mėgintume įsivaizduoti Ivanauskaitės dailės kūrinius kaip atskirą, su tekstais nesusijusią sferą, ir ieškotume jai analogų, reikėtų atsigręžti į lietuviškai meno terpei ne itin būdingus menininkus. Tai, pavyzdžiui, dekoratyvus ir pasakiškas Kazys Šimonis, kitas mūsų laikų mistikas – simbolistas Vytautas Pečiukonis. Ir tegul rūstauja kritikai – žmonėms jų kūryba patinka, traukia atpažįstami, kartu – paslaptingi, nežabotos fantazijos nuspalvinti vaizdiniai. J. Ivanauskaitės dailė taip pat beveik išimtinai vien „figūrinė“, vizionieriška. Tik jos „perskaitomumas“ yra klaidinantis – religinių simbolių, personažų samplaikos nesileidžia lengvai iššifruojamos. Iš čia kyla ir ketvirtasis J. Ivanauskaitės darbų įdomumas, savitumas – tai buvo menininkė, bene vienintelė pas mus taip giliai išmaniusi Rytų kultūrą, religinę savastį. Tai imponuoja šiais laikais, kai Rytai (medicina, fizinių žmogaus galių samprata, maisto kultūra) tapo iki koktumo pritaikyta preke, kai imi suvokti, kad iš tikrųjų nieko apie Rytus nežinome, nors jais ir žavimės. Tuo tarpu J. Ivanauskaitė buvo bene nuosekliausia Lietuvoje spengleriško Vakarų kultūros saulėlydžio „įvaizdintoja“. Menininkės žodžiais tariant, ji nenorėjo apsiriboti „vienu vieninteliu, ankštu ir tvankiu kasdienės tikrovės lygmeniu“. Kitas lygmuo kaip tik ir buvo rytietiškas dvasingumas.

 

Penkta – nemažai Ivanauskaitės darbų (ypač vėlyvųjų) atrodo tarsi savotiški egzorcizmo seansai. Ypač tie, kuriuose baugina mirties, fizinio susidorojimo scenos, žmogaus ir žiaurių mistinių dievybių sandūra. Biblinis pasakojimas apie žydų karalių Saulių, gyvenusį XI a. pr. Kr., liudija, kad į gilų liūdesį puolusį valdovą išgelbsti Dovydas, puikiai grojęs liutnia, muzikos garsais nuvijęs piktąją dvasią... Ivanauskaitės darbuose dievai, demonai, dvasios, kurioms suteikta fizinė forma, kūniškas pavidalas, paverčiami dekoratyviomis emblemomis, tad gal jie nustoja ir savo galių. Galbūt tai tik Rytų tradicijų neišmanančio europiečio sapaliojimas – tačiau jų energinis užtaisas liudija, kad jie atsirado ne šiaip sau, ne tik kaip banali „saviraiška“, bet ir kaip ritualas, veiksmas, nukreiptas į individo ir pasaulio išorę, o kartu ir vidun, kaip nuolat troško pati menininkė.

 

Tad kas gi yra Jurgos Ivanauskaitės dailės kūryba? Meno kūriniai, istorijos artefaktai, tam tikro laikotarpio ženklai? Ko gero, visa tai ir kiek daugiau – tai saviti rašytojos tekstų tęsiniai, leidžiantys mums geriau suprasti, ką reiškė būti Jurga.

 

Paroda vyko VDA „Titaniko“ parodų I a. salėje (Maironio g. 3, Vilnius)


„7 meno dienos“ Nr.45 (967), 2011-12-16

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

3n2N4H4Z9, 2016-05-02 10:28

At last! Someone with real exeprtise gives us the answer. Thanks!

symhEeHeyiAX, 2012-02-15 20:32

Hallelujah! I needed this-you're my savoir.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti