Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 43 (965), 2011 gruodžio 02 d. > Dailė > Sermėginė tiesa
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Sermėginė tiesa


Apie konkursus, parodas-projektus ir prizus


Jūratė Katinaitė

Share |
Anita Karpinska. „Jėzus Kristus buvo astronautas“. 2011 m.
Nuotrauka iš JTP archyvo.
Mintis dar kartą panagrinėti kai kuriuos mūsų meno pasaulio reiškinius kilo pasižvalgius po rudenėjančio Vilniaus galerijose eksponuojamas parodas.

VDA Dizaino inovacijų centro galerijoje „Titanikas“ buvo pristatytas trečius metus iš eilės vykstantis projektas „Jaunojo tapytojo prizas“, o kitoje šio centro salėje – Danijos Viborgo galerijos paroda „NBeX project 2011–Titanic“. Jaunojo tapytojo prizo šiais metais siekė trijų Baltijos valstybių (Lietuvos, Latvijos, Estijos) jaunieji menininkai, o danų NB galerija pristatė jau turinčius išsilavinimą Skandinavijos šalių menininkus bei meno akademijų studentus.

 

Lyginant abi parodas susidaro gana panašus įspūdis – ir tematikos, ir technikos prasme. Matyt, artimas kultūrinis kontekstas ir jaunas amžius (iki 30 metų) lemia tam tikrus ryškius dėsningumus: atrodo, kad daugiausia dėmesio čia tenka idėjai, tam, ką norima pasakyti, o ne formai. Tapybai, kaip pagrindinei raiškos priemonei, skirtas anaiptol ne pirmojo plano vaidmuo. Nepaisant kelių išimčių ir vertinant visumą, galima teigti, kad karaliauja visagalis tekstas, literatūrinės idėjos, komentarai ir komentarų komentarai. Tiesa, visa tai gana šiuolaikiška, būdinga ne tik Baltijos šalims ar skandinavams ir gali būti net visai įdomu – juk kyla aktualūs klausimai, kuriuos ir noriu čia aptarti.

 

Į šiuos analogiškus projektus galime pažvelgti skirtingais rakursais: kaip į „dar gyvus“ ieškojimus ir virsmus, kaip rašoma brošiūroje, skirtoje „Jaunojo tapytojo prizui“ pristatyti, arba kaip į „žaidimų aikštelę“, minimą NB galerijos prisistatyme. Tačiau kartu tai ir savotiškas indikatorius, parodantis bendras tendencijas, meninį jaunimo lygį ir techninius gebėjimus – dalyviai nėra pirmakursiai ar meno mokyklų absolventai. Galerija NB taip apibūdina savo globotinius: „Kaip svarbią tendenciją mes pristatome nuolat kintančią jaunų ir eksperimentuojančių menininkų srovę. Jie nagrinėja šiuo metu aktualias temas ir meta iššūkį klasikinio meno sampratoms, meno institucijos idėjai bei susiduria su naująja žiniasklaidos kalba. Šis pripažintų menininkų ir kylančių talentų junginys yra mūsų profilio kertinis akmuo. Jis suteikia galerijai NB galimybę parodyti aukščiausią meno kokybę ir būti aktyvia Šiaurės šalių meno scenos dalimi.“

 

Smalsus ir atsakingas žiūrovas, skaitantis tekstus prie durų, ekspozicijos salėje natūraliai tikisi išvysti žadėtąją kokybę, iššūkius ir „originalius kūrybinės išraiškos būdus, kurie peržengia mados bangų ir žavesio ribas“. Meną vertinti visais laikais buvo gana keblu, vertinimą veikė viešpataujančios filosofinės srovės, kultūrinės nuostatos, asmeninis vertintojo skonis ir pozicijos. Šiandien taip pat nėra bendros, visiems tinkančios tiesos, ir niekas nesitiki, kad menai, kaip prieš keletą amžių, bus naudingi ir džiuginantys. Už žodį dažniausiai taip pat nebereikia atsakyti kaip už daiktą, tik ar visada rašytinė panegirika padeda „geriau“ suprasti meno kūrinį? Žinoma, šiais visuotinės interpretacijos bei intertekstualumo laikais tokį pristatymą galime suprasti kaip ironiją ar pokštą – tai nėra itin svarbu. Kur kas svarbiau paveikslų meninis lygis ir kokią žinią jie mums perduoda. Kadangi dėl pastarosios galiu pasirodyti subjektyvi, pažiūrėkime į pačius paveikslus ir pabandykime suprasti, kuo gyvena jų autoriai.

 

Akivaizdu, kad ir Baltijos, ir Skandinavijos šalių jaunieji kūrėjai gerai susipažinę su Luco Tuymanso ir Gerhardo Richterio kūryba. Šiuos du garsius autorius galime drąsiai vadinti jaunųjų menininkų ikonomis, siekiamybe ir pavyzdžiu – jie įkvepia jau ne vieną kartą per pastaruosius keliasdešimt metų. Įkvepia šiandienos aktualijų perkėlimas į drobes, puikiai įvaldyta technika ir komercinė sėkmė. Monumentalisto G. Richterio darbų kainos aukcionuose peržengia dešimtis milijonų eurų, įspūdingai paklausūs ir L. Tyumanso kūriniai. Pastarasis dar įdomus tuo, kad netapo savo paveikslų ilgiau nei vieną dieną, pats aiškina esąs per daug nekantrus ir negalįs ilgiau laukti rezultato.

 

Apžvelgiant minėtas parodas „Titanike“ atrodo, jog čia ne tik drąsiai skolinamasi iš pasaulinių korifėjų – jauniesiems autoriams taip pat nesvetimas principas negaišti prie kūrinio ilgiau nei vieną dieną. L. Tuymanso kūrybos rezultatai įtikina šio principo veiksmingumu, tuo tarpu NB galerijos deklaruojamas iššūkis klasikinio meno sampratoms kelia abejonių. Ar maištą turime suprasti kaip akademinio piešinio abėcėlės neišmanymą, diktuojantį eskiziškumą, kurio niekaip nesupainiosi su sąmoninga piešinio deformacija, siekiant sustiprinti įspūdį, ironizuoti, etc.? Nuoširdaus primityvizmo titulas taip pat kažin ar tiktų Beintos av Reyni ar Gøje Rostrup kūriniams. Idėjinei pusei ir problematikai, ko gero, komentarų nereikia, darbų pavadinimai kalba patys: „Dievas yra didžėjus“ („God is a DJ“), „Manau, esu kvaila arba galbūt tiesiog laiminga“ („I think I’m dumb or maybe just happy“ – Beinta av Reyni), Henriette Hellsern-Kjoeller „Liesk mano tra lia lia“ („Touch My Tra La La“) – videofilmas, kuriame rodomas glamžomas moters akto piešinys.

 

Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad Baltijos šalių menininkai prisistato (tiksliau, juos „Jaunojo tapytojo prizui“ skirtoje knygelėje pristato menotyrininkė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė) kur kas kukliau: „Apskritai, žiūrint į šį reikalą šmaikščiai, jei reiškiniui svarbus savivokos klausimas, tai jis dinamiškoje paauglystės stadijoje. Tai tinka tiek tapybai, tiek jos prigimtį ir savo vietą, galimybes apmąstančiam tapytojui.“ Turbūt neverta dar kartą skelbti tapybos mirties – laiko tėkmėje ji miršta ir prisikelia pakankamai dažnai. Tačiau kyla klausimas: kaip tuomet atpažinti, kad šis besimainantis, keisčiausiomis formomis besireiškiantis pavidalas vis dar yra ta pati mirusi ir prisikėlusi tapyba? Jei tapybos darbai tampa priemone pareikšti savo poziciją ir tos priemonės vizualizacijai bei kokybei nekeliami ypatingi reikalavimai, gal reikėtų iš naujo susitarti dėl pavadinimų? Štai, pavyzdžiui, vakarų jaunieji dailininkai maištautojai prisistato vaizdo komunikatoriais (visual communicatorShepardo Fairey’aus terminas), o ne menininkais (artist). Nepagaunamasis gatvės meno atstovas Banksy atkakliai slepia savo veidą, sudominta publika džiugiai įsitraukia į žaidimą. Menas tai ar ne, paliekama spręsti „You Tube“ žiūrovams internetinėje erdvėje. Į skambius vardus čia nepretenduojama, minėtiems autoriams ir gatvė, ir galerija vienodai puikios.

 

Gerą įspūdį palieka Lino Jusionio „Atsikartojimas“ (JTP II vieta) ir Marto Vainre’o „Tinkamoje vietoje tinkamu laiku, visuomet“ („In the right place at the right time, always“). Šie menininkai atrodo suradę savo kelią, nors jų pasirinkti akcentai – paveikslas kaip filmo kadras ar nuotrauka – yra bene populiariausi šiandienos meno pasaulio vaizdiniai. Šiuo atveju kalba darbai (įdirbis, nors nebūtinai jis turi būti proporcingas kūrybos valandų skaičiui) ir to pakanka – idėjinė pusė tampa ne tiek svarbi. Jei tapybos darbą suvoksime ne kaip vizualinės komunikacijos priemonę, o „senamadiškai“, kaip autoriaus meistriškumo dėka „gyvą ir savarankiškai kvėpuojantį“ darbą, nemažai šiandienos meno kritikų keliamų klausimų praras aktualumą.

 

Greitas gyvenimo tempas atsispindi mene, vis dažniau paveikslai tampa paskubomis nubrėžtu ženklu – ir tai, deja, tikrai ne Liudo Truikio minėtas „grojimas viena styga“. Man tai labiau primena lygtį „minimumas pastangų, padaugintas iš maksimumo informacijos“. Gaunamas rezultatas nėra nei stulbinantis, nei šokiruojantis. Ar atsiveria kažkas naujo? Kažin. Naujumas apskritai šiais laikais atrodo ganėtinai sekli (turinio prasme) kategorija. Dažnai naujovės skelbiamos tuomet, kai tiktai kartojamasi, o tam, kad interpretacijoje gimtų nauja kokybė, būtina itin gerai išmanyti senas taisykles. Priešingu atveju, tik laiko klausimas, kai kas nors pastebės, jog šiuolaikinis post-postmodernistinis karalius nuogas. O tą pastebėję galime nustebti kaip vienas žinomas vyresnės kartos dailininkas, aplankęs čia aprašytas „Titaniko“ ekspozicijas po keletą kartų. Paklaustas, ką ten veikia taip dažnai, atsakė ieškąs „sermėginės tiesos“ – reikia žinoti, kas dabar vyksta. Po paskutinio apsilankymo, galiausiai nusprendęs, kad yra keletas vertų dėmesio paveikslų, konstatavo: „Ir tai jau šis tas.“

 

Malonia išimtimi man atrodo ir Jonės Šataitės-Rudėnienės personalinė paroda „Buvojimai“, vykusi „Lietuvos aido“ galerijoje (2011 10 19 – 11 06). Čia apsieita be aktualių šūkių ar maištingų naujovių, bet šios autorės kūrybai galėtume pritaikyti jau minėtąjį NB galerijos apibūdinimą „peržengiantis mados bangų ribas“. Taip pat J. Šataitę-Rudėnienę galime laikyti ir „klasikine“ dailininke – jos tapyboje klasika labai neblogai sugyvena su originalumu. Teoriniai principai geriausiai gali būti „patikrinami“ stebint jų sklaidą konkrečioje kultūroje ir konkrečiuose meno kūriniuose. Kartais nuoseklus požiūris, žinojimas, ko nori, ir temos, ir technikos prasme („Buvojimai“ nutapyti pirštais, akrilu, anglimi) duoda savaime įtaigų rezultatą. „Nauji matymo būdai“ atsiveria paveiksluose nesiekiant mesti dar vieno „iššūkio“ reklama ir lozungais persisotinusiam, „aukščiausios meno kokybės“ paieškų išvargintam šiandieninių galerijų lankytojui.

 

Dabar, demokratijos ir nuomonių pliuralizmo laikais, greta gali egzistuoti ir kardinaliai priešingi požiūriai, o „sermėginė tiesa“ yra tiesa, nepretenduojanti į visuotinę ar objektyvią tiesą. Žmogiškoji laisvė atsiveria perinterpretuodama ir skirtingai įkūnydama taisyklių varžomą tikrovę. Kitas meno kūrinys galėtų būti geriausia epochos kritika ar atsakas, bet tik su viena sąlyga – interpretacija turėtų naujai pateikti tai, ką ankstesnis autorius ar autoriai įkūnijo kaip senosios kultūros esmę.

 

Na, o didžiausias „Jaunojo tapytojo prizo“ ar kitų panašių konkursų apdovanojimas turbūt yra ne piniginė premija ar geidžiama stažuotė užsienyje, o pati galimybė jaunam menininkui tapti matomam. Tai tarsi pasitikėjimas avansu, kurio neturėjo nei vyresnioji, nei vidurinioji menininkų kartos, nuėjusios nelengvą kelią į viešumą.


 

 

„7 meno dienos“ Nr.43 (965), 2011-12-02

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

kldrCSvhP, 2012-03-15 20:23

Poto nereiks aaktris video kaip ištraukti iš gaming? :D Man rodos, kad žiauriau jau nieko sugalvot negalima, jei į kokį WoW įsitrauktų ar Sims'us nes tau jie visitiek nerūpi.O tokius Wii ar Eye toy žaidimus lošia visi, net mano močiutė žaidė su camgoo. :D

rok, 2011-12-08 11:03

nepilnai sutinku su viskuo, kas čia parašyta, bet tikslios ir teisingos kritikos tikrai yra - pvz, kad nepersistengia, ir prikiša dau aliuzijų (tipo, kuri nors vistiek suveiks...)

hiacintas, 2011-12-06 11:54

inkvizicijos botagais plakami „save apmastancios postmodernios tapybos“ atstovai, ko gero, nei sau, nei viesai neispazins jokiu ydu... kaip ir ju modernistai mokytojai... manant, kad lietuviskos modernios tapybos tradicija priejo liepto gala, reiktu pamineti , kad naujoji vda absolventu karta zavisi ne tik filosofiniais postmodernios kurybos kriterijais. teko girdet, kad zinomu meniniku kopijavima, jaunimas motyvuoja kaip kurybinio brando ivaldyma, atnesanti greitos sekmes ir pripazinimo garantijas. gali buti, kad tai, is esmes, ir paaiskina, kodel jaunoji karta kurybines sekmes iliuzija suvokia turinio „turiu ka pasakyti„ prasme, o ziurova vertina ne daugiau kaip formalu katalizatoriu.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti