Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 43 (965), 2011 gruodžio 02 d. > Dailė > Kada meniniai projektai tampa politiniais
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Kada meniniai projektai tampa politiniais


Du labai skirtingi projektai, tinkami analizuoti pokolonijinės kritikos instrumentais


Monika Krikštopaitytė

Share |
Yinka Shonibare, MBE. „Kaukių balius“ („Un Ballo in Maschera“). 2004 m. (HD skaitmeninis videofilmas; trukmė 32 min; tiražas: 6 egz. Menininko nuosavybė; bendradarbiaujant su Jameso Cohano galerija, Niujorkas, Šanchajus)
Abu projektai yra hibridinio pobūdžio ir abu savaip atskleidžia galios disproporcijos situacijas. Pirmasis yra rodomas Kaune, skandinančio dydžio tekstilės bienalės programoje. Antrasis – Vilniaus centre, Šiuolaikinio meno mekos pačioje didžiausioje salėje bei keliose šalutinėse erdvėse. Pirmasis – sukrečiančiai vizualus, meistriškai atliktas, pagrįstas prasmių sąryšingumu pradedant nuo intelektualinio ir istorinio iki instinktyvaus lygio, antrasis – paremtas nerišliu tekstu, asociacijų srautu, pabuvimo strategija. Abiems aktualus ritualo, paslaptingumo elementas. Pirmajam dėl tiesmukumo vengimo ir menininko afrikietiškų šaknų, antrajam – dėl regimybės efekto. Abiejų projektų autoriai kurdami rezultatą naudojasi kitų žmonių darbu: Kaune pristatomas autorius taip elgiasi dėl fizinės negalios, Vilniaus – nes projektas grįstas asmenybės kulto principu.

 

Kalbu apie Kauno paveikslų galerijoje rodomus du Yinkos Shonibare, MBE (Member of the Order of the British Empire), filmus „Kaukių balius“ bei „Odilė ir Odeta“ ir Raimundo Malašausko projektą Šiuolaikinio meno centre „Fotofinišas“.

 

Y. Shonibare – pasaulinio garso menininkas (pristatytas garsioje „Documenta X“, Venecijos bienalėje, garsiuose muziejuose, galerijose) gimė ir gyvena Didžiojoje Britanijoje, nors jo šeimos šaknys ir dalis gyvenimo susieta su Nigerija. Menininkas daugelį metų dirbo kryžmindamas savo europietišką ir afrikietišką tapatybes, tačiau išvirkščiai – ne pagal kolonijinį modelį, kai kolonizuotasis imituoja kolonistą ir jo kultūrą. Iš afrikietiškais raštais margintų audinių pasiūti Viktorijos laikų kostiumai dalyvauja Vakarų dailės ir literatūros vaizdų rekonstrukcijose – taip įgyvendinama pokolonijinė hibridiškumo fantazija, siūlanti permąstyti kultūrų tarpusavio ryšių dinamiką ir variacijas. Y. Shonibare’s perdirbiniai liečia ne tik kultūrų susidūrimo klausimus, bet ir rasės, klasės vaidmenų kaitą. Menininkas naudoja daugybę medijų (skulptūrą, instaliaciją, fotografiją), tačiau bene įspūdingiausi yra jo filmai, nes ritualo kultūrai labai reikšmingas judesys.

 

Sukurti pirmąjį filmą „Kaukių balius“ („Un Ballo in Maschera“, 2004) menininką įkvėpė Švedijos karaliaus Gustavo III nužudymo Stokholme 1792 m., per kaukių balių, istorija. Maskarado idėja sutirštinta iki maksimumo. Nužudomo karaliaus vaidmenį atlieka moteris, nužudytasis bent tris kartus atsikelia, kad pakartotų savo šokio ciklą, kostiumai autentiški (forma ištikimi Europai; ornamentu ir spalvomis – Afrikai). Ir labiausiai žavi net ne nuoseklus įvykių, atributų perkeitimas (tiesiog atpažinimo malonumo puota), o tai, kaip menininko pasakojimas reflektuoja kino principus. Cikliškumas, pakartojimas ir efektingiausioji atbulinė choreografija. Tik įpusėjus filmui išaiškėja, kodėl iki tol baliaus šokėjų judesiai buvo tokie makabriški – antroji dalis rodoma atbuline eiga, kai viskas susidėlioja į sklandžią choreografiją, tačiau išsaugo judesio keistumą. Prisideda ir didelės raiškos garsas, kuris visą kaukių balių paverčia ekstazišku potyriu.

 

Iškart po šio filmo rodomas kitas – gerokai mažesnio biudžeto „Odilė ir Odeta“ (2005), kur menininkas perkuria Piotro Čaikovskio baleto „Gulbių ežeras“ baltosios (gerosios) ir juodosios (blogosios) gulbių reikšmes. Tarsi viena kitos veidrodinis atspindys sinchroniškai priešais viena kitą šoka dvi balerinos. Afrikietišku koloritu tviskantys jų kostiumai identiški, merginos panašios, skiriasi tik jų odos spalva. Ir vėl neįtikėtinai raiškiai girdime jų kvėpavimą, drabužių šnaresį ir traškėjimą. Įtampa kyla iš abiejų šokėjų pastangų siekti tarpusavyje identiškumo. Hierarchiją griauna lygiavertis noras susilieti, susitapatinti. Y. Shonibarės kuriamus vaizdus suvokiant kaip skirtingų kultūrų santykio iliustracijas, jos išnyra grynai imaginacinėje erdvėje, kuri yra labai būdinga Europos pomirtinių atvaizdų kūrime, mitologinėse ar alegorinėse kompozicijose.

 

O štai Raimundas Malašauskas, regis, pats elgiasi kaip tokios imaginacinės erdvės personažas.

 

Jam talkina maža bendruomenė. Tačiau kadangi toji žmonių grupė yra įsikūrusi vietiniame galios centrelyje (ŠMC), toliau vadinsiu juos kolonistais. Kolonistų fantazminiame laike ir erdvėje Malašauskas yra suvokiamas kaip žymus kuratorius, o gal net ir menininkas. Kolonizuotieji – tie, kurie ateina į projekto pristatymą – tikisi kažko adekvataus iš jiems suvokiamų reikšmių ar jų sąsajų, tačiau gauna tik nerišlius tekstus (radijo pjesė (asociacijų virtinė), kokteilis iš raidžių ir spalvų formulės, kėdė, kurią kažkodėl gamino net keli autoriai, hibridiškumą transliuojanti holograma). Kadangi prie kolonistų reikšmyno nėra prieigos, kolonizuotieji gali formuluotes tik ne/priimti ar ne/perimti. Imperatyvas priimti ir perimti veikia tuos, kurie gali bijoti būti tarp nesupratusiųjų, o nepriimti gali dėl daugelio priežasčių, ypač iš nuobodulio ir galimybės rinktis kitus reikšmių tiekėjus.

 

Taikant antropologinį tyrimo metodą, Malašausko projekte (ir visoje veikloje) galima aptikti sektoms būdingų bruožų: bevardžių arba nustumtų į antrą planą žmonių komanda savo darbu ir tikėjimu kuria, didina vieno asmens galią ir mitą; sektos nariai nuolat keičiasi – atsijaunina, pasipildo pradedančiais atradimų kelią, tačiau keli privilegijuotieji nariai išlieka tie patys; niekas gerai negali pagrįsti to, kas vyksta, atsišaudoma mįslingais nutylėjimais reikalaujant praplėsti mąstymo ribas arba įteigiant, kad yra kokia nors savaiminė eiga ir viskas išaiškės vėliau (kai geriau susipažinsi su nuorodomis, kai labiau išsilavinsi, kai ateis nušvitimas ir kt.); svarbiausia yra gera vadyba – nuspėti, kam ko reikia, ir tai pasiūlyti (jaunam kuratoriui – susisieti su institucija, aktoriui – dėmesio, radijui – aktorių), o kitko nedetalizuoti. Savo nesėkmes ir kolonistai, ir sektų atstovai aiškina vienodai – jie mūsų nesuprato, tai tik elitui / intelektualui / nušvitusiam žmogui.

 

Net nelabai mokslinė logika nurodo, kad jei tavęs nesuprato, tai dar nereiškia, kad esi menininkas. O jei tave suprato tik mažutė dalis žmonių, tai dar neapibrėžia jų kaip elito atstovų. Sutinku, kad bedaikčio meno suvokimas reikalauja daugiau pastangų, bet klausimai nuo meninių į politinius (t.y. galios naudojimo) pasislenka tuomet, kai tas bedaiktis menas pasiima labai daug svarbių daiktų – pavyzdžiui, didžiąją ŠMC salę kokteilių pristatymui... Tuo tarpu pilni kūrybinės potencijos menininkai vaikštinėja kaip žiūrovai arba yra eksponuojami po laiptais ar prie tualetų.

 

Yinka Shonibare filmai rodomi parodoje „Dar kartą pasakojimas“ iki gruodžio 23 d.

Kauno paveikslų galerija (K. Donelaičio g. 16, Kaunas)

Dirba antradienį–sekmadienį 11–17 val.

 

„Fotofinišas“ pristatomas iki sausio 15 d.

Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)

Dirba antradienį–sekmadienį 12–20 val.



„7 meno dienos“ Nr.43 (965), 2011-12-02

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

AgwSumfxvmpFB, 2012-03-15 23:35

ma kala, ti einai auto twra? ti sxesh exei to endiaferon gia aamefrtsh tou wordpress me to pws eimaste emeis oi ellhnes? Paidia o kosmos exei kai douelies kai alles proteraiothtes, osoi exoun xrono asxolounte me metafraseis, oi upoloipoi mporei na mhn exoun xrono mporei na mhn exoun kai ore3h gia metafraseis. Se ka8e periptwsh den mporeis na tous kathgoreis epeidh den deixnoun to idio endiaferon me sena sto sygkekrimeno project. Esena sou aresei kai asxolhse, mprabo sou kai kalh synexeia, to ti kanoun oi alloi einai dikia tous ypo8esh. To abEtsi eimaste emeis oi ellhnesbb einai ena stereotypo apo to opoio prepei na drapeteusoume. Alla etsi eimaste emeis oi ellhnes, ta rixnoume ola stous ellhnes (tous ypoloipous ellhnes).

lopas, 2011-12-08 08:01

kai baigias herai pajamos/
ir nebera ka krušt/
raimundo salvatore/
prie hologramų eina plušt/

va tokia tai inspiracija apie {huolograma}}}}}} kai snikeris ta problema aktualizavo

$nikeri$, 2011-12-07 09:39

kai hera nebeikvepj genijaus, prasided abstinencija i frustracija. genijs veng akivaizdzias akistats tuo faktu, nes jam yr svarbiaus iliuzij[{huolograma}}}}}}}}

gb, 2011-12-06 20:19

oho kokia provinciali recenzija

Monika, 2011-12-06 09:02

Įdomu būtų sulaukti recenzijos su kitokiu požiūriu.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti