Rašyti apie Jono Vaitkaus statytą „Visuomenės priešą" ir sunku, ir lengva. Sunku, nes tai paskutinis scenografės Jūratės Paulėkaitės darbas, kuriame nevalingai ieškai jos paslėptos žinios. Ir lengva, nes tai geriausias Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis per pastarąjį dešimtmetį.
Triukšmingai, net agresyviai pradėta LNDT reklamos akcija su pirmaisiais sezono spektakliais mažai turėjo ką bendra. Vaitkaus „Fundamentalistai", Yanos Ross „Chaosas", prisidėję prie šiuolaikinės suomių dramaturgijos pristatymo, labai skirtingi, o „Chaosas" vargu ar yra tas darbas, nuo kurio atsispyręs numanytum repertuarinį ir estetinį teatro lūžį. Tiesa, „Fundamentalistai" jau spėjo susilaukti ne tik teigiamų, bet ir diskusinių vertinimų, akcentuojant tiek meninį, tiek visuomeninį spektaklio aštrumą. Nors Vaitkui Juhos Jokelos tekstas nebuvo naujiena - savo kameriniams pastatymams režisierius dažnai renkasi aktyvaus disputo formą numanančią dramaturgiją, - „Fundamentalistai" įgijo savotiško manifestiškumo. Atsisakęs scenos ir dekoracijų, susodinęs žiūrovus prie „Versmės" baseinėlio, Vaitkus per dviejų žmonių santykių dramą supriešino tikėjimo, pareigos, meilės sampratas, visiškai diskredituodamas vienos tiesos - fundamentalizmo - idėją. Tuo tarpu „Chaosas", statytas pagal suomių dramaturgo Mikos Myllyaho pjesę, pasuko dabarties stereotipų su tokiais pat stereotipiškais gyvenimo personažais eksponavimo keliu, ir spektaklis slystelėjo kad ir vizualiai intriguojančio, bet iš esmės vartotojiško, neapsunkinančio teatro link.
Problemiškumas - vienas iš aktualiausių šiandienos lietuviško teatro uždavinių, jei, žinoma, teatras siekia išsikapstyti iš marginalinių paribių, kur jį nustūmė kitos meno ir kultūros formos, net žiniasklaida (pvz., meninio įvykio reikšmingumą vertindama pagal jame apsilankiusių pramogų ir valdžios atstovų skaičių, o kultūros naujienoms skirdama menką plotelį pramogų skiltyje). Juo labiau kad tokiuose paribiuose pastaraisiais metais atsidūrė valstybiniai teatrai ir valstybinės scenos, kurioms, norint susigrąžinti apleistas pozicijas, jau nebeužtenka įprastų scenos meno priemonių. Šiuo atveju kalbama ne apie videoprojekcijų ar kino panaudojimą, išplečiant sceninės ir veiksmo erdvės galimybes, ne apie naujas reklamos akcijas, kurios siekia išsiveržti iš bendro reklaminio srauto, o apie tokias teatrinės estetikos transformacijas, kurios keistų požiūrį į teatro reikšmę visuomenėje. Turiu galvoje aktyvų paties teatro buvimą kultūrinėje aplinkoje, jo sau ir žiūrovams keliamus reikalavimus, kurie, bent jau po šį sezoną matytų spektaklių - Rolando Atkočiūno „Hanana, kelkis ir eik" Panevėžio dramos teatre, Jono Jurašo „Apsivalymo" Kauno dramos teatre, juolab Vaitkaus „Visuomenės priešo" LNDT - nuteikia viltingai. Visų pirma šie darbai permąsto teatro, kaip institucijos, kuri ne tik neprivalo pataikauti savo žiūrovams, bet gali ir turi žadinti jų sąmoningumą, funkciją. Antra - šie darbai, aktualizuodami vieną ar kitą skaudžią mūsų laiko ir sociumo sritį, provokuoja kritinį, asmeninės pozicijos reikalaujantį jos vertinimą. Ar stebėtume natūralistinę, nepagražintą, dešimtmečius atgal nubloškiančią Hananos šeimos būtį, ar smelktumėmės į Alydės Trū kankinamą atmintį, ar dalyvautume dviem stovykloms, dviem požiūriams atstovaujančių brolių Stokmanų kovoje, esame įtraukti į diskusinę erdvę, kuri nepalieka abejingų.
Kultūros ir pramogų susiliejimas šiandien lemia ne tik kultūros degradaciją, bet ir neišvengiamą malonumų sudvasinimą", - dar 5-ajame XX a. dešimtmetyje teigė Maxas Horkheimeris ir Theodoras Adorno, kultūros pramonėje įžvelgdami melo, prisitaikymo, vartotojiškumo skatinimo ir kvailinimo mechanizmą, skirtą kultūros ir visuomenės sumasinimui. O pastaroji, įsukta į pa(si)tenkinimo inercijos konformizmą, neišvengiamai „gina ideologiją, paverčiančią ją vergais". Henrikas Ibsenas, rašydamas „Tautos priešą" 1882 m., palietė ir šią, atrodytų, tik mūsų laikams būdingą situaciją. Žiniasklaidos parsidavėliškumo ir manipuliavimo masėmis tema itin grakščiai įsijungia į pjesę persmelkusį masiškumo ir individualizmo konfliktą, kurį visa jėga spektaklyje išplėtoja Vaitkus. Pačioje spektaklio pradžioje, žiūrovams dar tik sėdantis į savo vietas, vyksta siautulingas kultūros ir pramogų susiliejimas, apdumiantis akis jau vien tuo, kad čia sunkiai atskirsi, kas yra tikras aktorius, o kas - pramogų pasaulio atstovas. Ši masinė šokių ir linksmybių įžanga - visuotinės gerovės išraiška - netruks atsukti savo tikrąją pusę, spektakliui baigiantis palikdama nuolaužų krūvą.
Pavadindamas spektaklį „Visuomenės priešu", Vaitkus turėjo galvoje pasikeitusią tautos sampratą - tai nebe tauta, o „sambūris", „mokesčių mokėtojai", kurie naikina viską, kas paliečia jų interesus ir pasikėsina į jų tariamą gerovę. Ibsenas, pavadinimui panaudojęs Romos teisės terminą, reiškiantį neteisinį asmens pasmerkimą ir jo sunaikinimą, kaip tik ir atveria tokio naikinimo mechanizmą. Daktaras Tomas Stokmanas, sėkmingai pradėjęs sveikatingumo gydyklos veiklą ir tikėjęs, kad ji atneš miesteliui gerovę, sužino, kad į gydyklą patenka nuodingos nuotėkos ir vienintelė išeitis apsaugoti žmones - ją uždaryti. Tuo tarpu jo brolis Peteris Stokmanas, miestelio valdytojas, policijos viršininkas ir net gydyklos valdybos pirmininkas, galvoja priešingai - uždarius gydyklą, kad klaida būtų išaisyta, miestelio gyventojams teks sumokėti tūkstančius, o tai reiškia - jokios gerovės. Svarbiausia, kad šis „pavojus" asmeniškai liečia ne tik kiekvieno kišenę, bet ir valdžios planus - atskleista klaida kirstų per jos autoritetą, ryšius, nulemtų rinkimų rezultatus. Juolab kad į šį „valdžios tinklą" įsivėlę visi didesni ar mažesni sraigteliai, pradedant laikraščio redaktoriumi ir baigiant spaustuvininku, kurie atstovauja vienai ar kitai partijai, gyventojų daugumai. Manipuliuodama grėsmingu šūkiu „Dauguma visada teisi", ši „visuomenė" ne tik nulinčiuoja daktarą Stokmaną per viešą susirinkimą ir balsavimą, bet ir paskelbia jį priešu, nuniokodama namus, jam ir jo šeimai užtrenkdama visas duris.
Vaitkaus spektaklis priartėja prie forumo teatro. Žiūrovai sėdi ne tik salėje, bet ir scenoje, spektaklio „visuomenė" išbarstyta tarp žiūrinčiųjų, kurie nevalingai tampa jos dalimi. Be to, scenoje sėdintiems žiūrovams salė tampa gyvu dekoracijos ir veiksmo elementu, o tie, kurie žiūri į sceną, permato ją kiaurai, horizonte įžvelgd...