Nepaisant visų leidybos vargų ir sunkumų, pas mus pagaliau pastebima šiokia tokia lietuviškų meno leidinių gausa ir įvairovė. Vien pats knygos atsiradimo faktas jau nebėra savaiminė vertybė, imi kritiškai gilintis į jos struktūrą, išvaizdą. Iš meno albumo ar panašaus pobūdžio leidinio paprastai tikimės lakoniško ir nenuobodaus pasakojimo, taip pat, žinoma, kuo gausesnės, tikslingai parinktos vaizdinės informacijos. Tačiau dailiai išleistą, taikliais E. Grigoravičienės tekstais susistemintą albumą, bent jau man, pirmiausia reikėjo „prisijaukinti". Kodėl? Pačioje pradžioje čiumpi paslaugiai nutiestą chronologinį menininko kūrybos ir biografijos siūlą, o netrukus jis ištirpsta, susipina su kitomis svarbiomis gijomis iš įvairių laikotarpių, kūrybos sričių. Knygos viršelyje išvardintos „potemės" taip pat ne visai sutampa su jos turiniu, skyrių pavadinimais. Tačiau pradžioje kiek suglumus dėl pasakojimo nenuoseklumo, įsigilinus paaiškėja, kad daugelis S. Eidrigevičiaus kūrybos aspektų čia „užgriebti" - lengvai, elegantiškai, kartais vos vienu kitu sakiniu, užuomina. Beje, knyga parengta pernelyg neakcentuojant S. Eidrigevičiaus, kaip knygų iliustruotojo, nuopelnų. Atvirkščiai - parodomas menininko kūrybinio diapazono plotis, naudojamų medijų gausa ir skirtybės, įvairiausios jų kombinacijos.

Knygoje džiugina ir sveikas, tokiam leidiniui itin tinkantis vaizdo ir teksto santykis. Leidinyje pastarojo tėra visai nedaug: kiekvieną skyrių pradedantys įvadiniai tekstai trumpi ir talpūs, stebinantys ir specifine terminija, itin parankia S. Eidrigevičiaus kūrybai apibūdinti. Pavyzdžiui, E. Grigoravičienė menininko motyvus vadina „savita vaizdų gentimi". Nors S. Eidrigevičius jau seniai nebegyvena Lietuvoje, jo kūriniai yra plačiai pasklidę po pasaulį, vis dėlto jį priskiriame sau, t.y. Lietuvai. Tad kokia gi yra Stasio Eidrigevičiaus „giminė" tarp kitų Lietuvos meno šiuolaikinės dailės „genčių"? Siurrealistinis, fantastinis, kartu „figūrinis" matymas ir mąstymas mūsų dailėje niekada nebuvo labai populiarus - šią tiesą jau seniai atrado ne vienas kritikas, dailėtyrininkas. Turime dar Šarūną Sauką, Bronių Gražį, Henriką Natalevičių, Ričardą Filistovičių - ne tiek jau daug. „Figūratyvo" šiandien entuziastingai imasi ir jaunosios kartos menininkai, tačiau jis dažniau artimas antrinei, šiuolaikinių technologijų kuriamai tikrovei, hiperrealizmui. Vadinasi, Eidrigevičiaus „gentis" Lietuvoje reta. Ją drąsiai būtų galima įrašyti į menamą lietuvių dailės Raudonąją knygą. Ji ypatinga ir atpažįstamumu tarp publikos. Dėl to labiausiai „kaltos" S. Eidrigevičiaus knygų iliustracijos, kurias yra įsidėmėjusi ne viena tautiečių karta.

