Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Klajūnai ir klajūnės


Iš laiškų toli nuklydusiam vilniečiui


Edmundas Gedgaudas

Share |
Casper David Friedrich. „Klajūnas virš miglų jūros“. 1818 m.
Taigi, mudu abu klausėmės iš Budapešto transliuoto „Kristaus“. Gaila, kad įterpei pertraukėles (jei būtų ne radijas, o TV, gal jų ir neprireiktų), tad nežinau, ar patyrei, kaip beveik tris valandas Franzo (rašydamas sunkiai priprantu prie Ferenczo – kaip ir tu...) Liszto muzika mus veda per įvairias susikaupimo ir meditatyvumo būsenas. Pamiršdami laiką, klausomės pakaitom tai vien instrumentų, tai choro. Didingai tėkmei protarpiais prireikia solistų. Kompozitoriaus čia viskas protu ir širdimi tiek subrandinta, jog nieko nevalia išiminėti, trumpinti.

Vilniuje buvo atlikti tos oratorijos fragmentai, taip paminint 200-ąjį Liszto gimtadienį. Nesąmonė! Tik jos visuma mus artina prie to, ko neišsakysi žodžiais, pavedėja tolyn nuo vartotojų rutinos. O gal mes to jau nebenorim? Na, už mus į šį klausimą atsakė Juozas Domarkas.

 

Mūsų orkestrui, kaip žinai, reikia progų, primenančių apie išskirtinius suartėjimus su muzika. Bet vos išvyksta orkestro dvasią pažadinęs dirigentas, rutina vėl čechoviškai šnabžda „...nesijaudinkit, viskas bus kaip buvę...“. Retsykiais atvažiuodamas į Vilnių, Tu daug ką aiškiau už mus pastebi. Gausėja kultūros griuvėsių, kuriems nelemta tapti didingiems.

 

Nemaloni tema. O giriamasi kiekviena proga arba ir be jos. Ir dar kaip! Jei nepagiedi pats sau himno – tavęs nėra. Kadaise į valias prisiklausei apie lietuvių santūrumą, kuklumą. Bet juk dar aptikdavai ir vieną kitą pavyzdį. Dabar galiu, lyg koks amerikonas, tarti: „Pamiršk!“

 

Tiek to. Verčiau apie Mūzos Rubackytės šauniai sumanytą (jau antrąjį!) pianistų festivalį, skirtą tai pačiai Liszto sukakčiai ir dar šimtmečiui nuo Čiurlionio mirties. Man jis prasidėjo nuo spaudos konferencijos fragmento. Kodėl ne nuo jos visos? Matai, lauke buvo iki graudulio graži, rudeniškai saulėta diena. Gal jau tokia paskutinė?

 

Vakaras. Vartau kameriniam dainavimui skirto koncerto programą. Lisztas, o antroje dalyje Rachmaninovas. Dainuos maskvietė Irina Dolženko, akompanuos Irina Davidova iš Rygos. Visi poetiniai tekstai atspausdinti originalo kalba, greta ir lietuviškai, prie kiekvieno – po paveikslo reprodukciją. Casparas Davidas Friedrichas, Viktoras Borisovas-Musatovas... Skirtingi pasauliai (kaip ir epochos). Dykai dalijamas albumėlis parengtas su meile, dailiai sumaketuotas. Sako, kad pianistės rūpesčiu, Rygoje. Niekur neparašyta. Taurus anonimiškumas.

 

Bet išgirstu pirmą Liszto dainą... Poeto ir kompozitoriaus jai skirtas prašymas skambėti tyliai („Kling leise, mein Lied...“) eina šuniui ant uodegos. Didingos rimties sklidini Friedricho paveikslai siunčiami tuo pačiu adresu. Vokiški žodžiai skęsta ir niekas jiems rankos neišties. Užtat kokia palaima dainininkei pasijusti faraono dukterim. „Aida“! Amneris, visa savo balso jėga ir grožybe prakeikianti žynius! Įsivaizduoju ją klausiant: „Argi Verdi nebuvo romantikas?“ – „Taip, nuostabioji pasaulio scenų kerėtoja, bet net ir albumėlis kreipia kiton pusėn, kitokio romantizmo link, gal jums nepaaiškino nuovoki pianistė, kurios skambinimo – o jis iš tiesų geras – jūs dažniausiai ir nesiklausot, bet gal ji beviltiškai numojo ranka? Tačiau supraskit, čia viskas tampa „ne iš tos operos“, kebloka smulkmena...“. Toks tad mano mintyse dialogas su soliste per pirmą koncerto dalį.

 

Ar po pertraukos likti ir klausytis Rachmaninovo? Neryžtingai sugrįžtam į savo vietas. Įžengia koncertantės. Kitos suknelės! Prieš dainininkę nebėra pulto su natomis ir prakeiktais vokiškais tekstais. Ji pagaliau iš tiesų susikaupia. Dainuoti dar nepradėjo, o jau pajunti, apie ką bus romansas. Kitas irgi. Solistė eina pažįstamos tradicijos sumintu taku, žodžius jau irgi apytikriai girdžiu. Kad dar paliktų ramybėj žemojo registro „čigoniškus kerus“.

 

O pameni Zaros Doluchanovos koncertus? Bet jos įdainuotų plokštelių vis nedrįsau – po šitiekos metų – pakartotinai klausytis. Gal panašiai baisoka atversti kai kurias jaunystėj žavėjusias knygas. Ne per seniausiai pasiryžau. Žinai, jos įdainuotas ciklas „Moters meilė ir gyvenimas“ šiandien praverstų kokiame nors kamerinio dainavimo seminare. Nors žodžiai rusiški, bet iš tiesų pajaustas (ir „pračiupinėtas“ – sakytų Truikys) Schumanno romantizmas. Tokio jo ir ne vienam pianistui vertėtų pasiklausyti.

 

Tu kaip tik buvai Vilniuje, kai Stefanas Lano dirigavo „Turandot“. Juk ir jos režisūra, ir scenovaizdžiai – aukštasis teatrinės vaizduotės pilotažas. Solistų partijos ir visa partitūra ne iš lengvųjų (švelniai kalbant), o kaip skambėjo! Puikus spektaklis netikėtai iš repertuaro dingo lyg koks miražas. Kad aš ką nors suprasčiau. O dabar šis dirigentas ėmėsi vieno iš simfoninių festivalio vakarų. „Meisterzingerių“ uvertiūra, „Tristano ir Izoldos“ įžanga ir, aišku, finalas – „Liebestod“. Kitokio alsavimo, neignoruojamos vidinės kūrinių logikos gaivinamas orkestras, o šalia Wagnerio muzikos – abu jo uošvio koncertai. Įtaigiai susikaupusi Mūza išmintingai pasitiki dirigento vizija. Ir klausytoją įtraukia šių muzikos dramų eiga, fortepijono ir orkestro spalvų jungtys. Vis labiau pamėgstu Liszto Antrąjį. Kuo tai ne simfoninė poema? Na ir kas, kad pianistė jo faktūroje palieka vieną kitą pamėgtą puošmeną. Elegancija šiuo atveju dera su vyriškai valingu visumos peizažu (juk ir virš debesų užkopęs C.D. Friedricho klajūnas atrodo lyg dabita).

 

Priešybių vienybė... Damos žavesys Mūzai leidžia spaudos konferencijoje pasakoti apie tai, jog per du mėnesius ji lėktuvu skrido dvidešimt septynis kartus. Nuo Buenos Airių iki Islandijos! Todėl suprato pasaulį esant iš tiesų gražų. O Stefanas Lano tik pasiguodė – tose pačiose Buenos Airėse jį užpuolę trys banditai atėmė krepšį, kuriame buvo baigiamo rašyti jo Koncerto fortepijonui natos. Vienintelės. Štai tokie atviravimai. Dabar pabandyk virtuozės pasakojimą įdėti į dirigento lūpas, o jo į jos. Feminisčių džiaugsmui? Nesulauks. Nusilenkim prieš Goethes „Das Ewig-Weibliche...“ Sokurovas randa tų žodžių vertą savojo „Fausto“ finalą. Ledo sukaustytame pasaulio paribyje Faustui akimirkai nušvinta kosminė Margaritos vizija, stelbianti žemiškus potyrius, jų perteklių filme. Gal Faustas tampa romantiniu Schuberto klajūnu?

 

Nesiplėtoju, nes turiu pamąstyti, ką šiandien kalbėsiu atidarant Beatričės šimtmečiui skirtą parodą ir dainininkų konkursą. Pas mus tokiomis progomis žodžių upės ir upeliai tvinsta. Man pačiam neseniai taip nutiko pristatant Linos Navickaitės–Martinelli knygą, nemalonu prisiminti, tad suprask. Tik susirask internete Liszto konkursų laureatus – Alexanderį Ulmanną, Gáborą Farkasą, Masataką Goto. Pasiklausyk jų, brūkštelk man savo įspūdį. Aš irgi parašysiu, nes Vilniuje juos girdėjom.


 

„7 meno dienos“ Nr.42 (964), 2011-11-25

Versija spausdinimui

Komentarai

LRwsBfNR9jy1, 2017-03-22 08:24

That's a skillful answer to a diclufift question

Kritikė, 2011-11-28 17:39

Bravo, maestro! :)

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti