Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 41 (963), 2011 lapkričio 18 d. > Kinas > „Literatūros patirtis man svarbiausia"
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

„Literatūros patirtis man svarbiausia"


Aleksandras Sokurovas apie „Faustą"


7 MD

Share |
„Faustas"
Tebesitęsianti „Scanorama" šią savaitę pasiūlė pasižiūrėti vieną svarbiausių sezono filmų - Venecijos kino festivalyje „Auksiniu liūtu" apdovanotą Aleksandro Sokurovo „Faustą". Pateikiame pagal rusų žiniasklaidą parengtus režisieriaus interviu, duotų iškart po Venecijos apdovanojimo, fragmentus.


Jūs nugalėjote, sveikiname! Kaip dabar jaučiatės?

Pagaliau baigėsi 1980-ųjų gruodį sumanytas didelis darbas... Tada savo darbo užrašuose pasižymėjau mintis apie keturis filmus „Molochas", „Jautis", „Saulė" ir „Faustas". Regis, tuose ankstyvuosiuose užrašuose tik filmas „Saulė" vadinosi kitaip. Taigi man svarbiausia, kad baigėme tetralogiją.


Kodėl paskutinė jos dalis skirta būtent „Faustui"?

Man tai visiškai akivaizdu, nes gyvenu europietiškos tradicijos, europietiškos kultūros ribose. Man Goethe ir „Faustas" - fundamentalūs pasaulinės kultūros reiškiniai, visos humanitarinės XIX-XX a. kultūros pagrindas. Bent jau Rusijoje visi - Aleksandras Puškinas, Fiodoras Dostojevskis, Levas Tolstojus - jautė milžinišką šios klasikinės vokiečių literatūros kūrinio įtaką. Man net sunku įsivaizduoti, kokia būtų pasaulinė literatūra, jei nebūtų „Fausto"!


Dauguma dabar priekaištauja Jums, kad laisvai jį interpretavote.

Mes nekūrėme Goethe's ekranizacijos! Filmas - ketvirtoji tetralogijos dalis, visiškai savarankiškas sumanymas ir uždavinys. „Faustas" patenka į šią istoriją kaip mūsų žmogiškosios patirties dalis. Jurijus Arabovas parašė scenarijų, bet kai pradėjome versti jį vokiečių kalbą, teko grįžti prie kitos kultūros, kitokių emocijų, charakterių, realijų. Ir daug ką prisiėjo keisti. Taip pat ir grįžti prie Goethe's teksto. Beje, kartais jis labai aštrus. Aš ne visada drįsau tiesiai versti tai, ką kalba personažai. Esu slaviško auklėjimo, todėl tokių dalykų garsiai ištarti nebuvo tekę.


Koks yra Jūsų Faustas?

Man Faustas yra gyvas žmogus. Jo likime yra visko, kas gali atsitikti žmogui. Jis yra žmogus, kaip ir kiti tetralogijos personažai - Leninas, Hitleris, Hirohitas. Tai - realūs žmonės, o jų socialinis statusas, vieta istorijoje - tik priedas prie charakterių, asmenybių.


Kaip rinkotės, kur filmuoti?

Vietos, kurioje rutuliojasi dramatinis veiksmas, pasirinkimas iš principo svarbus kinui, nes, kaip mes sakome, „natūra", terpė - tai filmo dramaturgijos dalis. Beje, kaip ir kalba, juk neatsitiktinai filme kalbama vokiškai. Nes kalba - taip pat daugiau nei tiesiog išraiškos priemonė. Tai - charakteris, potekstės, estetika, etika... „Faustas", Goethe neįgyvendinami be vokiečių kalbos. Islandija taip pat atsirado filme todėl, kad ši žemė palieka nepaaiškinamą įspūdį. Pajunti tam tikro baigtinumo įspūdį. Tarsi baisiausia, ką galima įsivaizduoti mūsų planetoje, jau įvyko. O mūsų liko nedaug ir mes stengiamės išgyventi. Sunkios praeities, sudėtingos dabarties ir labai tragiškos ateities Žemė. Beje, filmo finalą filmavome toje vietoje, kurios dabar nebėra. Ten paskui išsiveržė ugnikalnis Ejafjadlajokaudlis, paralyžiavęs visą Europą. Vadinasi, dabar tai jau archyvinė medžiaga. Gyvenime viskas greitai keičiasi, nyksta.


Jūsų filmų gamtoje visada slypi gilesnė prasmė?

Man visada svarbu pasinerti į gamtą. Viena vertus, tai kino privalumas, kita vertus - trūkumas. Kartais pasirinkta „natūra" įgauna per daug prasmės. Kartais pernelyg svarbus tampa sumanymo materializavimas. Rašytojas gali atsisakyti smulkmenų aprašinėdamas veiksmą. Deja, režisierius turi viską parodyti tiksliai. Jei ko neparodai žiūrovui, iškart kyla klausimų. Kine iš režisieriaus reikalaujama pernelyg daug. Kino erdvė turi būti šiek tiek asmeniška. Kaip formavosi meninis filmo sprendimas? Per vizualinį tikrumą. Mes jį po kruopelę rinkome iš tapybos, grafikos, atsiminimų, rusų ir Vakarų keliautojų memuarų, iš meilės vokiečių kultūrai. Iš nuostabaus mūsų aktorių talento.


Koks menas Jums yra svarbiausias?

Aš - literatūros gerbėjas. Todėl mano mokytoja yra literatūra. Ji man lemia viską. Literatūros patirtis man svarbiausia. Toks programinis darbas, koks man yra tetralogija, - ne kinematografininko, o rašytojo patirtis. Tik rašytojai gali tiek daug laiko praleisti už rašomojo stalo kurdami vientisą meninę terpę, vaizdinį. Kinui tai, deja, nebūdinga.


Dabar jau ir rusiškai išėjo Jūsų knyga „Salos vandenyne". Rašysite ir toliau?

Iš tikrųjų neturiu jokių rašytojo polinkių. O „Salos vandenyne" - tai tiesiog asmeniniai režisieriaus užrašai. Nesirengiu persikvalifikuoti į literatus.


Kodėl būtent Johanessas Zeileris suvaidino Jūsų filme Faustą?

Aktorių atranka vyko Berlyne. Pamatėme daug Europos aktorių - per tūkstantį tokio amžiaus Vokietijos, Austrijos, Skandinavijos šalių, Islandijos aktorių. Ir tik Zeileris atitiko mano įsivaizdavimą apie gyvą Faustą. Ne mitologinę figūrą, kuri viską tik įsivaizduoja, bet nieko nebegali. O jei ir gali, tai tik padedama pašalinių jėgų. Mane jis ir patraukė kaip personažas, kuris dar daug gali.

Zeileris - Vienos dramos teatro aktorius. Jį mačiau antrą, bet įsiminiau ir nuolat prisimindavau jo išvaizdą, charakterį, patiklumą, jo puikius profesinius sugebėjimus: jis tikro didelio teatro aktorius. Įdėmiai perskaičiau suvaidintų vaidmenų sąrašą, ten daug klasikos. Jis pateisino mano lūkesčius. Buvo kantrus, nepaprastai kruopštus, visada pasirengęs. Mes repetavome daug ir repeticijos visada buvo rezultatyvios. Jis turi gerą atmintį, sugeba improvizuoti, yra nervingas sveiko proto ribose, nes vis dėlto vokiečių aktoriams būdingas iš jų charakterio kylantis įsiaudrinimas.


Zeileris vykdė Jūsų nurodymus ar jam liko galimybių improvizuoti?

Man visai nereikia, kad aktorius vykdytų mano užduotis. Man svarbu, kad jis būtų tiesiog natūralus, nes to joks režisierius niekad nesukurs. Reikia, kad žmogus turėtų saiko jausmą, būtų paprastas ir jausmingas. Visada džiaugiuosi, kai aktorius siūlo sudėtingesnį sprendimą nei mano. Ginčytis su aktoriumi, šaukti - beprasmiška patologija.

Filme vaidina ir Leonidas Mozgovojus (aktorius Sokurovo tetralogijoje suvaidino Hitlerį, Leniną ir imperatorių Hirohitą, - red. past.). Gerai, kad jo neatpažinote: jis ištirpo filme. Jis - personažas rusų karietoje, vaidina senąją kunigaikštienę. Šioje istorijoje man buvo svarbūs rusiški motyvai. Meilė Europai ir jos kultūrai Rusijoje visada buvo pagrindas. Mes visada norėjome būti tegu jauniausia, bet Europos seserimi, nors Europa mums dažnai nesuteikdavo tokios teisės.

Jei aš, režisierius, iš mitologinės figūros Faustą paverčiu realiu, būtų keista, jei tokia transformacija neištiktų ir Mefistofelio. Aš manau, kad velniškosios prigimties svarba yra perdėta. Jei mes manome, kad velnias yra puolęs angelas, bet kartu įžvelgiame jame rimtą priešininką, ar mes neklystame? Ar bandome tarp Dievo ir žmogaus įterpti kokį nors personažą, kuriam prireikus galime nurašyti visas problemas? Mes nežinome, kaip žemai gali pulti žmogus, ir kiekvieną kartą stebimės: „Kaip jis galėjo!" Kaip jis galėjo sukelti karą, viešai meluoti tautoms, kaip mokslininkai galėjo suteikti žmonėms pavojingų civilizacijai žinių? O jis gali nusiristi dar žemiau, jis vis niekšingesnis, dar niekšingesnis... Kur ta riba, mes negalime nustatyti. Baisiausia yra begalinis žmogaus sugebėjimas išduoti, pamiršti, atsiduoti iliuzijų valdžiai. Milžiniškas darbas, kurį dirba mąstytojai, siekiantys pasipriešinti šiam žmogaus prigimties pasmerktumui, ne visada baigiasi pergale. Žmogus nėra silpna būtybė - jis stiprus. Bet jis sugeba, suprantate? Apie tai - mūsų tetralogija.