Knyga visuomet yra autoriaus, sudarytojo valios apraiška, gestas, „surikiuojantis", suskirstantis menininko kūrybą ar kažkurią jos dalį, surandant atitinkamas „talpyklas" vaizdams ir jų potekstėms. Įvadiniame albumo žodyje sakoma, kad šis leidinys taip pat yra mėginimas „apgyvendinti" vaizdinius. Užsukus į šiuos baugius ir liūdnokus, kartu - hipnotizuojančius, magiškus žmogelių ir (ar) lėlių, veidų ir (ar) kaukių „namus", aiškėja, kad juose apstu keisčiausių kambarių, koridorių, paslaptingų perėjimų, kurie vis kitaip sujungti tarpusavyje. Gali pradėti kelionę nuo bet kurio iš jų, ir sąžiningai apeiti visus, į kai kuriuos galbūt užsukdamas net keletą kartų.

„Namai namučiai" - taip vadinasi antrasis knygos skyrius, trumpai supažindinantis su autoriaus vaikystės, jaunystės aplinka, jos įtakomis. Iš tiesų - namas, namelis - daugybės S. Eidrigevičiaus kūrinių motyvas: kaip kūno tęsinys, saugumo ilgesys, ribų, apsaugančių nuo pasaulio chaoso, metafora; jis aptinkamas knygų iliustracijose, tapyboje, pastelėse, fotografinėse inscenizacijose. Paralelė su menininko vaikystės namais turėtų tapti nušvitimu seniems jo kūrybos gerbėjams. Juk daugeliui S. Eidrigevičiaus piešinių vizijos yra taip pat ir jų vaikystės dalis, kadaise įsismelkusi į kiekvieno vaizduotės „namus" su perskaitytomis knygomis ir jų istorijas iliustruojančiais paveikslais.

Atskirą knygos dalį „Nejauki vaikystė" sudaro kūriniai, pasak teksto autorės, liudijantys, kad daugelį dešimtmečių S. Eidrigevičius buvo negailestingas gražios, nerūpestingos vaikystės mitų griovėjas... (ypač - knygų iliustracijose). Vaikas ir suaugęs, mažas žmogiukas ir aplink jį plytintis neaprėpiamas pasaulis jo kūriniuose gali egzistuoti tarsi dvi tolimos, skirtingos dimensijos. Arba ryšys tarp jų nebūtinai yra įkvepiantis, greičiau atvirkščiai - kaustantis. Beje, apie ryšio fenomeną, kuris šio menininko kūryboje itin svarbus, kaip metafora ir išraiškinga plastinė forma, kalbama skyriuje „Saitai". Kitose albumo dalyse - „Suaugęs Pinokis" ir „Žvilgsnis" -aptariamas specifinis veidų vaizdavimas, komponavimas, motyvo kelionė iš popieriaus lapo plokštumos į erdvinę, trimatę dimensiją. Taip pat - graudžiai juokingas medinis herojus, menininko kūryboje patiriantis keisčiausias transformacijas. Knygoje išryškindami ir Eidrigevičiaus plakatų ypatumai, vaizdo ir verbalinės informacijos dermė, konceptualūs žaidimai su piešiniu.

Įdomu, kad albumo tekstuose pastebėti niuansai, į kuriuos galbūt iki šiol neatkreipėme dėmesio. Pavyzdžiui, tai, kad nemaža dalis S. Eidrigevičiaus plakatų yra sukurti savo paties parodoms, o „vaizdaraščiai" - tai ne tik knygų iliustracijos, bet ir „savarankiškos", molbertinės kūrybos dalis. Suintrigavo ir kita knygos tema - „Simbolių mirtis", kurioje ryškėja socialinės, politinės potekstės, nors šis menininkas daugiausia naudojasi amžina, universalia simbolių terminologija.

Taigi per vienus metus sukurtos net kelios rimtos S. Eidrigevičiaus kūrybą apibendrinančios pristatymo versijos. Žinoma, knyga - tai lyg vaizdinių namai, skirti ilgam gyvenimui. Bent jau tol, kol kils poreikis ieškoti naujų „talpyklų" arba namų patys pasiprašys nauji Stasio Eidrigevičiaus motyvai, simboliai, metaforos. 

„7 meno dienos“ Nr.41 (963), 2011-11-18