Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

„Melancholijos“ planeta


Prasidėjo „Scanorama 2011“


7 MD

Share |
Lars von Trier.
Nuotrauka: Christian Geisnaes
Ketvirtadienį Larso von Triero „Melancholija" prasidėjo Europos kino forumas „Scanorama". Filmas, be abejo, sulauks prieštaringų vertinimų. Pateikiame skaitytojų dėmesiui Paweùo T. Feliso pokalbio su režisieriumi fragmentus. Pokalbis vyko Kanuose, iškart po premjeros ir skandalingosios von Triero spaudos konferencijos.


Nepradėsiu nuo klausimo apie Hitlerį...

Ačiū. Per paskutines keturias dienas nesutikau žmogaus, kuriam būtų į galvą atėjusi beprotiška mintis pasikalbėti apie filmą!

Girdėjau, kad pirmąkart pamatęs „Melancholijos" kadrus ir filmo plakatą Jūs pasakėte: „Visiškas šūdas."

Išsigandau. Man pasirodė, kad visa tai per gražu. Kaip amerikiečių filmuose. Nesuvokiau, kad jei paimsiu Antonioni „Nakties" golfo lauką, gražią moterį vestuvine suknele ir daug specialiųjų efektų, prisiliesiu prie kažko, kas artima kičui.

Bet aš tame įžvelgiau ironiją. Pradedate efektinga, net, sakyčiau, pamaiviška uvertiūra, kurioje pasaulio pabaiga yra vizualinė muzikinė simfonija. Viskas vyksta sulėtintai. Kirsten Dunst vaidinama Žiustina vestuvine suknele plaukia upe lyg Ofelija iš Millais paveikslo. Bet tikroji pasaulio pabaiga finale jau nebeatrodo taip nuostabiai...

Jūs teisus: uvertiūra - tai fantazija, pasaulio pabaigos įsivaizdavimas. Anonsas kažko, kas privalo atsitikti, tik neaišku kaip. Dažnai nujaučiame, kaip baigsis filmas, bet laukiame finalo. Norėjau tai apversti - jei jau turi būti gražu, dvelkti kiču, padarykime tai pradžioje ir pradėkime filmą iš naujo. Ar tai ironija? Nemėgstu šio žodžio. Juolab kad savaip man ta uvertiūra patinka - ji ir graži, ir keista.

Filmo finalas man priminė Czesławo Miùoszo eilėraštį „Dainelė apie pasaulio pabaigą". Jūs rodote planetų susidūrimą, bet „kosminė" perspektyva mažiausiai svarbi, nes net jei „Melancholijoje" ir yra pasaulio pabaiga, ji privati, intymi. Nebus žvakių ir gero vyno, kaip kad norėtų Charlotte Gainsbourg suvaidinta Kler. Tik įprastas „bum" ir viskas.

Man patinka tas sumanymas. Pasaulio pabaiga - tai kerinti idėja, bet tik idėja. Yra tik viena akimirka, kai pasaulis baigiasi iš tikrųjų, - mirtis. Todėl filme Melancholija yra planeta, kosminis nevilties, baimių, nuojautų įsikūnijimas. Žiūri į ją ir žinai, kodėl tau taip blogai.

Wagnerio „Tristano ir Izoldos" uvertiūrą panaudojote dėl Prousto?

Proustui Wagneris buvo tobulo meno sinonimas. Beje, ne tik jam. Iš tikro visa šiuolaikinė muzika remiasi Wagneriu. Ieškojau kažko panašaus, bet paskui pagalvojau, o kodėl nesugrįžus prie ištakų? Kurdamas „Melancholiją" atradau paprastą principą - niekad nieko neatidėliok. Wagneris nėra melancholiškas. Jis romantiškas, patetiškas, „milžiniškas". Aš to bijojau. Vėliau sužinojau, kad vokiečių romantizme Tristano istorija turi simbolišką reikšmę - ji reiškia apsivalymą per mirtį. Būtent apie tai ir pasakoja mano filmas.

Prieš dvejus metus Kanuose kalbėjote, kad „Antikristas" iš tikrųjų buvo terapijos bandymas, bandymas išeiti iš depresijos.

Mano depresija atsirado gerokai prieš „Antikristą". Paskui buvo įvairios jos formos ir stadijos. Nepasakyčiau, kad tai jau praeitis. Bet per „Antikristą" kovojau su savimi, o kurdamas „Melancholiją" leidau sau priimti save. Man viskas prasidėjo nuo vis stipresnių baimės būsenų. Tačiau turiu teoriją (nors gal tai tik svajonė), kad kiekviena baimė turi savo ribas: pasieki tam tikrą lygį, kai jau niekas nebegali išgąsdinti labiau. Reaguoja tik kūnas, jis pradeda elgtis kitaip. Taip pasireiškia depresija. Pasidaviau depresijai. Gulėjau ir galvojau: tegu ateis tigras ir suės mane. Sunkiausioje situacijoje atsiduria šeima, kuri nė neįsivaizduoja, kaip su tavimi elgtis. Bet sergantįjį, nors tai ir siaubinga būsena, depresija tam tikra prasme išlaisvina. Jau nebeprivalai nešioti kaukės, nebekovoji su tuo, ką jauti. Gal tada ir ateina melancholija?

Prieš šimtą metų Freudas svarstė, kuo melancholija skiriasi nuo gedulo. Pasak jo, gedulas - tai liūdesys, skausmas, kuris turi priežastį. Melancholija - atvirkščiai, verki, bet nežinai kodėl.

Abiem atvejais svarbiausias yra ilgesys. Melancholikas ilgisi kažko, ko negali įvardyti. Pakanka prisiminti vilkus, kaukiančius į Mėnulį vidurnaktį. Nežinai kodėl, bet supranti tą skausmą.

Depresiją galima išgydyti. O melancholiją?

Neįsivaizduoju pasaulio, kuriame būtų vaistų nuo melancholijos. Kiekviena nelaimingos meilės istorija šiek tiek melancholiška. Visas grožis, visi meno kūriniai - geras filmas, knyga, muzika. Net peizažas. Pasižiūrėkite į tas kalvas.... (ilga pauzė). Puikiai suprantu Žiustiną, kuri sąmoningai bėga į melancholiją, nori joje pasinerti. Nes melancholija leidžia jai kurti savo mitą. Mitą, kuris įspraudžia į neviltį, o kartu gundo, suteikia kartų malonumą.

Pirmoji filmo dalis - vestuvės prabangiuose rūmuose - primena pirmą „Dogmos" filmą - Thomaso Vinterbergo „Šventę".

Bet taip pat ir didžiąsias Visconti, kuriam jaučiu silpnybę, filmų iškilmes.

Žiustina įžengia į tuos vestuvių ritualus šypsodamasi, bet greitai jie ima erzinti. Kodėl ji dalyvauja šiame cirke?

Greičiausiai ji kentėjo melancholiją ne vienus metus ir akimirką pagalvojo, kad galėtų padėti normalumas. Reikia ko nors, kas priverstų ryte atsikelti iš lovos. Reikia darbo, santuokos, visų tų „normalių" dalykų, dėl kurių galėtų vaikščioti žeme. Bet kiek ji gali užtrukti tame normalume? Akimirką.

Nes puikiai mato, kad (kaip „Šventėje") kiekvienas vaidina savo vaidmenį, dėvi kaukę. Net motina (Charlotte Rampling), nors ji nekenčia ritualų ir kiekviename žingsnyje bando juos apnuoginti.

Ritualai neturi jokios vertės. Bent jau mums, melancholikams. Tai kaip graži, bet viduje tuščia dėžutė. Žiustina gerai mato tą melą ir pradeda klimpti į pyktį, su kuriuo nemoka susidoroti.

Bet ji taip pat priima tam tikrą vaidmenį - nori viską paneigti, parodyti visiems nosį.

Jei Žiustina ir vaidina, tai tik sau, o kiti paprasčiausiai nori gerai pasirodyti kitiems. Jai svarbu ne forma, tik jausmai.

Todėl ji varto meno albumus?

Ji nenori abstraktaus, konceptualaus meno, tik emocionalaus, o tokį jai siūlo klasikai. Na, ir turi progą maištauti prieš seserį, kuri kažkaip susijusi su šiuolaikiniu menu. Aš taip suprantu.

Jūsų herojai dažnai ieško autentiškumo, pasitelkę kaukes. „Idiotuose" jie apsimetė protiškai atsilikusiais.

Kiekvienoje kaukėje slypi tam tikra tiesa, nes išsirinkai būtent ją. Nesuprasi savęs, jei pradėsi nusirenginėti priešais veidrodį ir įsižiūrėti į žmogų, kuris yra priešais. Turi priimti kokį nors vaidmenį, sukurti distanciją. Aš tai nuolat darau savo filmuose.

Ar todėl „Melancholiją" įkvėpė Jeano Genet pjesė „Tarnaitės", kurios herojės slapta vaidina tarnaitę ir ponią?

Jei taip, tai pasąmoningai. Perskaičiau tą pjesę tik todėl, kad paprašė Penelope Cruz, ji turėjo vaidinti mano filme.

Vienos Genet herojų vardą Solanž pakeitėte Žiustina. Dėl de Sade'o?

Taip. Iš visų herojų man visada artimiausia buvo Žiustina. Niekas nesugebėjo taip aprašyti moterų, kaip de Sade'as. Tos moterys buvo vyriška fantazija, bet tai neįtikėtinai tikroviška fantazija - ir psichologiškai, ir erotiškai. Be to, jame buvo daug ironijos. Gal todėl, kad didžiąją gyvenimo dalį de Sade'as praleido kalėjimuose? Jo knygos yra labai prancūziškos - daug sekso ir daug filosofijos. Geresnio junginio nerasi.

Nuo filmo „Prieš bangas" beveik visos Jūsų herojės buvo „šventos nusidėjėlės" kaip de Sade'o Žiustina. Bet tik „Antikristas" sukėlė diskusiją apie tai, kodėl rodote moteris taip žiauriai.

Manęs dažnai klausdavo, kaip tai įmanoma, kad taip gerai suprantu moteris. Aš jų visiškai nesuprantu. Vienintelis dalykas, kurį sugebu, tai pastatyti save į moterų vietą. Ne moterims esu žiaurus, o sau.

Gerai įsižiūrėjus, beveik kiekviena Jūsų herojė - Bet iš „Prieš bangas", Selma iš „Šokėjos tamsoje", Greis iš „Dogvilio" - turi melancholijos...

Nes jos yra jautrios. Man sunku įsivaizduoti jautrų žmogų, kuriam būtų svetima melancholija. Tai - esmė.

Tas melancholikes visi laiko keistomis moterimis, beprotėmis, turinčiomis ypatingą dovaną, apie kurią tiesiai kalba Žiustina: „Žinau įvairių dalykų."

Kai skaičiau apie melancholiją, sužinojau, kad senovėje į melancholikus kreipdavosi patarimo. Nes melancholikas mato daugiau, jaučia daugiau, mato tai, kas kitiems neprieinama.

Ar pritariate tiems, kurie Jus vadina kino demiurgu, genialiu manipuliatoriumi?

Jei taip ir pasijuntu, tai tik prie balto popieriaus lapo ar kompiuterio klaviatūros. Bet filmavimo aikštelėje valdžią perima personažai. Nesugebu jų kontroliuoti. Jei Dievas egzistuotų (nors juo ir netikiu), greičiausiai turėtų tokią pat bėdą: sukūrė žmones, o jie paspruko nuo jo ir elgiasi, kaip nori. Kūrimo idėja apskritai yra rizikinga. Jei Dievas sugalvojo pasaulį, dabar jis mato, kad iš gražaus sumanymo liko tik siaubingas balaganas. Turi atsirasti melancholija, kuri viską sunaikins ir duos naujos pradžios galimybę. Aš taip manau.