Kodėl į savo tyrimą neįdėjote penktos, nemažiau demoniškos figūros - Stalino?

Stalinas - tiesiog Leninio mokinys, atėjęs iki gyvuliško visuomenės ir žmonių suvokimo. Tai - gyvulio psichofiziologija. Menininkui ji neįdomi. Nors suprantu, kaip būtų efektinga - parodyti to žmogaus žvėriškumą, jo charakterio vingius.


Turėjau omenyje kitą rakursą: kaip toks žmogus galėjo užvaldyti tiek daug protų?

Į šitą klausimą atsako „Faustas". Vyrai valdo visuomenę - todėl ir jų sprendimai tokie. Visi sprendimai priimami ne remiantis intelektu, ne ekspertų, mokslo žmonių rekomendacijomis, o motyvuojant vyrišku charakteriu. Patarimai, sveikas protas neturi įtakos. Mes ilgai įtikinėjome Borisą Jelciną nepradėti karo Čečėnijoje. Juk galėjome to nedaryti! Kad maištas bus numalšintas, netu rėjau jokių abejonių. Svarbiausia, kokia kaina. Bet nesuveikė nei logika, nei istoriniai pavyzdžiai, tik valios stichija. Ir remiantis asmeniniais charakterio ypatumais buvo priimtas sprendimas kariauti. Suprantate, tai nebuvo išprotautas sprendimas. Ir ši problema visuotinė: aplinkybės tampa vis sudėtingesnės, o jų sprendimo motyvai priklauso nuo žmogaus charakterio. Dramai, Shakespeare'ui tai nuostabu! O gyvenimui, atsakomybei prieš istoriją - tai akligatvis.


Gerai, įleiskime čia moterišką pradą, - gausime Valentiną Matvijenko (Rusijos politikė, - red. past.).

Sakoma, kad tiesa būna per vidurį. Gaila, kad Dievas nesukūrė ko nors trečio, neutralaus, jungiančio abi lytis. Mūsų tetralogija - vyriška. Ji - apie vyro gyvenimo ir raidos problemas. Apie tai, kad net turėdamas milžinišką valdžią, pasirinkimo galimybę, jis klysta. Bet jis be galo nelaimingas, vienišas, jam stinga harmonijos. Mes nežinome nė vieno harmoningo, natūralaus valstybės vadovo.


Dabar norėčiau pasižiūrėti prieš „Faustą" sukurtus filmus. Sąmonėje jie keistai susijungė, todėl „Faustą" suvokiu kaip priešistorę to, kas atsitiks filmuose apie Hitlerį, Leniną, Hirohitą.

Taip, tai kvadratas. Jame nėra pagrindinio kampo, kad ir nuo kokio likimo pradėsi, bus žmogaus gyvenimo ratai. Visada nejaukiai jaučiausi, kai pasirodydavo tie filmai - juk žinojau, kad jie kaip knygos skyriai. Jei dabar turėčiau galimybę su jais padirbėti kaip redaktorius, taip ir padaryčiau. Štai išleidome filmo „Gelbėk ir išsaugok" DVD - sutrumpinau filmą 40 minučių. Jį restauravome, išleidome 800 egzempliorių tiražu ir nebežinome, kur dėti - parduotuvės nenori. Tai - nauja redakcija. Rašytojas, žurnalistas perleisdamas knygas jas redaguoja. Aš manau, kad iš naujo pateikiant filmą žiūrovams reikia turėti galvoje savo klaidas ištaisyti tai, ko negalėjai tuomet. Jūs teisus - reikėjo visą tetrologiją išleisti iškart. Deja, tai neįmanoma.


Tradicinis klausimas - kokie Jūsų planai?

Dokumentinis filmas apie Antrąjį pasaulinį karą, bet jis įstrigo - iškilo problemų su vokiečių prodiuseriu. O rusiškų pinigų ten nėra, nes rusiškų pinigų apskritai nėra. Yra dviejų vaidybinių filmų eskizai, bet viskas atsiremia į ekonomines galimybes. Aš ir prodiuseris Andrejus Sigle nesame tarp žmonių, kuriuos remia Kino raidos fondas, mums atėjo sunkūs laikai. Vis dėlto aš visuomet kūriau filmus už rusiškus pinigus. Man tai svarbu: pasakyti prancūzams, vokiečiams, japonams, kad vyriausybė davė pinigų štai tokiam kinui. Tada jie taip pat pasitempdavo. Visada tuo didžiavausi.

Parengė Kora Ročkienė 


„7 meno dienos“ Nr.41 (963), 2011-11-18

Versija spausdinimui

Komentarai

FvUkRxcioZGYyCwo, 2011-12-01 09:47

TYVM you've sloevd all my problems

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti