Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 44 (966), 2011 gruodžio 09 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Gedmintė Samsonaitė: Anglų muzikos vakaras(1)
Lietuvos kamerinio orkestro koncertas Filharmonijoje
Daiva Šabasevičienė: Teatro metraštininkas(1)
Rimgaudas Karvelis ir Jaunimo teatro istorija
Tarptautiniam Amsterdamo dokumentinių filmų festivaliui pasibaigus
Aistė Paulina Virbickaitė : Pasakojimas su paralelinėmis istorijomis(12)
Algio Griškevičiaus paroda „Nuojautos“ LDS „Pamėnkalnio“ galerijoje
Katerina Baravykaitė: Optimistinis objektyvas
Mariaus Baranausko (1931–1995) fotografijų paroda
Eglė Juocevičiūtė : Nepažįstami keistumai(6)
Tonio Saadoja ir Flo Kasearu paroda „21.05.09“ / „14.06.09“ Šiuolaikinio meno centre
Naujas filmas apie Vladimirą Vysockį
Krėsle prie televizoriaus
XXI Vilniaus aukcionas
Gruodžio 9 – 15
Gruodžio 9–15 d.
Gruodžio 9–18
Gruodžio 9–18
Gruodžio 9–18
Iš laiškų toli nuklydusiam vilniečiui

Edmundas Gedgaudas

Juk nerašinėtume vienas kitam tų laiškų, jeigu kadaise susitikdami nebūtume įpratę pagvildenti, ką išgirdom koncertuose arba iš palankiai susiklosčius aplinkybėms įsigytos plokštelės. Gal to įpročio likučiai mums šiandien pakeičia dienoraštį? Kažkodėl įspūdžiams apie Luką Geniušą man prireikė būtent anų senųjų pokalbių. Ar vadintini jie pasamprotavimais? Dabartinė rašanti panelė juos paverstų pasamProtavimais, bet juk mudu (aš tai ypač) dažniau ne protaujame, o tik stengiamės neprarasti ryšių su intuicija. Ji juk rečiau klysta negu protas, ir gal dažniausiai tas, kurį įprasta vadinti sveiku, taigi – Protu. Už Tavo pametėtą paskatą pasisaugoti „recenzijų stiliaus“ esu iš tiesų dėkingas. Pats jo (kaip ir jų) nebenoriu, vis dažniau galvodamas, jog metas iš tų sferų trauktis.

 

Jau ne sykį Tau esu minėjęs, kad vos švystelėjusią kažkelintame intuicijos sluoksnyje mintį, kuri tuoj tuoj dings, sugrąžina atsiverstas tekstas. Būna, kad dar ir nepažįstamas. Nesugebu to protu paaiškinti. Dabar panašiai nutiko su 1995-ųjų sausį skaitytu, vėliau skaitinėtu Stanisławo Barańczako ciklu Podróż zimowa. Gal ankstyvos sutemos man priartino Schuberto Winterreise? Poznanėj gyvenantį poetą tos dainos paskatino parašyti joms kitus tekstus. Tą jau Tau minėjau. Dabar aš – įsiskaitydamas – dar kitaip juos suvokiu, Schuberto melodijas imu labiau girdėti Barańczako, negu Müllerio tekstais. Norėčiau, kad juos susirastum ir deramu momentu (šiomis dienomis tokių turime į valias) paskaitytum. Kaip tik su jais buvau prieš televizijai transliuojant pirmojo Tau aprašinėto festivalio koncerto įrašą. Ar tik atsitiktinumas man sugretino tuos tokius tarpusvyje tolimus pasaulius? Kad daryčiau išvadą, kad ryžčiausi... Supratai?  

 

Bet dabar, jau ne(be)recenzuodamas, mintyse vėl gretinu Goernerio Lisztą ir jo Chopiną. Ir man tebeatrodo, jog Fryderyko slėpiniai, rakinami Liszto raktu, sugirgžda. Smulkiesiems Liszto garseliams tinka „mechaniškumas“, skraidinantis pianistą virš teksto – atskirų garsų reikšmė menksta, užtat kaip žėri jų visuma! O greitieji Chopino tempai prašyte prašo saitų su kiekvienu atskiru garsu. Lukas tokiuose Chopino sonatų tarpsniuose spėja juos pakalbinti. Ir net po Marche funèbre atskubėjusios pamėklės saugo pakitusį garsų materialumą, finalas įgyja krištolo briaunų.

 

Thalberg, Kalkbrenner, Liszt, Herz... Juk Fryderykas skambino visai kitaip negu šie jo amžininkai. O sugebėjo kiekvieno jų braižą parodijuoti! Pats jis liko tasai vienintelis – nuo pat pradžios, nes savo kūrinius skambindamas jis ir kaip pianistas būdavo tik jo pasiektoje viršūnėje. Chopino dvasiai artimas romantizmas, o skoniui – klasicizmas. Ar daug šiandien beaptinki sugebančių, nepasitelkiant vaidybos, susieti tuos du pradus? Ne tik muzikoj. Sakysi, kad brillant stiliaus virtuoziškumą jis toleravo, pats jam atiduodamas duoklę. Bet juk taip pat žinom, kad „grynąjį romantizmą“ ne itin vertino. Kodėl? Gal kai kas jam atrodė pernelyg tiesmuka, įkyru, „plokščia“? Liūdesys, euforija, polėkis, pyktis... Romantikų kūryboje kai ką galima ganėtinai tiksliai įvardyti. O Fryderykas sklandė sferose, kurias sunku nusakyti žodžiais. Amžininkai, klausydamiesi jo skambinimo, sakė galintys prisiekti, kad kito panašaus nėra, bet nesugebėdavo tos nuostabos išreikšti žodžiais. Įsiklausančius stulbindavo neįprastai kintanti formos, minčių, jausmų tėkmė, kuri betgi neatmeta klasicizmo autoriteto. Lukas tą jau savaip suvokia, supranta, perteikia.

 

THALBERG! Magiškas anuomet vardas. Šalia atletiško virtuoziškumo jo muzikai reikia ir artistinio lankstumo, protarpiais – grakštumo, elegancijos. Tų šiandien nykstančių dalykų. Kai kam atrodė, kad Thalbergas rašė tarsi „trims rankoms“. Jo virtuozinę Bellinio „Somnambulos“ fantaziją festivalyje skambino Francesco Nicolosi, neapolietis. Mūzos pakviestas pabaigos koncertui, kadaise, regis, patyręs pianistinės sėkmės tarpsnių. O aš, jau pažinęs „Normos“ įkvėptas Liszto ir mane sužavėjusio Masatakos Gotos vizijas, bandžiau įsivaizduoti, kaip šis japonas „Somnambulos“ bel canto keltų iki anos katarsinės kaitros. Nes neapoliečio skambinama, ši muzika tepriminė ugnikalnį, primiršusį dūmų kvapą. Su simfoninio stygininkais svečias trenkė Liszto „Prakeikimą“, prie kurio nesiprašydinamas pridėjo du bisiukus. Jų neatpažinau. Šervenikas dirigavo pakiliai, taip publiką vesdamas per Liszto „Prometėją“, Berliozo „Rákóczi maršą“, kaskart džiuginantį orkestruote, Beethoveno uvertiūrą „Karalius Štefanas“. Ir tada – Beethoveno–Liszto „Atėnų griuvėsiai“ (fortepijonas, orkestras), labai tinkantys Mūzos Rubackytės sumanyto festivalio pabaigai. Jai pačiai irgi. O bisui sekė Antrosios vengrų rapsodijos versija keturioms rankoms. Šaunu! Mat buvo dar ir reginukas, nes antrosios partijos ėmęsis Nicolosi netrukus, kūriniui skambant, persėdo Mūzos vieton, o ji – į jo, vėliau sugrįždama išeitinėn pozicijon. Taip jie dar ir dar kartojo tą šmaikščiai sumanytą, grakštų fokusiuką. Buvo bisui ir Marijai Moravskai paskirta pjesė, padėjusi Mūzai čiurlionišku potėpiu dailiai užbaigti pianistų šventę.

 

Gėlės, gėlės, gėlės... Būtini pabaigos koncerto ritualai. Bet juk mūsų filharmonija ir šiaip jų, tegu ir kuklesnių, nestokoja. Prieš kiekvieną koncertą tebegyvuoja priminimai, kas šiandien koncertuos, ką išgirsim (neretai ir įvertinant). Gal ne tik aš pasijuntu esąs vėpla, nesusivokiantis kur atėjęs ir, turėdamas rankoje koncerto programą, ne(be)pajėgiantis pasiskaityti. O Vilniaus troleibusuose pasigirstančio įrašyto teksto pamokymai mane traktuoja lyg darželinuką, deklamuojančia tartim primindami filharmoniją. Nei šis, nei tas...

 

Per radiją girdėjau šaunųjį estą Reiną Raudą (iš manęs esi gavęs jo eseistinį romaną) samprotaujant apie lietuvių polinkį reikšmintis. Prisiminiau ir mūsų pomėgį Public Relations paženklintus asmenis rituališkai adoruoti. Neieško...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru