Kristina Stančienė: Pats jaunojo menininko statusas ir konkurso retorika man skamba nevienaprasmiškai. Manau, ji kelia šiek tiek asociacijų su sovietmečio jaunystės kultu. Pagaliau jaunystės, fizinio grožio idealizacija labai ryški ir dabarties visuomenėje, bent jau tarp masių, plačiųjų sluoksnių, juolab tokį įvaizdį nuolat bruka žiniasklaida. Šiame konkurse tam tikra prasme susiduriame su savaimine, nors ir laikina, privilegija. Kalbant apie menininkus, konkrečiai - apie Lietuvos situaciją, galbūt kiek vyresni kūrėjai, tarkime, vidurinioji karta, nebetelpanti jaunųjų amžiaus kategorijoje, tačiau nespėjusi pagyventi sovietmečiu, kuris lojaliems kūrėjams pažerdavo ir nemažai privilegijų, tarsi lieka su menkesniais koziriais. Ji lyg ir neturi nieko išskirtinio, ypatingos žymės, jei vertintume vadovaudamiesi populiaria nuostata, kad pozityvu yra tai, kas nauja (jauna)...

Meno srities konkursai visada kvepia sportinio varžymosi principais. Susiduriu su panašiu, tik „žemesnės" grandies reiškiniu - moksleivių dailės olimpiadomis. Nemaloni, atgrasi formuluotė... Kita vertus, konkurencijos, varžymosi veiksnys - įprasta žmonijos elgsena, padėjusi išgyventi, augti. Šiuo požiūriu konkurso „sportinę" dvasią derėtų laikyti teigiamu dalyku. Žinoma, taip galvoti būtų naivu, nes konkurso dalyvių darbai, mąstymas neretai dar labai „suaugęs" su ugdymo institucijomis, konkrečiai - su VDA. Todėl čia iš dalies vertinami ne tik konkrečių menininkų kūriniai, bet ir institucijos „įdirbis". Kol kas ir pats reiškinys nėra dar toks didelis ir reikšmingas, kad pakeistų situaciją iš esmės. Nors, reikia pripažinti, - jis toks vienintelis, ir mažame Lietuvos meno pasaulėlyje jau spėjęs pagarsėti.

Žinoma, konkurse apstu ir daugiau teigiamų, pozityvių dalykų. Pavyzdžiui, savaiminis tapybos medijos populiarinimas, jos reitingų kėlimas. Publikos įtakos veiksnys - balsavimas internetu - galbūt taip pat kiek priartina meninę kūrybą prie minios, jei puoselėjame iliuzijas apie platesnę šiuolaikinio meno sklaidą. Visi kiti konkurso privalumai atsispindi jo rengėjų pristatymuose - iš esmės tai įvairios, kiek įmanoma Lietuvos sąlygomis, jauniesiems atveriamos galimybės, paslaugiai ištiesta paramos, palaikymo ranka.

Eglė Ridikaitė: Kai pirmąkart sužinojau apie konkursą, pagalvojau: ačiū Dievui, pagaliau kažkas vyksta, tai kažkam rūpi. Pabaigus akademiją tikrai būna sunku, nėra už ko užsikabinti. Dabar kaip ir šioks toks šansas, stimulas kurti. Ir premijos neblogos, verta stengtis. Gerai būtų, kad konkursas neužgestų ir tobulėtų. Kad pasidarė tarptautinis, gal ir gerai, daugiau skirtingų konkurentų, skanesnis laimėjimas (tik lietuviams sumažėjo šansų).

Kostas Gaitanži: Mane tikrai maloniai stebina šis gana naujas konkursas - tiek dalyvaujančių jaunų menininkų kiekiu, tiek ir jų darbų kokybe. Aišku, pats jau nespėjau jame sudalyvauti - pirmam konkursui prasidėjus, buvau porą metų per senas... Vienaip ar kitaip, reikia pripažinti, kad šis konkursas gerokai pagyvino Lietuvos tapybos situaciją, pritraukė meno kritikų bei žiūrovų dėmesį prie šios dar praėjusiame dešimtmetyje vos ne marginalios meno srities. JTP suvaidino svarbų vaidmenį grąžinant tapybą į dabarties meno diskurso šerdį. Dar prieš dešimtmetį dauguma VDA Tapybos katedros absolventų iškart po baigimo ieškodavo galimybių „persikvalifikuoti" į videomeno, performanso, instaliacijų menininkus, siedami savo ateitį su ŠMC institucija. Iš tiesų, tuo metu tai atrodė kone vienintelis sėkmingos meninės karjeros kelias. Laimė, tai tebuvo iliuzija. Keistas sutapimas - susidomėjimas tapyba pradėjo augti tolygiai su ŠMC „saulėlydžiu". Jei šis konkursas būtų atsiradęs kiek anksčiau, būtų galima sakyti, kad jis yra dabartinio susidomėjimo tapyba priežastis. Jei kiek vėliau - kad tai naujų tendencijų vaikymasis. Bet nebuvo nei taip, nei anaip - štai kas tikrai keista.

Praėjusio konkurso laimėtojos pavardė vargu ar kažką nustebino - Jolanta Kyzikaitė jau buvo gana garsiai pasiskelbusi anksčiau, o šių metų laimėtojo pavardė man tikrai tapo malonia staigmena. Esu anksčiau susipažinęs su Jono Jurciko kūryba. Recenzavau tiek jo bakalauro, tiek magistro diplominius darbus. Neperlenksiu lazdos sakydamas, kad Jonas yra išskirtinis jaunas menininkas. Jo kūrybos brandumas ir gilumas mane žavi. Kita vertus, nors ir „laikydamas kumštį" už jį, nemaniau, kad jis yra konkurso favoritas - jo kūryba man atrodė nelabai telpanti į konkurso formatą. Tuo maloniau buvo sužinoti, kad klydau.

Jolanta Kyzikaitė: Pliusai. Pripažinimas ir pinigai - tai aktualu jaunam menininkui. Dalyvavau nuo pirmųjų JTP gyvavimo metų (2009). Galiu iš karto pasakyti, kad dėmesį pajutau net nelaimėjusi pirmos vietos. Žmonės buvo susidomėję, iš kur aš tokia atsiradau. Taip pasirodė pirmieji interviu, kvietimai dalyvauti parodose. Manau, tas dėmesys ir paskatino nesustoti, eiti toliau. Tokių paskatinimų jaunam žmogui tikrai trūksta, nes pirma - baisu ir pasirodyti, išlįst iš savo studijos, antra - nelabai kas linkęs įsileisti nepatikrintus jaunus menininkus. Minusai, kad daug ir neigiamų emocijų iš aplinkinių, kurie nelabai linkę kam nors užleisti vietą.

Antrą kartą dalyvauti konkurse (2010) buvo lengviau. Nes niekas nebežiūrėjo kaip į naują nepažįstamą veidą, o ir pati psichologiškai buvau labiau pasiruošusi. Matyt, per metus užsitarnavau pasitikėjimą. Reikėtų dar paminėti, kad ir po paties konkurso JTP veikla nepasibaigė, buvo organizuojamos konkurse dalyvavusių menininkų, ne tik nugalėtojų, parodos. Nupirkti darbai taip pat leido atsikvėpti ir gilintis į kūrybą, o ne į išgyvenimą, ko tikriausiai negali sau leisti nė vienas pradedantis tapytojas ar kitos meno srities atstovas. Rezidencija - dar vienas labai aktualus prizas. (Kaip tik džiaugiuosi ja šiuo metu.) Labai geras būdas patikrinti save kitame kontekste. Tikrai patarčiau bent kas porą metų išvykti, pakeisti aplinką ir pasitikrinti, ar tikrai einama ta linkme. Kad ir kaip būtų patogu kurti savo aplinkoje, jos pakeitimas tikrai duoda daug naujų impulsų.

Manau, šių metų nugalėtojui teks tikrai daug dėmesio, labai džiaugiuosi už jį. Apie šių metų konkursą nelabai ką galiu pasakyti, nes nemačiau gyvai ekspozicijos. Gerai, kad praplatėjo tiek menininkų, tiek komisijos ratas. Tikiuosi, kad konkursas toliau plėsis, nenuleis kartelės. Aišku, čia ne sportas, ir sunku nuspręsti, kas tikrai vertas nugalėti. Bet tikiu, kad tai tik vienas laiptelis iš daugelio, ir tikrai sveikintinas. Baimės būti pamirštai nejaučiu - kuo didesnis iššūkis, tuo įdomiau.

Linas Jusionis: Esu dalyvavęs visuose trijuose iki šiol rengtuose JTP konkursuose, taigi man yra sunku vertinti konkursą iš šalies. Manau, kad dalyvavimas konkurse ženkliai prisidėjo prie mano darbų sklaidos ir atvėrė kai kurias galimybes, kurios antraip galėjo būti daug sunkiau pasiekiamos. Daugelis konkurso finalinėse parodose dalyvavusių menininkų, nesvarbu, buvo apdovanoti ar tik dalyvavo konkurso parodoje, sėkmingai įsitraukė į Lietuvos meno lauką. Būtent tai yra esminis konkurso tikslas ir jis buvo įgyvendintas sėkmingai.

Organizacinių trūkumų ieškoti nenoriu, o ir rasti jų būtų sunku. Komisija kasmet sudaroma iš kompetentingų ir labai skirtingiems požiūriams atstovaujančių profesionalų. Organizatoriai dirba labai geranoriškai ir užtikrina puikią projekto sklaidą. Tad vienintelis konkurso trūkumas yra finalininkų parodos. Kasmet kyla įspūdis, kad ekspozicija būtų sėkmingesnė, jei nebūtų kelių darbų, kurie atrodo ryškiai silpnesni. Tačiau konkursas tėra dalyvių atrankos principas, tad JTP parodos atveju kritikos objektu turėtų būti tik menininkai. Kartais kyla klausimas, ar konkursas yra geriausias būdas skatinti jaunųjų menininkų kūrybos sklaidą, ar tai tikrai sveikas konkurencijos kūrimas. Gal jaunųjų tapytojų ar jaunųjų menininkų bienalė būtų geresnė idėja? Tačiau vienas renginys netrukdo atsirasti kitam.

Andrius Zakarauskas: Šis konkursas yra neišvengiamas. Tokio pobūdžio renginiai vyksta visur ir seniai. Julija Petkevičienė yra darbšti, atsakinga ir graži moteris, kuriai pavyko. Apie šių metų dalyvius nieko negalėčiau pasakyti, nes neradau sau nieko ypatinga. Stebėdamas meno kūrinius, visad ieškau, kas mane įkvėptų, sujaudintų. Šiaip užuomazgos kirbėjo, bet menkos. Apskritai dalyviai susikaustę, nors jauni. Juk daugelis dar studijuoja ir studijų galimybių neišnaudoja. Tarsi tai būtų jų papildomos veiklos - hobio rezultatas. Neatrodo, kad investuotų į save. Ir neatrodo, kad pateikė geriausius darbus. Kai kurių autorių darbai iš dalies patiko, bet vis kažko trūko - nepadaryti, neišbaigti. Tik išskirtinai J. Jurcikas, manau, laimėjo pelnytai, nes padarė rezultatą - išpildė ir investavo, nors man jo darbai nepatinka. Pastaruoju metu man įdomiausia I. Ercmonaitė. Pernai, manau, laimėti verta buvo ji. Antros vietos laimėtojo L. Jusionio darbelis saloninis, daug yra panašių. Tokia strategija populiari šiuolaikinėje tapyboje, tad yra tikrai įdomiai dirbančių menininkų, randančių asmeninį prieskonį. Trečios vietos laimėtojos estų tapytojos Lauros Pold darbas man išvis nepatiko, net neatsiminčiau. M. Gailiūtės - gražu, bet to maža. Man džiugus šio konkurso atradimas - Ainės Jacytės kūrinys „O gal".

Danutė Gambickaitė: JTP - projektas, kuris užgimęs buvo nuoširdus ir atvirai deklaravo savo „konkursišką" charakterį. Nors ir pyktum dėl tam tikrų „lenktynininkiškų" niuansų, pavyzdžiui, kad laimi nebūtinai „greičiausias", supranti JTP judinamosios, aktyvinančios misijos vertę. Tačiau per trejus metus prie „konkursiškumo" pripratome, pradėjome jo nepastebėti, tad automatiškai dėmesys nuo projekto kaip objekto krypsta prie proceso kaip objekto. Kalbant apie šių metų JTP, puiku, kad buvo įtrauktos Latvija ir Estija, kita vertus, įtraukimas tikrai turėjo būti „riebesnis". O mąstant apie laimėtojus, mano pasirinkimas su prizininkais sutapo tik pirmame konkurse. Galų gale, kad ir kaip ten būtų, visai įdomu galvoti apie JTP kaip apie sumažintą šiuolaikinės Lietuvos tapybos modelį ar žaidimų lentą.

Parengė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Paroda veikia iki lapkričio 12 d.
„Titaniko" parodų salės II a. (Maironio g. 3, Vilnius)
Dirba antradienį-šeštadienį 12-18 val.

„7 meno dienos“ Nr.40 (962), 2011-11-11