Fausto draugas – ar kas jis ten toks, nesuprasi – lakuoja jam nagus purvo spalva; Faustas abejoja: su šita spalva atrodysiu kaip numirėlis, o tas užtikrina: „Paryžiuje tokia spalva dabar madingiausia.“ Mefistofelis nusirengia, o jam vietoj uodegos – mažutis lytinis organas, o „priekyje“ – nieko... Visi iš jo šaiposi. Nepaisant to, garsioji vokiečių aktorė Hana Schygulla vis velkasi paskui jį. „Sakosi esanti mano žmona“, – pašnibžda Velnias Faustui. Šie du labai skirtingi filmai ir tapo mano favoritais – dėl drąsios ir neribotos vaizduotės bei sugebėjimo priversti žiūrovą besąlygiškai tikėti tuo, ką mato.

Kitas labai pompastiškai („drąsus, provokuojantis, vizionieriškas“) pristatytas rusų filmas „Taikinys“ (rež. Aleksandr Zeldovič) – visiška „Fausto“ priešingybė. Šio brangaus ir prašmatnaus, tačiau iš esmės primityvaus (tiek vizualiai, tiek turinio ir idėjų prasme) filmo siejimas (festivalio kataloge) su Tarkovskiu ir Fellini man atrodo giliai klaidingas. Gerai, kad išjuokiamas totalus „naujųjų rusų“ išpendėjimas (įskaitant ir neva supersveiką gyvenimo būdą), tačiau pranešimas (masiniam žiūrovui galbūt ir suteikiantis satisfakciją), kad godieji susilauks pelnyto galo, o turtų ir galios neturintys ir neva netrokštantys (turbūt) „paveldės pasaulį“, mano manymu, nepakankamas beveik trijų valandų trukmės filmui. Beveik beribiai turčių ir žvaigždžių pasaulio ekscesai (pvz., nelegalių imigrantų safaris) kažkodėl virsta ir paties filmo nesaikingumu, pasakojamos istorijos dramatinei įtampai neva augant žiūrovą vis labiau apima nuobodulys, tiesiog nebeįmanoma sulaukti seanso pabaigos. Kai pagaliau sulaukiau, jaučiausi siaubingai persivalgiusi, be to, dar ir neskaniai. Paradoksas – istorija lyg ir netikėta (beveik mokslinė fantastika, scenarijaus bendraautorius – žinomas rašytojas Vladimiras Sorokinas), tačiau iš esmės nuspėjama, ko niekaip negalėtum pasakyti apie Sokurovo „Faustą“. Nors Fausto istorija mums puikiai žinoma, kiekviena filmo minutė, posūkis už kiekvieno kampo atveria kokį nors netikėtumą. Gana nuspėjamas man pasirodė ir kitas rusų filmas – „Elena“ (rež. Andrej Zviagincev). Tai realistinė drama, kameriškiau ir asmeniškiau nei „Taikinys“ pasakojanti apie turto ir neturto bei priešingų socialinių sluoksnių susidūrimą šiuolaikinėje Rusijoje, ir to susidūrimo sukeltą vienos moters moralinę dilemą. Bet nykiuose daugiabučių rajonuose gyvenančios prastuomenės dvasinis skurdas – neabejotinas. O „prašmatnūs“ šiuolaikiniai interjerai, regis, virsta ne tik nuvorišų, bet ir rusų kino silpnybe.

Apskritai Europos kine, kurį pristatė šiemetinis Londono festivalis, buvo daug filmų apie sunkius paauglius ir apie nepageidaujamus žmones (belgų brolių Luco ir Jeano-Pierre’o Dardenne’ų „Berniūkštis su dviračiu“, italų brolių Gianlucos ir Massimiliano De Serio „Septyni malonės aktai“, belgo Bouli Lannerso „Milžinai“ ir kt.). Tačiau čia beveik nebuvo supaprastinto personažų skirstymo į gerus ir blogus, į tuos, kurie nusipelnė bausmės ar keršto, ir kurie ne. Vieną minutę filmo herojaus ar herojės nekenti, o kitą vėl jauti jam ar jai didelę simpatiją, nuoširdžiai jaudiniesi dėl jų. Šie filmai maloniai nustebino vieningu požiūriu: neteisti. Aukos čia ne tik atleidžia kenkėjams ar užpuolikams, bet priima juos į savo glėbį. Po to, kai motinos apleisti paaugliai – „Milžinų“ herojai – nuniokoja gražius svetimus namus, juos pasivijusi namų šeimininkė parsiveža atgal, išskalbia jų drabužius ir kepa kartu sausainius. Senas ligotas vyras „Septyniuose malonės aktuose“, žiauriai įkalintas savo namuose desperatiškos imigrantės iš Moldovos, vėliau švelniai ja rūpinasi. Atsakymų šie filmai neduoda, dažniausiai baigiasi klausimu, tačiau būtent atviras klausimas netikėtai suteikia atpirkimą. Net ir ekrane kartais ne taip lengva įžiūrėti, ar dūmai balti, ar juodi.

„7 meno dienos“ Nr.39 (961), 2011-11-04