Kasearu videofilme švintant ir lašnojant lietui, tuščiomis Talino gatvėmis šuoliuoja balto žirgo projekcija. Saadojos fotografijos instaliacijoje – juodoje nors į akį durk salėje švysčiojančiose šviesdėžėse – matome tuščias Talino sankryžas apsiniaukusį parytį. Sprendžiant iš datų darbų pavadinimuose, meno kūrinių sukūrimo įvykius skiria trys savaitės, o jei spręstume iš vaizdo, tai galėjo įvykti tą patį priešaušrį. Tačiau nuo pavadinimų ir prasideda „užvaizdžio“ (istorijos, slypinčios už vaizdo) „pildymas“.

„21.05.09“ – tai lygiai metai nuo tos nakties, kai kažkoks piktavalis paleido aštuonis (rudus) žirgus iš Talino hipodromo arklidžių ir 15 policininkų dvi valandas vaikėsi juos po Talino centrą. „14.06.09“ – praėjo lygiai 68 metai nuo tos nakties, kai įvyko pirmas masinis sovietinis trėmimas iš Estijos. Fotografuotos sankryžos neturi tiesioginio istorinio ryšio su šiuo įvykiu, manau, dauguma jų, jei ne visos, atsirado kažkada pakeliui tarp 1941 m. ir 2009 m. Tuščios sankryžos (miesto judėjimo mazgai, miesto pilnumo, veiksnumo įrodymai – juk ir Lietuvoje mažų miestelių dydis nusakomas sankryžų ir šviesoforų kiekiu) čia veikia kaip miesto bendruomenės sunykimo, judraus organizmo sunaikinimo įvaizdis, galintis įvykti bet kur ir bet kada (taip, mokslinės fantastikos filmai užima didelę dalį ir mano vaizduotės šia tema). Todėl Kasearu baltas žirgas jungtyje su „14.06.09“ veikia kaip dvi metaforos: kaip begalinės laisvės šauklys, tremtinių išlaisvinimas iš gyvulinių vagonų, ir kaip ištuštėjusio, ištuštinto kadaise judraus miesto tauri, bet kraupi šmėkla.

Nemalonioji šio videofilmo pusė atsiskleidžia tuomet, kai žirgas (ant pastatų sienų šuoliuojančio žirgo siluetas perkeltas iš ant greitai važiuojančio automobilio stogo pritvirtinto projektoriaus, o jo šuoliavimas filmuojamas per kito greitai važiuojančio automobilio langą) pradeda lenktyniauti su juodu BMW universalu (talpi bagažinė suteikia mafijiškos reputacijos automobiliui šeimyninį charakterį, todėl žirgo varžovas neturi nei veido, nei įvaizdžio). Lenktynės vyksta pažeidžiant eismo taisykles, bet ne šauniai-gražiai-apgalvotai, kaip veiksmo filmuose, o gyvenimiškai-pavojingai-nevykusiai; nekeliantį susižavėjimo vaizdą dar gadina lietaus lašais aptaškytas kameros objektyvas. Dar nemaloniau, kad lenktynės neišsisprendžia, vienu metu juodasis universalas dingsta iš žirgo šuolių trajektorijos, po kelių minučių jų keliai susikerta, bet netrukus ir vėl išsiskiria, o žirgas ima blukti dienai vis labiau auštant. Poetiška metafora, pasirodanti videofilmo pradžioje, „sugadinama“ įkinkius ją lenktyniauti.

Taigi vaizdai, „tuštoki“ vizualiai ir visai „tušti“ naratyvumo prasme (suprantant tuštumą ne kaip ydą, o kaip estetinę kategoriją), „papildomi“ nurodant inspiracinį įvykį. O tuos vaizdus jungiantis stuburas, prisiminimų apie trėmimus, straipsnio apie paleistus žirgus, kitų išgalvotų ir tikrų istorijų, įvairiai susijusių su tuštuma, tamsa ir aušra, ištraukų junginys veikia kaip tos vaizdinės tuštumos „perpildymas“. Tai nuveda vaizduotę link visų tuščių, tamsių ir auštančių (tiesiogine labiau nei perkeltine prasme) akimirkų mūsų prisiminimuose. Tokių akimirkų, kurios tapo tam tikrais pasaulietiškais nušvitimais, aplinkos pajautimais, supratimais, ir tokių, kurios pralaužia apšviestos (aiškios), pilnos įvykių bei žmonių (be laiko pajautimui ir apmąstymui) kasdienybės kevalą.

Miesto antropologė Jekaterina Lavrinec, ieškodama, koks turėtų būti šiuolaikinis miesto tyrinėtojas („Miesto studijos: trys žvilgsnio perspektyvos“), lygina miesto vietinio gyventojo, turisto ir tyrinėtojo pozicijas. Anot jos, tyrinėtojas turėtų sujungti vietinio gyventojo kasdienės aplinkos išmanymą ir produktyvią turistinę distanciją, kuri leidžia nustebti kasdienėje aplinkoje. Pasak Lavrinec, tokią būseną miesto teoretikai analizuoja pasiskolindami Sigmundo Freudo „nejaukaus neįprastumo“ kategoriją, žyminčią situaciją, kuriai būdingas balansavimas tarp to, kas yra pažįstama, ir to, kas nepažįstama.

Pasiekti tokią būseną, kai kas nors pažįstama ima atrodyti neįprasta, galima nuosaikiai, sąmoningomis pastangomis, arba radikaliai, vartojant įvairius kvaišalus. Jei pasirenkamas nuosaikesnis būdas, Lavrinec teigimu, to „pažįstamo“ fotografavimas tampa labiausiai tinkama priemone pamatyti jame keistumą, nes priverčia sustabdyti tą aplinką ir įsižiūrėti į ją. Pradėjus ieškoti nepažįstamų keistumų savoje aplinkoje, norisi pagauti juos tada, kai jie patys ryškiausi – kai aplink daugiau nieko nėra. Todėl Saadoja fiksavo tuščias sankryžas paryčiais ir jas rodo blykčiojančiose šviesdėžėse, kad įdėtume daugiau pastangų, stengdamiesi ką nors jose pastebėti. Kasearu filme miesto teoretikui suprantama šmėkla-paminklas yra skirta jo išsvajotoms keistenybėms. O mums tenka laukti nuosavo balto žirgo Gedimino prospekto ir Vilniaus gatvės sankryžoje.

Paroda veikia iki sausio 15 d.

Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)

Dirba antradienį–sekmadienį 12–20 val.

„7 meno dienos“ Nr.44 (966), 2011-12-09