Dažnai kalbate, kad mėgstate vogti iš kitų. Ką dar, be Antonioni, „apvogėte" kurdamas „Melancholiją"?

Dažniausiai apskritai nežinai, iš ko vagi. Taip ir turi būti. Viskas atsiranda iš kažkokių nuotrupų, sakinių, įspūdžių. Intuityviai. Todėl esu prieš kovą už autorių teises internete - viskas, kas egzistuoja, turi būti panaudota dar kartą. Juk taip kuriame kultūrą, tiesa? „Melancholijoje" tikrai vogiau iš Bergmano „Vasarvidžio nakties šypsenų". Žinoma, visada vagiu, kiek sugebu, iš Tarkovskio.
       
Yra dar rašytojai. Sako, kai liovėtės gerti, pradėjote skaityti klasikus.

Susidariau romanų, kuriuos privalau perskaityti, sąrašą. Jame buvo Marcelis Proustas, Thomas Mannas, Joyce'o „Ulysas". Manno „Dienoraščiuose" pasijutau kaip namuose - net keista, kaip panašios mūsų biografijos. Neįtikėtinas malonumas buvo po ilgos pertraukos skaityti Proustą - tarsi mėgautumeisi cukraus vata. Bet didžiausias atradimas buvo Dostojevskis - pirmasis rusas, kurį skaičiau. Genialus. Dėl knygų dabar triskart daugiau mąstau apie tai, kaip turėčiau kurti filmą. Jei nesugebu kurti kino, kurio žiūrėjimą bus galima palyginti su didžio romano skaitymu, nėra prasmės sukti galvos sau ir kitiems.

Pasižiūrėjęs „Melancholiją", regis, Vinterbergas pasakė: „Ir kaip po viso šito kursi kitą filmą?!"

Turėsiu sukurti kažką stipraus.

Planuojate keturių valandų trukmės pornofilmą. Tai pokštas?

Ne. Bandau rašyti scenarijų apie erotinę moters evoliuciją. Vėl įkvėpė de Sade'as - nuo kilnios Žiustinos iki „blogos" Žiuljetos. Ir vienintelis dalykas, kurį sugebu, vėl pradėti nuo savęs, nors šįkart man sunkiau - juk moterų erotizmas kitoks nei vyrų.

Jūsų dabartinė būsena rodo, kad pasisakymai spaudos konferencijoje ir skandalas, kurį sukėlėte, nebuvo viešųjų ryšių akcija.

Nesu beprotis. Bet kartais būnu kvailys.

Ar supykote ant festivalio direktorių, kad paskelbė Jus persona non grata? Melo Gibsono, pagarsėjusio dar aštresniais antisemitiniais pasisakymais, buvimas niekam netrukdė.

Pykti? Ne, pats nukirtau mane maitinusią ranką. Bet nesu Gibsonas. Didelę gyvenimo dalį praleidau skaitydamas apie žydų istoriją ir koncentracijos stovyklas Lenkijoje. Mano vaikų vardai žydiški, pats ilgokai tikėjau, kad esu žydas. Buvau sukrėstas, kai suaugęs sužinojau, kad mano tikras tėvas buvo vokietis. Ar tai pokštų tema? Greičiausiai ne. Man visąlaik gėda prieš tuos, kuriuos galėjau įžeisti.

Pagal „Gazeta Wyborcza" parengė Kora Ročkienė 


„7 meno dienos“ Nr.40 (962), 2011-11-11

Versija spausdinimui

Komentarai

WJXegwg09Gsy, 2016-05-02 16:00

You have the monopoly on useful inoermatifn-aron't monopolies illegal? ;)

KGRUYjiZqIxtQo, 2011-12-01 09:13

To think, I was conufesd a minute ago.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti