Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 40 (962), 2011 lapkričio 11 d. > Teatras > Rūsti gyvenimo sąskaita
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Rūsti gyvenimo sąskaita


Apie Jono Jurašo spektaklį „Apsivalymas" Kauno valstybiniame dramos teatre


Irena Aleksaitė

Share |
Eglė Mikulionytė (Alydė Trū) spektaklyje „Apsivalymas". Nuotrauka iš Kauno dramos teatro archyvo.
Jauna, trisdešimt ketverių metų Suomijos rašytoja Sofi Oksanen jau spėjo išgarsėti pasaulyje savo pjese „Valymas" ir jos pagrindu sukurtu trečiuoju autorės romanu, išverstu net į trisdešimt aštuonias kalbas.

 

Gal tokį populiarumą nulėmė aštri ir ne taip dažnai gvildenama tema - pokario metų sovietų okupuotos Estijos neramus gyvenimas kolchoziniame kaime, sudėtingi žmonių likimai ir jų dramos. Šis laikotarpis pjesėje kaitaliojasi su 1992 metais jau laisvoje Estijoje. Per istorinę laiko slinkį autorė atveria skirtingus dramatiškus dviejų seserų likimus.

Pjesė (kaip, beje, ir romanas) parašyta su didele emocine energija, širdies karščiu, itin aštriai, negailestingai, nevengiant sodrios buities, kraujo, purvo, žmogžudysčių ir išdavysčių - viso to, ko su kaupu buvo anuomet ne tik estiškame, bet ir lietuviškame, ir latviškame pokario sumaištimi paženklintame kaime. Suteikdama pasakojamai istorijai dar daugiau autentiškumo, S. Oksanen į savo romaną įdeda ano meto KGB bylas - ataskaitas su grifu „visiškai slaptai" apie Estijos pogrindžio „nacionalistus", jų ardomąją veiklą bei jų likvidavimo operacijas... Visa tai yra spektaklio programėlėje.

Režisieriaus Jono Jurašo stiprybė - visuomet aiški ir skaidri moralinė pozicija. Jis jaučia savo epochą, jos poreikius, todėl užtikrintai renkasi medžiagą būsimam pastatymui. Taip buvo sovietiniais metais, kai skubėjome į kiekvieną šio režisieriaus premjerą, ištroškę tiesos gurkšnio, taip yra ir dabar. Jo sukurti vaidinimai „Dvejonė", „Antigonė Sibire", šį sezoną - „Apsivalymas" vėl apeliuoja į dabartį, į tai, ko užmiršti negalima.

Net emigravęs, atsidūręs toli nuo tėvynės, kitoje, nuo sovietinės tikrovės, jos skurdo, vargo bei politinio KGB teroro gerokai nutolusioje visuomenėje, Jonas Jurašas atkakliai pažindino ją su homo sovieticus problemomis, pasitelkdamas visus įmanomus žanrus. Stačiai neįtikėtinas dalykas Brodvėjaus teatro scenoje buvo Jono Jurašo režisuota puiki N. Erdmano komedija „Savižudis", pribloškusi niujorkiečius savo klykiančiu absurdu...

Spektaklyje „Apsivalymas" Jonas Jurašas bei jam talkinanti Aušra Marija Sluckaitė (draminio teksto redaktorė) atsisako autorės pateiktos itin tirštos ir žiaurios realybės detalizavimo. Šio principo nuosekliai laikosi ir vaidinimo scenografė Julija Skuratova. Scenovaizdis neperkrautas kaimo buities rakandais, detaliai išvardytais autorės. Scenoje svarbiau ta peršviečiama girgždanti geležinių virbų siena, atitraukiami įėjimai į slaptavietę, kas neabejotinai asocijuojasi su kalėjimu. Šiuo atveju - „namų kalėjimu". Visas scenovaizdis su geležine lova ir ilgu virtuviniu stalu scenografės panardintas į prietemą, kuri režisieriui turbūt yra ir pokario gyvenimo tamsa be prošvaisčių.

Epochos koloritas atsispindi ir kruopščiai parinktuose veikėjų kostiumuose, net jų detalėse. „Viršūnė" - partorgo Martyno Trū (Egidijus Stancikas) ryškiai raudonos apatinės kelnės - trumpikės, kaip spalvinis „politinis" akcentas, ir kaip linksma groteskiška detalė. Su „vladivostokišku" skoniu, pigiais blizgučiais, superaukštais šaižiai kaukšinčiais bateliais 1992-aisiais įgriūva į savo prosenelės namus Zara (Elzė Gudavičiūtė).

Režisierius atsisako žiaurumo persmelktų scenų, natūralistinės KGB tardymų „metodų" detalizacijos. Tačiau spektaklyje tvyro grėsmės atmosfera, nuolat jauti pavojų, personažus kaustančią baimę. Nerimo įneša ir kompozitoriaus Tito Petrikio muzika, neabejotinai persiduodanti žiūrovams, su didele vidine įtampa stebintiems šią istoriją, turinčią ir detektyvo elementų...

Jonas Jurašas, kaip man pasirodė, nevengia spektaklyje ir kitokios stilistikos spalvų. Antai gana efektinga aktoriaus Gintaro Adomaičio - Alydės namuose besislapstančio Hanso - povyza (ilgi plaukai, apžėlęs veidas, apdriskę drabužiai) primena keistą atsiskyrėlį, atkeliavusį tarsi iš visai kitos erdvės... Kaip poetinę metaforą ar simbolį suvoki ir jauną dailią moterį su vaiku ant rankų - Hanso žmoną Ingėlę (Gabrielė Aničaitė) - tyliai tarsi šešėlis vaikštančią po savo buvusius namus, iš kurių sesers Alydės pastangomis ji buvo ištremta į Sibirą...

Jonas Jurašas, kaip žinia, labai atsakingai dirba su aktoriais. Jo režisuotuose spektakliuose dažnai sublizga talentai, skleidžiasi ligi šiol nepastebėtos kūrybinės aktorių galimybės. Ir šiame pastatyme kiekvienam, net epizodiniam personažui, rasta tiksli prasminė vieta, raiškus išorinis piešinys - judesys, ritmas, spalva, nuotaika.

Šįsyk didžiulis vaidybos krūvis tenka aktorei Eglei Mikulionytei, jau prieš tai puikiai suvaidinusiai spektakliuose „Dvejonė" ir „Antigonė Sibire". Alydės Trū vaidmuo spektaklyje „Apsivalymas" akivaizdžiai patvirtina, kad Eglė Mikulionytė pasiekė savo kūrybinę brandą, vaidybinį meistriškumą. Ji tapo didele dramatine artiste.

„Apsivalyme" aktorė kuria tarsi du vaidmenis, du charakterius - dvidešimt penkerių metų moterį ir septyniasdešimtmetę Alydę. Pjesėje ir spektaklyje Alydė Trū vos ne kas akimirką turi grįžti tai į savo jaunystę, tai į senatvę. Ji turi greit nusimesti penkiasdešimties metų naštą. J. Jurašas tai išsprendžia lengvai ir stebėtinai sumaniai. Žaibiškai transformacijai spektaklyje padeda juodas padėvėtas paltas. Jaunoji Alydė jį vikriai nusimeta nuo pečių, o senoji juo neskubiai, kaip amžiaus našta, apsigaubia. Natūralu, kad tuojau pat keičiasi ir abiejų aktorės herojų vidinis ritmas, judesiai, balsas...

Dramaturgė Sofi Oksanen pateikė toli gražu netradicinį charakterį. „Heroje" Alydės nepavadinsi. Tai komplikuotas charakteris - žiaurios išdavystės (išdavė KGB savo vyresnę seserį Ingėlę, kuri su vaiku buvo ištremta į Sibirą); paklydimai (sovietų laikais buvo itin prosovietiškai nusiteikusi); aistringa, nuodėminga meilė sesers vyrui Hansui, kurį slepia savo namų slėptuvėje...

O štai 1992-aisiais Alydės namuose atsiranda jauna mergina iš Vladivostoko, Zara, kuri, pasirodo, yra Ingėlės dukros dukra - tai lyg Alydės klaidų ir išdavystės aidas, rikošetu sugrįžęs į jos sąžinę...

Eglei Mikulionytei reikia atverti išties makabrišką jausmų ir emocijų siautulį. Jos Alydė - kietas, stiprus charakteris, užsisklendęs iš vidaus, neprieinamas. Aktorės vaidybos maniera išoriškai itin santūri, bet stebėdami ją - jauną ar seną - tarsi girdime jos vidinį balsą, monologą, kurio ši moteris žodžiais neišsako. Už ją „kalba" veidas, mimika, santūrūs judesiai, daug pasakantis žvilgsnis. Dažnai Mikulionytės Alydė iš siaubo tarsi suakmenėja, bet ir tais atvejais intuityviai suvoki, kas iš tikrųjų ją paveikė. Meistriška Eglės Mikulionytės vaidybinė technika, kai tokios vaidybos tarsi ir nesimato arba ji vos vos mums atveriama. Tokios yra aktorės scenos su Hansu (G. Adomaitis), kai tas meilės jausmas ją deginte degina, kai ji tramdo save, kankinasi...

Pjesės finale Alydė autorės valia nušauna mafiozus, atsivijusius Zarą... Spektaklyje J. Jurašas tarsi nuima nuo E. Mikulionytės Alydės dar vieną nusikaltimą - Zara gauna iš savo prosenelės nuodų buteliuką savo kankintojui... Kitą nušauna jo sėbras...

Zarą iš tolimojo Vladivostoko vaidina jauna aktorė Elzė Gudavičiūtė, neseniai baigusi teatrinius mokslus. Jos būsena spektaklyje - tai paniška baimė, siaubas, kad ji, kaip gyva prekė, vėl gali pakliūti į mafiozų pinkles. Gal todėl aktorė spektaklyje keistai susisukusi į kamuolį, susigūžusi, tūnanti tai palovyje, tai lovos kampe su išplėstomis iš siaubo akimis, užspaudusi burną rankomis, kad nešauktų...

Pokario sovietinio kaimo laikotarpį tiksliai perteikia dar vienas spektaklio personažas - Egidijaus Stanciko partorgas, Alvydės Trū vyras, itin susireikšminęs dėl savo pareigybės, o iš esmės - nevalyvas chamas, liumpenas. Aktorius vaidina šį atgrasų veikėją nespausdamas, lengvai, su humoru...

Prasminius režisūros akcentus perteikia ir trys mafiozai (aktoriai Tomas Erbrėderis, Sigitas Šidlauskas ir Arūnas Staniūnas) - išsidrėbę kėdėse, „atsipalaidavę", jie „žaidžia" su savo aukomis, keisdami ankstesnius „kagėbistinius" tardymo metodus...

Visa baisi sumaištis, vykusi šiame niūriame Alydės name, staigiai baigiasi: vieni žuvę, kiti išvažiavę. Namų šeimininkė ir vėl viena su savo neramia sąžine. Spektaklio finalas - ant stalo degantis mažas namelio maketas. Taip užsibaigs ir Alydės - Eglės Mikulionytės ilgas, vingiuotas, paklydimų, kompromisų ir išdavysčių kupinas jos gyvenimo kelias, už kurį reikia atsakyti. Bent sau pačiai.

Tokia dramatiška gaida baigiasi Jono Jurašo spektaklis „Apsivalymas", gražinęs mūsų teatrui jo svarbią misiją - kalbėti apie skaudžius dramatiškus dalykus, kuriuos šiandien išstumia keistos ir sunkiai iššifruojamos režisūrinės kompozicijos...


„7 meno dienos“ Nr.40 (962), 2011-11-11

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

jLPDYoEwXlnLAiABml, 2012-01-11 04:35

Please keep trhwoing these posts up they help tons.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti