Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Kaip klonuoti legendą


Naujas filmas apie Vladimirą Vysockį


7 MD

Share |
„Vysockis. Ačiū, kad gyvas“
Praėjusią savaitę į ekranus išleistas filmas „Vysockis. Ačiū, kad gyvas“ („Высоцкий. Спасибо, что живой“) muša Rusijos lankomumo rekordus ir net nusipelnė pagrindinių lietuviškų televizijos žinių – LRT „Panoramos“ dėmesio.

Aktorius ir poetas Vladimiras Vysockis jame atgijo pasitelkus kompiuterių technologijas ir sudėtingą kaukę, herojų suvaidinusio aktoriaus vardas kruopščiai slepiamas. Išleistas 1350 kopijų tiražu, filmas pasakoja apie tai, kaip Vysockis miršta perdozavęs morfijaus, paskui atgyja po klinikinės mirties. Pasirodžius filmui ekranuose, per Rusijos televizijos „Pirmąjį kanalą“ buvo parodytas ir dokumentinis filmas apie paskutinius Vysockio gyvenimo metus, teigiantis, kad jis mirė praėjus lygiai metams po įvykio Bucharoje (Uzbekistanas).

 

Filmui penkerius metus skyrė Rusijos televizijos „Pirmojo kanalo“ generalinis direktorius Konstantinas Ernstas, kuris sugalvojo projektą. Jį įgyvendino susivienijimo „Direkcija kino“ vadovas Anatolijus Maksimovas ir poeto sūnus Nikita Vysockis. Pastarasis parašė scenarijų pagal tėvo draugo – aktoriaus Vsevolodo Abdulovo papasakotą Bucharoje atsitikusį įvykį, kai Vysockį ištiko klinikinė mirtis. Per tuos penkerius metus ne kartą keitėsi filmo režisieriai ir dailininkai. Filmą pradėjo žymus režisierius Aleksandras Mita („Ekipažas“), vėliau jo ėmėsi Igoris Vološinas („Aš“, „Nirvana“). Bet prasidėjus filmavimui, „Vysockis. Ačiū, kad gyvas“ perėmė populiariojo „Bumerio“ autorius Piotras Buslajevas.

 

Siužetas paprastas: garsus aktorius, spjovęs į gydytojų grasinimus ir KGB darbuotojų perspėjimus, vyksta gastrolių į Uzbekistaną. Kartu su juo važiuoja administratorius (Maksim Leonidov), draugas (Ivan Urgant) ir gydytojas (Andrej Panin), kiek vėliau atskrenda aktorių įsimylėjusi mergina (Oksana Akinšina). Jos akyse Vysockį ištinka klinikinė mirtis. Pasak prodiuserio Maksimovo, Vysockis – „tai žmogus, visiems suteikęs viltį: jis išsiveržė iš situacijos, iš kurios neįmanoma išsiveržti, o paskui parašė dainą „Mano juodas žmogus pilku kostiumu“. Beje, filmo projektas iš pradžių vadinosi „Juodas žmogus“.

 

Iki šiol laikoma paslaptyje, kas suvaidino Vysockį. Aktoriaus vardas bus paskelbtas baigus rodyti filmą kino teatruose. Paslaptis atskleista tik vienam žiūrovui – Rusijos premjerui Vladimirui Putinui, jam filmas parodytas daug anksčiau, iškart jį sumontavus. Žurnalistai spėlioja, ar Vysockį suvaidino Vladimiras Kapustinas, ar Vladimiras Vdovičenkovas, ar Sergejus Bezrukovas. Pasak prodiuserio, neatskleisti aktoriaus pavardės buvo nuspręsta, kad žiūrovai lengviau susitapatintų su filmu, o ne spėliotų, ar aktorius vertas vaidinti Vysockį. Iš pradžių buvo kalbama, kad kūrėjai pasinaudojo kompiuterinėmis technologijomis ir „atgaivino“ fotografijas, buvo minimas ir holografinės projekcijos variantas, bet iš tikrųjų filme vaidina konkretus aktorius, ant kurio veido uždėta silikoninė kaukė. Jos gamyba užtruko devynis mėnesius, nes ant konkretaus veido reikėjo sukurti gebančią šypsotis, kalbėti konstrukciją, o paskui ją uždėti ant trijų išmatavimų Vysockio kaukolės modelio ir kiekvieną odos porą padaryti tokią tikrovišką, kad personažas atrodytų puikiai net dideliame ekrane. Šį darbą atliko 250 dailininkų, iš pradžių kiekvienas kadras, kuriame yra Vysockis, buvo filmuojamas savaitę. Aktorius kasdien buvo grimuojamas šešias valandas – 4,5 valandos reikėjo, kad ant aktoriaus veido būtų uždėta 18 kito veido sluoksnių, pusantros – kad jie būtų nuimti.

 

Peterburgo kritikas Michailas Trofimenkovas „Komersante“ išspausdintoje recenzijoje „Nėra už ką“ palygino filmo Vysockį su vaškinių figūrų muziejaus personažu: „Pirmasis „Vysockio“ pasirodymas ekrane sukelia tik tolimas asociacijas su Timo Burtono „Beždžionių planetos“ personažais, bet vėliau jis kelia nuolat didėjantį siaubą, sumišusį su pasišlykštėjimu, kaip ponios Tussaud vaškinė lėlė. Išgirtasis virtuoziškas grimas, esą garantavęs šimtaprocentinį panašumą, paralyžiavo aktorių, apribojo jo mimiką pora nedrąsių grimasų, kalbą – viena nekintančia intonacija, plastiką – nežmoniška nereikalingo judesio, sukelsiančio pavojų grimui, baime.“ Recenzijos pabaigoje kritikas apibendrina: „Taip, dauguma filmų apie roko žvaigždes (o Vysockis greičiausiai ir nusipelno pirmosios sovietų roko žvaigždės vardo) pasakoja apie tai, kaip jie gėrė, badėsi ir mirė. Bet kiekviename iš tų filmų yra herojų pakilimo, scenos šamanizmo akimirkos. Jų susideginimas turi nekintančios kūrybinės prasmės. Bet norint suvaidinti kūrybinę savižudybės prasmę, reikia aktoriaus, kuris bent galvotų apie herojaus sielą, o ne apie tai, kaip nesugadinti grimo.“

 

Prodiuseriai sako, kad nufilmuotos medžiagos pagrindu ateityje bus sukurtas televizijos serialas, o jei filmą gerai priims, jie išleis ir režisieriaus sumontuotą filmo versiją. Tačiau būtent meninė filmo vertė ir sukėlė daugiausia klausimų. Kino kritikas Maksimas Eidisas (gazeta.ru) įtarė „Vysockis. Ačiū, kad gyvas“ KGB apologetika ir SSSR nostalgija: „Grimuotojai ir kompiuterių specialistai galėtų taip nesistengti – niūriai iš ekrano žvelgiantis, karkiantis ir prakaitu apsipylęs žmogus galėtų be jokių nuostolių nešioti ir kitą (pavyzdžiui, išgalvotą) vardą. Beje, taip būtų ir teisingiau. Jis – aktorius, bet filme vienintelis jo pasirodymas – ne Tagankos teatre, o Bucharos turguje. Tai maištautojas prieš režimą, bet jis neištaria nė vienos frazės, galinčios sukelti specialiųjų tarnybų įtarimą. Jis beprotiškai populiarus, bet stovi didžiulėje eilėje kartu su kitais tarybiniais piliečiais ir eina Maskvos oro uostu niekieno neatpažintas. Jo vaikosi KGB, bet tikslai – migloti. Jį beprotiškai myli dvi moterys, bet jų santykių istorija lieka už kadro. Jis poetas, bet rašo tik vieną eilėraštį, pačioje filmo pabaigoje, ant „Marlboro“ pakelio, iškart galutinį variantą, kaip ir kažkada Majakovskio sukritikuotas filmo „Poetas ir caras“ herojus. Jis – dainininkas, bet nė viena jo daina kadre nenuskamba visa, kol ekrane nepasirodo pabaigos titrai.“ Kritiko išvada tokia: „Todėl, kad visa tai nesvarbu: juk Vysockis – ne pagrindinis filmo herojus, pagrindinis visai ne jis.“

 

Pasak Eidiso, pagrindinis personažas yra KGB pulkininkas Viktoras Michailovičius (Andrej Smoliakov): „Doras, pasirengęs rizikuoti ir diskutuoti su viršininkais. Jis – kovotojas už tiesą, atliekantis savo pareigą visuomenei. Sudėtingas, susimąstęs, giliai jaučiantis žmogus, galų gale suvokiantis savo klaidas. O kas pastūmėja paklydusį kagėbistą atgailauti, ne taip ir svarbu. Žinoma, negali nepastebėti „Vysockis. Ačiū, kad gyvas“ ir „Oskaru“ apdovanoto Floriano Henckelio von Donnersmarko filmo „Kitų gyvenimai“ panašumo. Panašus ne tik siužetas (abiejuose specialiųjų tarnybų karininkas keičiasi sekdamas disidentą ir klausydamasis savo paties įtaisytų „blakių“), bet ir tai, kad praeitis, kurią galima stebėti ekrane, yra išgalvota. Tik von Donnersmarcko VDR – lyg Orwello pragaras, kur viskas pilka, nyku ir nešvaru. O „Pirmojo kanalo“ sukurta SSSR – idealizuotas pasaulis, kuriame gyvena sudėtingi, bet sielos gilumoje geri žmonės (net epizodinis prievartautojas greičiau yra apgailėtinas, nei baisus), kur niekas neima kyšių, KGB informatorius atgailauja ir rizikuoja gyvybe, o turčiai ir niekšai dėl jausmų pertekliaus verkia kaip kūdikiai. Išsaugojęs niūriausius prisiminimus apie vaikystės apsilankymus VDR, von Donnersmarckas kūrė savo filmą, nukreiptą prieš „ostalgiją“ – Rytų vokiečių visam laikui prarasto socialistinio rojaus ilgesį.“

 

Kritikas pabrėžia, kad „Vysockis. Ačiū, kad gyvas“ kasdien reklamuotas per pagrindinį Rusijos televizijos kanalą ir išleistas į ekranus keturios dienos prieš rinkimus, gavęs buvusio KGB pulkininko palaiminimą.

 

Kinotyrininkas ir kritikas Jurijus Bogomolovas nelabai suprato, ką žiūrovams norėjo pasakyti beveik idealiai sumodeliuotas Vysockis: „Ką jis mums pasakė? Iš esmės nieko svarbaus. Ką pasakė filmo autoriai? Jie pasakė: štai žmogus, galėjęs daryti viską, apie ką net nebūtų galėję pagalvoti jo amžininkai. Žmogus, kuriam nėra žodžio „negalima“. Jis galėjo uždirbti milžiniškus pinigus, vesti prancūzų kino žvaigždę, įsigyti mercedesą, viršyti juo greitį, nebijoti KGB. Jis galėjo atidėti savą baigtį. Ir tai viskas, ką jie sugebėjo pasakyti? Kažkaip menkai skamba, palyginti su tomis techninėmis pastangomis ir kūrybiniais talentais, kuriuos išnaudojo siekdami klonuoti fenomenalų žmogų. Ir nepalyginti mažiau už tai, ką jis pasakė savo baladėmis. Ar reikėjo drumsti pomirtinį poeto gyvenimą tik tam, kad būtų galima pasimėgauti jo žemiškais žygdarbiais ir patenkinti tuštybę tų, kurie įvaldė kinematografinio klonavimo technologijas?“

 

Bulvarinis dienraštis „Komsomolskaja pravda“ mano, kad ir įvaizdis nukopijuotas blogai: „Vysockis filme – emocijų netekęs, siaubingas, pusiau negyvas žmogus, nuolat į šoną nukrypstančia, kramtomąją gumą primenančia fizionomija, Sergejaus Bezrukovo akimis, karikatūriškai užkimęs, tariantis bereikšmes frazes, pavyzdžiui: „Gal taip, o gal ir ne.“ Kad ir kaip būtų keista, jis iš tikrųjų nuolat nori kristi negyvas“.

 

Kritikas Romanas Volobujevas konstatuoja: „Keisto personažo, lygiai prieš metus iki mirties išgyvenusio jos generalinę repeticiją Bucharos viešbučio „Inturist“ numeryje, biografijos epizodas galėjo tapti tik labai keisto filmo priežastimi. Bet pagal velionio sūnaus scenarijų, parašytą kūrybiškai prižiūrint „Pirmojo kanalo“ viršininkams, sukurtas Buslovo „Vysockis“ keistesnis už keistą. Taip turėtų atrodyti mirštančio žmogaus sąmonės srautas, sukonspektuotas „Istorijų karavanui“ (spalvotas žurnalas apie įžymių žmonių gyvenimus, – red. past.). Amžininkai (dauguma realūs žmonės, pavadinti išgalvotomis pavardėmis) guviai stumdosi pirmame plane, tarytum tyčia neprileisdami kameros prie pagrindinio herojaus. Pats herojus, jis – ir pagrindinis specialusis efektas, šmėkščioja kadre lyg vaiduoklis užsitęsusiame spiritizmo seanse. Aplinkiniai akivaizdžiai bijo prie jo prisiliesti, ir juos galima suprasti. Dėžutė su morfijumi, pilki Lubiankos angelai, kurių ketinimai tokie ambivalentiški, kad juos vaidinantys Smoliakovas ir Iljinas laisvai galėtų kalbėti ir lotyniškai. Šuoliai iš anapusinės metafizikos į balaganą ir atgal. Akinšina, kurios ypatingam talentui per paskutinius dešimt metų nerado rakto nė vienas rusų režisierius, įprastai mirga pati sau: vienas iš nedaugelio jos susilietimų su filmu (ir kartu geriausia jo vieta) – tai sielą draskančia greitakalbe ištarta frazė: „Ar nori dešrytės“? Visa tai, žinoma, galima nuobodžiai paaiškinti. Kad filmui, kaip ir viskam pasaulyje, reikia autoriaus, o smagūs kameros pasivažinėjimai, kuriuos mėgsta režisierius Buslovas, pamažu praranda prasmę, kai kažkas kitas vėliau sukarpo juos į dviejų su puse sekundės trukmės kadrus. Arba kad dėlioti filmą iš būsimojo serialo parengiamosios medžiagos – nenatūralus metodas, kad ir kaip jis būtų patrauklus ir praktiškas. Tačiau ko iš „Vysockio“ tikrai neatimsi – tai dviejų valandų stabilios velniavos dvelksmo. Kadangi prodiuseriai Ernstas ir Maksimovas ėjo į šį efektą dar nuo „Sargybų“ (turima galvoje Rusijoje labai populiari „Nakties sargyba“ ir jos tęsinys, – red. past.) laikų, matyt, juos galima pasveikinti su sėkme. Kita vertus, tuščiai erzinti mirusius – blogas ženklas.“


Parengė Kora Ročkienė


 

 

„7 meno dienos“ Nr.44 (966), 2011-12-09

Versija spausdinimui

Komentarai

PBzjZEGjiZ, 2012-01-08 21:25

Hey, that's the gretaset! So with ll this brain power AWHFY?

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti