Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 44 (966), 2011 gruodžio 09 d. > Kinas > Festivalis, teikiantis viltį
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Festivalis, teikiantis viltį


Tarptautiniam Amsterdamo dokumentinių filmų festivaliui pasibaigus


Gintė Žulytė

Share |
„Sraigių planeta“
24-asis tarptautinis Amsterdamo dokumentinių filmų festivalis (IDFA) pasitiko žiūrovus pagausėjusia filmų programa.

Didžiausiu ir geriausiu pasaulio dokumentinių filmų festivaliu dažnai vadinamas IDFA šiemet pasipildė ir keliomis naujomis programomis „Brazilijos kinas“, „Muzikos dokumentika“ bei „Žalioji dokumentika“. Dar kino mėgėjai džiaugėsi nemokamomis filmų, rodytų IDFA prieš kelerius metus, peržiūromis internete ar pamatė specialias pokalbių laidas per IDFA internetinę televiziją. Tačiau nors filmų, renginių ir žiūrovų buvo gausu, festivaliui pavyko išlaikyti jaukią ir neformalią atmosferą.

 

Per atidarymą IDFA direktorė Ally Derks teigė, kad IDFA – tai „festivalis, teikiantis viltį“. Specialioje pokalbių laidoje ji patikslino, kad „viltį teikia ne tik filmų turinys, bet ir naujų pasakojimo formų įvairovė“. Kiekvienas žiūrovas, „nardydamas“ po gausią festivalio programą, išsinešė skirtingus įspūdžius, bet turbūt daugelis pajuto tris esmines šiuolaikinių dokumentinių filmų viltis.

 

Pirmoji viltis. Filmas leidžia pasidalinti skausmu ir veikia kaip vaistas?

 

Kaip ir pernai, šiemet parodyta daug filmų, kurie profesionalių dokumentinių filmų kūrėjų sumontuoti iš videokameromis ar mobiliaisiais telefonais neprofesionalų užfiksuotos medžiagos. Jauna prancūzų režisierė Manon Loizeau filme „Laiškai iš Irano“ („Letters from Iran“) bando perteikti „Žaliosios revoliucijos“ žlugimo nuotaikas ir jo pasekmes Irano žmonėms. Šiai rekonstrukcijai režisierė panaudoja vaizdo medžiagą, slaptai nufilmuotą ir „nutekintą“ pačių iraniečių. Dažniausiai filmuoti žiaurus studentų rengtų taikių protestų malšinimas, kalbinamos nužudytų bei dingusių be žinios „Žaliosios revoliucijos“ aktyvistų motinos. Daugiausia žiūrovų simpatijų sulaukęs bei specialiuoju IDFA žiuri prizu apdovanotas filmas „5 sulaužytos kameros“ („5 Broken Cameras“, rež. Emad Burnat, Guy Davidi) taip pat sumontuotas iš apie šešerius metus Emado Burnato filmuotų asmeninio gyvenimo įvykių. Individuali perspektyva padeda režisieriui intymiai perteikti Izraelio ir Palestinos konfliktą. Tačiau keli žiūrovai prisipažino, kad filmas pirmiausia sužavėjo ne vaizdais, o jautriu ir nuoširdžiu pasakotojo balsu, kuris nepriminė bejausmio ir visažinio „Discovery“ stiliaus užkadrinio balso. Jau antrus metus IDFA žiūriu įvykių dalyvių karštuosiuose pasaulio taškuose nufilmuotą medžiagą ir norėčiau jai pritaikyti medijų antropologės Barbie Zelizer išsakytą mintį apie fotografijos terapinę galią: „Vaizdai padeda liudyti įvykius, kuriuos sudėtinga papasakoti žodžiais.“ Filmų „Laiškai iš Irano“ ir „5 sulaužytos kameros“ medžiaga skirta ne nustebinti žiūrovus sensacingais vaizdais, kuriuos dažnai matome televizijos ekranuose, bet paliudyti ir, svarbiausia, pasidalyti skausmu su kitais pasaulio gyventojais.

 

Kino terapijos galią išpažįsta ir profesionalūs kūrėjai. Prancūzų kino operatorius Laurent’as Hasse’as, tik atsigavęs po autoįvykyje patirtos sunkios traumos, nusprendė leistis į trijų mėnesių kelionę pėsčiomis iš Prancūzijos šiaurės į pietus. Į kelionę jis pasiima pakeleivę – filmavimo kamerą. Jai pasakoja apie savo potyrius, taip pat filmuoja ir kelyje sutiktus žmones. Jų režisierius klausia, rodos, tokio paprasto, bet nelengvai atsakomo klausimo: kas yra laimė? Vis dėlto po savo netradicinio kelio filmo „Laimė... Pažadėtoji žemė“ („Le bonheur ... terre promise“) peržiūros režisierius prisipažino, kad jam artimiausia laimės sąvoka ta, kuri apibūdina žmogaus siekį patirti pilnatvę. Režisierius patikslino, kad būtent filmas jam padėjo artėti link jos.

 

Brazilijos dokumentinio kino meistras Eduardo Coutinho pilno metražo filmų konkursinėje programoje pristatė naujausią kūrinį „Dainos“ („Cancoes“). Režisierius pasirinko jam įprastą „kalbančių galvų“ formą, bet, kaip dera tikram kino magui, filmuodamas tuščioje, tamsioje teatro scenoje ant kėdės sėdinčius ir kalbančius žmones, Coutinho geba atverti jų sielų gelmes. Atskiras gyvenimo istorijas režisierius nepastebimai sujungia į vientisą audinį, kuriame išryškėja apibendrintas Brazilijos gyvenimo vaizdas ir globalių reiškinių kontūrai. Raktu į žmonių širdis tampa daina, lydinti žmogaus gyvenimą. Tačiau filmo herojų atviravimas nėra savitikslis. Pabaigoje režisierius paklausia moters, išgyvenančios skaudžią meilės istoriją, ar padėjo pasipasakojimas prieš kamerą? Šis klausimas atskleidė kino kritikų liaupsinamo jo sugebėjimo prakalbinti žmones prigimtį. Tai – tikėjimas gydančia kino galia, kuri padeda susitaikyti su prarasta meile, atrasti bei pamilti gyvenimą iš naujo.

 

Antroji viltis. Filmas gali sujungti pasaulį?

 

Žinoma, noras pasipasakoti ir pasidalinti skausmu visuomet veda į simbolišką „kitą“. IDFA programos įvairovė liudija siekį tiesti tiltus tarp žmonių ir šalių, taip sujungiant pasaulį. Irano kino režisierius Jafaras Panahi, laukdamas teismo nuosprendžio (už režimo kritiką), nusprendė sukurti filmą „Tai nėra filmas“ („This is not a film“). Padedamas draugo, Irano dokumentinių filmų kūrėjo Mojtabos Mirtahmasbo, jis pasakoja apie naują filmą, kurio gal niekad negalės sukurti. Savo bute ant kilimo jis pažymi įsivaizduojamų filmo erdvių kontūrus, pasakoja siužetą, aiškina, kaip turi būti filmuojama. Vis dėlto pusiaukelėje Panahi sustoja ir klausia: „Kokia prasmė pasakoti filmą?“ Nors „Tai nėra filmas“ neatkuria viso Panahi filmo scenarijaus, jis perteikia režisieriaus būseną, kai per kraštus trykštanti kūrybinė energija iš paskutiniųjų bando kovoti su režimo gniaužtais. Įrašytas į USB laikmeną ir slapčia pergabentas per Irano sieną, filmas keliauja po didžiausius kino festivalius ir tampa nematoma gija, jungiančia iš šalies negalintį išvykti režisierių su išoriniu pasauliu, kuriame pripažįstama kūrybos laisvė. Tikru jo antipodu galima pavadinti rusų dokumentinių filmų meistrą Viktorą Kosakovskį. Šis režisierius galėjo nevaržomai keliauti ir naujausią filmą „Tegyvuoja antipodai!“ („Vivan las antipodas!“) kūrė įvairiose pasaulio vietose. Keliaudamas po Rusiją, Argentiną, Haitį, Kiniją ir kitas šalis Kosakovskis ieško „antipodų“ – pasaulio taškų, kurie yra išsidėstę vienas priešais kitą, jei juos sujungtume skersmeniu kiaurai per Žemės rutulį. Ambicingas siekis filmu sujungti pasaulį nėra lengvas net Kosakovskiui. Išlepinti „kosakovskiško“ gebėjimo įžvelgti įvykius ir veiksmą ten, kur kitas jų nė nepastebėtų, žiūrovai šiame filme galbūt pasiges atsitiktinumų ir staigmenų. Tačiau filmas neabejotinai žavi avantiūrišku noru pažvelgti į Žemę beveik kosminiu žvilgsniu ir sukurti Žemės rutulio sakmę. Režisierius „sujungia pasaulį“, kuria jo vientisumo jausmą ir konstruodamas siužetą, ir montuodamas. Pavyzdžiui, rodoma, kaip Botsvanos gyventojai nerimauja dėl prisiartinusių liūtų, galinčių suėsti jų šunis, o tuo pat metu Haityje (jis yra Botsvanos antipodas) dingsta šuo. Montuojant labiausiai „pasitarnauja“ vėjas ir vanduo, kurie nevaržomai juda visoje planetoje milžinišku apytakos ratu. Filmas žaismingai klausia, gal esame arčiau vieni kitų, nei manome?

 

Kino galia suartinti Izraelio ir Palestinos gyventojus tiki vokiečių režisierius Marcus Vetteris. Viltis jis norėjo įgyvendinti filme „Jenino kino teatras“ („Cinema Jenin“). Režisierius jame tapo vadybininku, padedančiu palestiniečiams atgaivinti seną Jenino kino teatrą. Kito vokiečių režisieriaus Jenso Wenkelio filmas „Lagosas – vieno miesto užrašai“ („Lagos – Notizen einer Stadt“) pasakoja apie kelių buvusios Nigerijos sostinės gyventojų kasdienybę, apie žmones, kurie jaučiasi nutolę nuo Žemės centro – Vakarų pasaulio. Filmas perteikia dvilypę Lagose vyraujančią nuotaiką: tikėjimą, kad galima tapti moderniems, panašiems į Vakarus, ir suvokimą (kaip populiarioje knygoje „Modernybės viltys“ teigė antropologas James Fergusonas), kad modernybės viltys yra tik mitas, kuriam nelemta išsipildyti.

 

Trečioji viltis: filmas gali sugrąžinti pojūčius?

 

Naujausias Wernerio Herzogo filmas „Bedugnės link“ („Into the Abyss“) iš „pasaulio pakraščių“ sugrąžina žiūrovus į „pasaulio centrą“ – JAV, Teksaso valstiją. Pasitelkęs įprastą įžvalgą ir gebėjimą pažvelgti į Žemės gyventojus tarsi iš „kitos planetos“ perspektyvos, režisierius kaip speleologas leidžiasi į žmogaus sielos gelmes. Šį kartą jo objektu tampa blogio prigimtis. Herzogas pasakoja apie Teksase įvykdytą nusikaltimą bei du jo kaltininkus, kurių vienas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, kitas – mirties bausme. Režisieriui svarbūs ne šiurpaus nusikaltimo faktai, o jį gaubianti atmosfera. Regimais vaizdais Herzogas kuria dar vieną dimensiją – nematomą plotmę, kuri, rodos, stveria blogį „už uodegos“. Filmas tarsi sugeria filmo personažus gaubiančią atmosferą ir paskleidžia ją kino salėje. Panašiu matomos–nematomos erdvės poveikiu pasižymi ir rusų režisierės Alinos Rudnickajos filmas „Pamiršiu šią dieną“ („I will Forget this Day“), vaizduojantis moteris vienos Rusijos ligoninės laukiamajame likus kelioms minutėms iki aborto.

 

Į IDFA eksperimentinių dokumentinių filmų programą „Paradocs“ įtrauktas režisieriaus Simone Rapisardos Casanovos filmas „Žemuogių medis“ („El árbol de las fresas“) siekia parodyti šviesiąją žmogiškosios prigimties pusę. Festivalio programėlėje jis pavadintas etnografine svaja. Režisierius atidžiai stebi Kubos žvejų kaimelio gyvenimą ir fiksuoja jų buitį, bet nesistengia pasislėpti už kameros. Italas yra kaimelio gyventojų draugas, dažnai sulaukiantis draugiškų pašaipų apie kuriamą filmą. Rodos, jie taip nutolę nuo „pasaulio centro“, kad nebesitiki tapti modernūs, bet kaimelio kasdienybę nuolat lydi juokas ir pokštai. Nors režisierius po filmo prasitarė, kad filmas negali iki galo perteikti buvimo su šiais žmonėmis jausmo, žiūrovai pajunta jų kasdienybės pojūčių sodrumą, meilės ir rūpesčio kupinus tarpusavio ryšius.

 

Abu pagrindinius festivalio prizus pelniusius filmus taip pat galima vadinti ode žmogiškumui. Geriausiu pilno metražo kategorijoje pripažintas režisieriaus iš Pietų Korėjos Seung-Jun Yi filmas „Sraigių planeta“ („The Planet of Snails“) be galo subtiliai atskleidė aklo ir kurčio vyro ir žemaūgės moters meilę. Moteris, norėdama ką nors pasakyti savo vyrui, švelniai ant jo pirštų tarsi ant rašomosios mašinėlės spaudo ženklus, reiškiančius raides. Jis atsako jai balsu. Tačiau kažin ar toks bendravimas padėtų jiems būti kartu, jei ne, kaip teigiama filme, „atviros ir neužhipnotizuotos jų sielos“. Pasak žiuri, šis filmas yra „meilės ir atjautos portretas, patvirtinantis jausmų galią“. Iš tiesų, jį galima būtų pavadinti ir XXI a. „Giesmių giesme“. Kurdamas filmą, režisierius, rodos, ištirpsta, palikdamas tik herojus. Vargu ar įmanoma arčiau ir intymiau priartėti prie kito gyvenimo.

 

Panaši mintis kilo ir pasižiūrėjus Jorge Gaggero filmą „Montenegro“ (rež. Jorge Gaggero), pelniusį geriausio vidutinės trukmės filmo prizą. Režisierius jautriai tapo žvejo Montenegro, gyvenančio mažoje upės saloje, portretą, atskleisdamas žmogaus trapumą ir pamažu dylantį kūną. Montenegro nesureikšmina, o kartais net nuvertina savo gyvenimą, bet vis tiek jį myli. Jis pripažįsta žmogaus laikinumą ir jam nesipriešina. Žmogaus viduje ramiai tiksi biologinis laikrodis, kurį pamiršta skubanti visuomenė. Bet laikrodis primena, kad yra laikas gyventi, dirbti, džiaugtis ir liūdėti, bei laikas pamažu nykti ir mirti.

 

Svarbu ir tai, kad iš šių filmų daugelis žiūrovų, ko gero, pirmiausia išsineša ne žinią, o vaizdus ir jausmus. Ir „Sraigių planeta“, ir „Montenegro“ liudija, kad žmogaus pojūčiai neatsiejami. Pasinaudojus kino teoretikės Lauros U. Marks terminu, šiuos filmus galima pavadinti „pojūčių kinu“. Kino vaizdai pažadina ne tik regą, bet ir kitus pojūčius, perteikia herojų jausmus bei juos gaubiančią atmosferą. Abu festivalyje triumfavę filmai nekelia globalių problemų, nekalba apie pasaulinę krizę, neskuba į pagalbą, bet atsigręžia į mažus žmones ir juose glūdintį žmogiškumą. Galbūt tai ir yra vienas problemų sprendimo būdų, o kartu ir riba, kuri vis dar skiria dokumentinį kiną nuo televizinės dokumentikos? Juk būtent tokie filmai teikia stipriausią viltį?


„7 meno dienos“ Nr.44 (966), 2011-12-09

Versija spausdinimui

Komentarai

lukas, 2011-12-11 23:07

taip. seniai neskaičiau tokios nedirbtinos festivalio apžvalgos.

narius, 2011-12-09 19:09

tikrai

Marija- Danutė, 2011-12-09 17:57

apie dokumentinius kino filmus taip šiltai parašyti ne kiekvienam duota...Ačiū, Ginte.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti