Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 39 (961), 2011 lapkričio 04 d. > Dailė > Mecenatystės ypatumai
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Mecenatystės ypatumai


Modernaus meno centro klausimu


Monika Krikštopaitytė

Share |
Snieguolė Michelkevičiūtė. Iš ciklo „Moteris apie vyrus“. Serija „Vyras ir jo dvasia“ Nr. 37. 1995 m. Iš Modernaus meno centro archyvo
Žinia, kad privatūs asmenys – Danguolė ir Viktoras Butkai – nori sukaupti vertingą Lietuvos dailės rinkinį, pastatyti daugiafunkcinį muziejų, įdomiai bei prieinamai suformuluoti jo turinio pristatymą ir visa tai padovanoti valstybei, buvo netikėta.

 

Tiesiog nesame įpratę prie nesavanaudiškų iniciatyvų. Juk paprastai, su retomis išimtimis, kultūros rėmimai baigiasi didelėmis reklamomis pirmame plane. O tokio masto (20 mln. Lt įnašas: 10 mln. kūrinių fondui, 10 mln. muziejaus pastatui su įranga) kultūros palaikymo nebūta, ko gero, nuo Petro Vileišio laikų – būtent jo dėka įvyko pirmoji lietuvių dailės paroda bei daug kitų meno istorijai svarbių reiškinių. Su visuomenės veikėjo P. Vileišio įvairiakrypte veikla panašumo randu ne tiek jos pobūdžiu, kiek įsitraukimu į darbą bei misijos pojūčiu. Mat išleisti pinigus yra viena, o įgyvendinti tokį sumanymą – visai kas kita. Tam reikia labai daug darbo. Pusmetį teko asmeniškai bendradarbiauti su Butkais tvarkant MMC svetainę (www.mmcentras.lt). Negalėjau atsistebėti, kiek daug ir kaip tikslingai šie žmonės (niekieno neverčiami) dirba: planuoja, derasi, lygina, aktyviai viskuo domisi, visur lankosi; kaip sparčiai kaupia žinias. Kurdami MMC viziją, jie aplankė daugybę Europos valstybinių ir privačių muziejų, kalbėjo su šios srities specialistais, diskutavo su menininkais. Visa tai lieka už kadro.

 

Apie MMC planus išsamiau viešai imta kalbėti tik šiais metais, ir kol kas šią sparčiai įgyvendinamą idėją aptarinėjo beveik vien žurnalistai ir politikai. Regis, kultūros bendruomenė laikosi nuošaliau, lyg lūkuriuotų oficialaus pristatymo, kur būtų daugiau informacijos apie turinio klausimus. Tačiau net vengiant susidaryti išankstinę nuomonę apie dar besiformuojantį reiškinį vis dėlto jau yra apie ką pakalbėti.

 

Iki šiol apie kaupiamą MMC kūrinių rinkinį kalbėta kaip apie kolekciją, iš kurių paprastai tikimasi tam tikro kryptingumo ar koncepcijos. Tačiau iniciatoriai mano, kad šią kolekciją pagal paskirtį kur kas tiksliau vadinti fondu, kurį „reiktų traktuoti kaip institucionalizuoto meno nuo 1960 m. iki šių dienų archyvą, kurio pagrindu koncepciją vėliau kurs parodų kuratoriai pagal savo išsikeltas temas atsirinkdami tam tikrus darbus iš archyvo-kolekcijos“.

 

Visuose pasisakymuose pabrėžiama, kad MMC veikloje vienas svarbiausių siekių yra edukacija. Į šį, atrodytų, kanceliarinį terminą žiūrima labai atsakingai: pradedant nuo paties kūrinių fondo kaupimo (įtraukiami dėl įvairių priežasčių valstybės neįsigyti svarbūs ir primiršti autoriai), tęsiant numatomomis programomis, specialiai kuriamomis vaikams, mažiau žinantiems suaugusiems bei šalies svečiams, ir baigiant jau dabar gaunama nauda specialistams. Kaip minėjau, apie ateitį kalbėti dar sunkoka, bet dabar pasiekiama (nufotografuota, klasifikuota ir į internetinę svetainę perkelta, trumpais aprašymais pristatoma) kūrinių fondo dalis jau yra naudinga gilinant net menotyrines žinias. Žinoma, matyti reprodukcijas yra ne tas pats, kas originalus, tačiau aš asmeniškai per šią prieigą atradau labai daug man vertingų autorių. Pavyzdžiui, absoliučiai susižavėjau Rimtauto Gibavičiaus serijiškumu, apie kurį anksčiau galėjau tik paskaityti puikioje Ingridos Korsakaitės 1995 m. studijoje. Kol neatsirado MMC duomenų bazė, nieko nežinojau apie Darių Joneiką, kurio minimalistiniai dienoraštiniai piešiniai sudomino savo pobūdžiu. Man svarbu ir tai, kad retai pasirodantys ar intravertiškos natūros menininkai kaip Lidija Dubauskienė, Eglė Kuckaitė, Edmundas Saladžius ir kiti nepasimeta judriame dailės eteryje, o jų kūriniai yra pasiekiami. Seni katalogai ar trumpi atpasakojimai per paskaitas niekaip negalėtų to kompensuoti. Net ir ne pačios tobuliausios kokybės apsilankymų pas menininkus videodokumentacijos internetinėje svetainėje turi išliekamąją vertę, nes nemaža dalis archyve pristatomų autorių yra gana garbaus amžiaus ir gali nebesulaukti kito karto, kol kas nors ateis pasidomėti jų kūrybos aplinkybėmis, motyvais, intencijomis.

 

Man šis projektas įspūdingas ne tik kaip kultūrinis, bet ir kaip socialinis reiškinys. Pirma, šie žmonės savo finansiniu įnašu ir sunkiu darbu iš esmės keičia dabartinės Lietuvos turtingo asmens įvaizdį, nes pasiūlo kitokį (nei tik mėgavimosi) prasmingo gyvenimo būdo modelį, taip pat kitokį požiūrį į kultūrą. Antra, reabilituoja menininko statusą. Profesionaliai kuriantis žmogus dabartinėje valstybėje neretai traktuojamas kaip parazitas, naikinantis biudžetą, o ir to meno suvokėjas retai įgali tai daryti (t.y. sumokėti už darbą) arba nemato prasmės pirkti kūrinių. Formuojant MMC kūrinių fondą, atsiskaitymai už kūrinius nėra pašalpa, o teisėtas atlygis ir įvertinimas. Juolab kad kūriniai atsiduria viešai prieinamoje vietoje – t.y. toliau cirkuliuoja kultūros lauke, netampa kieno nors svetainės įkaitu. Esu tikra, kad daugeliui menininkų(-ių) domėjimasis jų kūryba padėjo atgauti moralinę ir gal net finansinę savigarbą. Todėl net jei ir buvo įsigyta kūrinių, kurie vėliau galėtų pasirodyti mažiau aktualūs, žvelgiant iš platesnės perspektyvos – tai yra vis tiek pozityvus veiksmas.

 

Vienas dažniausiai kylančių klausimų – kuo MMC iš esmės skirsis nuo Nacionalinės dailės galerijos (Lietuvos dailės muziejaus padalinys)? Misija, vieta mieste ir pastato pobūdžiu institucijos, ko gero, panašios, bet labai skiriasi turiniu. MMC analizėje teigiama: „Pagal LDM internetinėje svetainėje pateiktą kūrinių nuo 1960–1990 m. skaitmenizaciją ir turint galvoje ekspozicijoje NDG esančius kūrinius, matyti, kad LDM fonduose yra tik kelios dešimtys (apie 46) autorių pavardžių, kurios sutampa su MMC pristatomais (MMC šiuo metu yra 155 autoriai, sąrašas dar ilgės)“. MMC išsiskiria su jokiu muziejumi nepalyginama išsamia fotografijos kolekcija. Pristatomų fotomenininkų darbai renkami kūrinių grupėmis, o ne pavieniais darbais. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie grafikus – pristatomi ištisi ciklai. Imponuoja ir tai, kad įsigyjami ne tik ikonomis tapę tapybos darbai, bet domimasi ir piešiniais, o tai labai išplečia konkrečios kūrybos suvokimą. Žinoma, kiekvienas menininkas yra atskira istorija su savom ypatybėmis, todėl taisyklė, koks žanras ar spektras jį(ją) geriausiai atskleidžia, negali būti nustatyta, turi būti kaskart išrandama. Kūrinių fondas yra toliau pildomas, tačiau ne visus numatytų autorių darbus pavyksta įsigyti.

 

Neatmetama galimybė tolimoje ateityje susisieti su NDG, o iki tol net menamą konkurenciją planuojama grįsti bendradarbiavimu: jau dabar NDG parodoms yra skolinami kūriniai, galų gale numatoma muziejaus vieta (greta NDG) veikiau abiem pusėms pritrauks lankytojus, nei vers juos rinktis, į kurį muziejų eiti. Galiausiai kultūra pasižyminčios valstybės visuomet turi bent kelis privačius muziejus, kurie eliminuoja vieno požiūrio egzistavimą, o tai yra labai svarbi sveikos aplinkos dalis.

 

Stambus įnašas į kultūrą iš dalies naujai rašo jos istoriją, o nauja įtaka visuomet sukelia daug aistrų. Tai mes gerai žinome iš istorijos – Sorošo šiuolaikinio meno centro veiklos 1993–1999 m., jo direktore 1993–1998 m. buvo Raminta Jurėnaitė. Šiai veržliai, ambicingai dailėtyrininkei ir kuratorei tenka reikšmingas vaidmuo ir čia, anot MMC iniciatorių: „Fondas sudaromas konsultuojantis su menotyrininke, aktyvia šio meno raidos etapo dalyve prof. Raminta Jurėnaite. Tačiau pagrindinė patarėja vis dėlto yra pati Lietuvos dailės istorija, kurioje natūraliu būdu vieni autoriai iškilę kaip labai ryškūs, kiti mažiau, treti visai pranykę (neinstitucionalizuoti). Suklysti dėl kūrinių meninės kokybės ar reikšmingumo čia beveik neįmanoma, nes kolekcija veikia ne galerijos, o muziejaus principu – autoriai ne atradinėjami, o surenkami jau atrasti ir įtvirtinti ar įsitvirtinę.“

 

Pripažįstu, kad R. Jurėnaitės įnašas ir tuomet formuojant Lietuvos dailės peizažą, ir dabar – atpažįstant bei tiriant pripažintus kūrėjus – yra nenuginčijamas ir ženklus. Tačiau diskutuočiau, ar dailės istorija gali klostytis natūraliu būdu. Su tuo kategoriškai nesutiko meno istorikė Griselda Pollock (Differencing the canon: feminist desire and the writing of art’s histories, London and New York, Routledge, 1999) savo išsamiame tyrime apie kanono gaminimo mechanizmą ir jo veikimo principus. Mano įsivaizdavimu, MMC turėtų suprasti, kad objektyvios istorijos veiksnys, nors geidžiamas, neegzistuoja, o formuojamas fondas pats iš dalies tampa vertybės kūrėju, todėl šis darbas yra itin atsakingas. Žvelgiant atgal greičiausiai labai daug nebegalima pakeisti (o tik sukaupti ryškesniuosius), nors ir tai – pasikeitęs Kazimieros Zimblytės kūrybos vertinimas rodo ką kita. Tačiau didžiausia atsakomybė užgula renkant jaunųjų menininkų kūrybą, peržiūrint paskutiniųjų dešimtmečių galimus pretendentus. Nes muziejaus veiksmai automatiškai bus traktuojami kaip autoritetinga proceso išdava, bent jau žmonių ne iš dailės srities. Jei konkrečiau – muziejus turi tą „stebuklingą lazdelę“, kuri, pavyzdžiui, galėtų visai be reikalo taikomuoju menu laikomus kūrinius iš keramikos (pvz., Audriaus Janušonio), tekstilės (Laimos Oržekauskienės, Eglės Gandos Bogdanienės) paversti pilnaverčiais šiuolaikinio meno objektais, kokie jie ir yra. Kitaip tariant, be jokios abejonės, diskutuoti bus apie ką. O diskusija yra vienas svarbiausių gyvybingos terpės požymių. Dėl šios ir visų aukščiau išvardintų priežasčių Danguolės ir Viktoro Butkų iniciatyvą labai palaikau, tikiu, kad ši intervencija privers mus visus pasitempti ir aktyviau dalyvauti kuriant ateities dailės istoriją. Nes kanono gamyboje dalyvauja ir menotyrininkai. Tad nepraleiskime progos.


„7 meno dienos“ Nr.39 (961), 2011-11-04

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

rūbininkė, 2011-11-09 09:50

labiausiai kokybe turėtų susirūpinti komentatoriai :D

don gvozdik fon hudoznik to zero, 2011-11-09 08:57

labai nebloga mintis; tuo labiau, kad kitąjį fundacinį 10mln skirs valstybė- o tai, bene, reiškia, kad dabartinių kūrėjų ne_rėmimo sąskaita bus "pablizgintas" privat projektas. žinant, kiek valstybė per 20 metų skyrė kapitalo įsigyti naujiems kuriniams, galima numatyti, kad "investicija" į mmc apribos šį procesą dar panašiam laikotarpiui.

Zero, 2011-11-08 15:02

O kodėl PVZ nedavus NDG tų 10 000 000 Lt., kad darbų nusipirktų, kam reikia to antro analogiško muziejaus su pusiau įdomia kolekcija???

don gvozdik fon hudžnik, 2011-11-08 09:39

na na, neklausykite- kas hudožniko neklauso, tą kolekcionieriai-mecenatai šeria bulka sausa...

gile, 2011-11-06 15:47

nežinau, man atrodo, kad parodų rengimas yra daug kainuojančių žmogiškų išteklių ir finansų skyrimas "į šoną". Pagalvokit logiškai, kas tas parodas ir kada apsiimtų daryti šiam etape, jei menininkų darbai įsigyjami taip intensyviai (sprendžiant iš to, kaip dažnai papildoma naujais darbais svetainė). Juk negali keli žmonės daryt dešimt darbų vienu metu, o dar ir nuomotis patalpas kažkur. Tai reiktų pasidžiaugti, kad šiame etape vienas svarbiausių darbų - kūrinių įsigyjimas vyksta taip sparčiai. Tuo tarpu hudožniko kalbomis - dievaž, nereiktų tikėti. mmc populiarinimo gal ir trūksta, bet tikiu, kad viskam savas laikas. Pirma gi reikia turėti ką parodyti ir ką pasakyti bei vietą, kur rodyti, tada bus galima ir parodų padaryt ir prisistatyti. O šiaip, tai bent jau aš ne sykį esu gyvai užmačiusi mmc darbų skolintų įvairioms parodoms (šiuo metu kelios skulptūros ir tapybos galima aptikt Šerio parodoj NDG.) Sėkmės mecenatams - juk dar tik pradžia!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti