Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Ar pavyko perrašyti pasaulius?


Maskvos šiuolaikinio meno bienalės įspūdžiai


7 MD

Share |
Daniel Canogar. „Skeneris”. Fragmentas. 2011 m.
Menotyrininkė Goda Giedraitytė kalbasi su Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktoriumi, menotyrininku, specialaus Maskvos šiuolaikinio meno bienalės (toliau – MŠMB) projekto „Estetika vs. Informacija. Vol. 2“, kuratoriumi Ignu Kazakevičiumi.

IV tarptautinės MŠMB kuratorius, vokiečių meno teoretikas ir medijų specialistas, Karlsrūhės meno ir medijų technologijų centro direktorius Peteris Weibelis užsimojo perrašyti meno suvokimo ir pateikimo principus šiuolaikinių technologijų kalba. Rusijos žiniasklaida sudvejojo, ar tokiu būdu nebus nuskriausti tradiciniai menai. Kaip pats vertini pasiūlytą parodos koncepciją „Perrašant pasaulius“ ir ar ji atsispindėjo pačioje MŠMB ekspozicijoje?

 

Pasiūlytą idėją vertinu teigiamai. Kaip teigė ir pats P. Weibelis, „technologijos suprantamos visiems, nepaisant žmogaus pilietybės, kalbos ar religinių įsitikinimų“. Šiandien viskas, prie ko prisiliečia žmogus, yra technologijos, todėl ir tapyba bei skulptūra gali būti apibrėžtos kaip technologijos. Pritariu P. Weibeliui, kad J. Beuyso meno kūrimo strategija jau nebeveikia. Vėl reikia būti visokeriopai „išprususiems“, grįžti prie renesansinės „meistrystės“ koncepcijos. Kita vertus, P. Weibelis nepakankamai aiškiai formulavo savo pasirinkimą, nesukonkretindamas technologijų rūšių, galėjo laisvai manipuliuoti šio termino abstraktumu, tiesiog viską, ką manė esant reikalinga, „pakišdamas“ po koncepcija.

 

Darau išvadą, kad iš esmės P. Weibelis bandė pasakyti, kad pati medžiaga šiuolaikiniam meno kūriniui nebėra svarbu, svarbiausia, kaip technologija leidžia atsiskleisti kūrinio koncepcijai. Tačiau vertindamas parodos vientisumą galiu teigti, kad eksponuota daug tokio tipo darbų, kokių gausu ir kitose bienalėse. Kūriniai kalba apie šiuolaikinę pasaulio dinamiką, bet visa apimančios koncepcinės technologijų panaudos efekto nepajutau, nors beveik 80 proc. darbų vis dėlto buvo technologizuoti: veikė mechanizmai, dominavo muzikiniai, trimatės grafikos interaktyvūs elementai. Nemažai technologinių pajėgų buvo mesta tik siekiant pritraukti žiūrovą. Dažnai kūriniai labiau priminė dizaino objektus, nei šiuolaikinio meno kūrinius...

 

Kuratorius siekė „perrašyti pasaulį“, tikėjausi kažkokio vizualiai technologinio, koncepciškai įtaigaus sprendimo, o dabar pasijutau veikiau besąs technologijų mugėje, o ne meno parodoje.

 

 

 

Pačiam jau ne pirmi metai tenka lankytis MŠMB. Ar gali palyginti Weibelio kuruotą ir prieš porą metų vykusią Maskvos bienalę, kurią kuravo Jeanas Hubertas Martinas? Ar įžvelgi kokius parodos dėsningumus?

 

Pirma, bienalės skyrėsi vizualiai. Prancūzas Jeanas Martinas, senos pakraipos modernistas, yra vizualistas, todėl jo prieš porą metų kuruota bienalė buvo pagrįsta vardais ir dideliais masteliais, vizualiniais efektais. Keisčiausia, o gal dėsninga, kad ta didelių vardų samplaika nesukūrė tikėto efekto. Šioje parodoje irgi buvo vardų, bet jie nebuvo „nešančioji jėga“, išskirtinė kūrinių savybė – darbai neretai vidutinio ir mažo formato (diodai, objektai, ekranai, projekcijos, hologramos, jutikliai), kurie puikiai tiko didelėms dizaino centro „Artplay“ erdvėms.

 

Nepasiteisino, mano nuomone, šiųmetinis bandymas suskaidyti bienalę į dvi erdves (viena parodos dalis buvo eksponuojama minėtame dizaino centre, o antra – Centrinės universalinės parduotuvės (CUM) ekspozicijų salėje). Ankstesnė ekspozicijos dislokacija vienoje Šiuolaikinės kultūros garažo centro erdvėje atrodė įtaigesnė.

 

Kalbant apie strategiją, pats paklausiau MŠMB komisaro Josifo Bakšteino, kokia yra Maskvos ŠMB strategija, kur link einama, ko siekiama? Jis atsakė, kad viskas atiduodama į kuratoriaus rankas: būtent jis sprendžia, kokia bus konkrečios bienalės koncepcija, kokie menininkai ar kūrinių rinkiniai bus pristatomi bienalėje. Pasak J. Bakšteino: „Paprasčiausiai siekiame priešingybės. Ir nors skaitmeninėmis technologijomis meną jau seniai kuria daug menininkų, turime progą visa tai apmąstyti kritiškai. Svarbiausia – išsaugoti medijų lygybę.“

 

Vadinasi, realiai neegzistuoja jokia aiški MŠMB strategija ir tai, mano nuomone, yra šio renginio silpnybė. Dar vienas didelis minusas – bienalė vyksta tik mėnesį.

 

Kodėl P. Weibelis sutiko kuruoti Maskvos projektą? Anot jo, yra tik keli miestai, kur dar galima eksperimentuoti: Maskva, Šanchajus, Niujorkas. Daugelyje bienalių jau yra nusistovėjusios tradicijos: apibrėžtos strategijos, formatai, nebegali nieko keisti (pvz., Berlyne, orientuotame į politiškai angažuotų kūrinių pristatymą). O čia – kylantys centrai, jie dar vystosi, kunkuliuoja, investuoja...

 

Galbūt ši eksperimentavimo dvasia ir galėtų būti įvardinta kaip tam tikra MŠMB strategija?

 

Paties miesto, kaip pasaulinio kultūros centro identiteto, prasme – taip. Praėjusios bienalės paroda labiau priminė ataskaitinę, o P. Weibelis bent jau sukūrė struktūrą. Gaila tik, kad Maskva pernelyg lengvai iššvaisto savo milijoninį biudžetą vardams, o bendra ekspozicija nesuskamba taip, kaip derėtų, tai tarsi futbolo žvaigždžių rinktinė: po vieną visi talentai, o kartu žaisti nepavyksta. Ir tai gana ilgai tęsiasi. Kita vertus, abiejų bienalių parodos turėjo savitą formatą, kuris pabrėžė kuratoriaus svarbą.   

 

Ką reiškia patekti į MŠMB? Ekspoziciją sudaro apie 80 darbų. Tai tikrai nėra daug. Tad kokia reikšmė menininkui patekti tarp išrinktųjų?

 

Neabejotinai menininkui tai puiki galimybė būti pastebėtam, o svarbiausia – patekti į konkretaus kuratoriaus akiratį. Kuratoriai migruoja, todėl su jais vienaip ar kitaip keliauja jų pastebėtų menininkų „šleifas“. Svarbu ir tai, kad atrinktas į bienalę patenki tarp pasaulinės reikšmės menininkų, daugiau ar mažiau artimų tavo kūrybos sampratai.

 

Negalėčiau išskirti vieno kurio nors kaip ypač savito, mane paveikusio, sukrėtusio ar įsimintino kūrinio. Pavyzdžiui, rusų dueto „Electroboutique“ sukurtas objektas „Didelė žalia galva“ – milžiniška dujokaukė, kurios jutikliai reaguoja į kūno nuogumą. Jei žiūrovas prieš ją stovėdavo apsirengęs, kaukės stikle matydavo karo veiksmų siaubiamos vietovės vaizdą. O jei išdrįsdavo apsinuoginti, atsidurdavo nuostabiame tarsi rojus peizaže. Banalu, vaikiška, madinga... Kiti darbai tiesiog pataikauja žiūrovui (pvz., Christa Sommerer ir Laurent Mignonneau instaliacija „Gyvenimo rašytojas” („Life Writer“) su spausdinimo mašinėle, kuria spausdinant ant balto lapo vis daugėja vabalų atvaizdų, arba Indonezijos menininkės Tintinos Wulia „Masalas“. Stiklinė dėžė, kurioje tripirščiu buvo galima „susižvejoti“ kitos šalies pasą). Smagu, bet didžioji dalis eksponuotų darbų politiškai korektiški, vizualiai ir informatyviai „neperspausti“. Trūksta ribinio mąstymo, provokacijų... Pasigedau kažko, kas nebūtų pernelyg sudėtinga, bet ir nebanalu.

 

Gal todėl labiausiai patiko viename iš specialiųjų MŠMB renginių Valstybinio šiuolaikinio meno centre, vykusioje japonų parodoje „Žiemos sodas“, matytas Lyota Yagi kūrinys „Vinilas“. Senas patefonas. Menininkas ištraukia Marlen Dietrich plokštelę, padarytą iš ledo, deda ją ant patefono ir paleidžia groti. Ledui pamažu tirpstant, nyksta plokštelės rievės ir garsas ima kisti, užsikerta, trūkinėja, galiausiai lieka tik švokštimas... Vakarų kultūros gyvenimo stilius panyra į pirmapradį garsų chaosą. Low budget, bet kabina. Subtilu ir paprasta, per akimirką išnyksta ir leidžia suvokti, jog viskas šalia: būtis – nebūtis.

 

MŠMB buvo pristatyta ir Lietuvos menininkų Gedimino ir Nomedos Urbonų instaliacija „Splitnik“. Kaip į P. Weibelio technologizuotą pasaulį pateko palyginti netechnologizuota jų ateities auditorija?

 

Taip, technologine prasme jų darbe buvo tik ekranas, rodantis sovietinį filmą „Daiktai ir žmonės“, tačiau vertinant iš konceptualios pusės – instaliacija paremta rusų filosofo, diplomato Aleksandro Kukarkino knygoje „Anapus gerovės“ išdėstyta tuomet iš Vakarų besiskverbianti „sudaiktėjimo“, „brendingo“ ideologija. Ta ideologija dabar atrodo juokingai, tačiau mums, ištrūkusiems iš posovietinės erdvės, ir suvokiantiems, ką tai reiškia, juokinga stebėti, kad rusai vis dar lipa ant to paties grėblio: už didelius pinigus vis dar importuoja uždraustus vaisius iš Vakarų.

 

Instaliacijos centre sumontuota futuristinė ateities studijų auditorija, regis, iš minėtos knygos viršelių, kuria iliuziją, lyg patektum į knygos griaučius. Laiptinės pakopos visus masino užlipti ir pasėdėti. Tokiu būdu kūrinys automatiškai tapo diskusijų aikštele.

 

Pabandyk apibrėžti pagrindines bienalėje išryškėjusias šiuolaikinio meno tendencijas, dominavusias stilistikas, koncepcijas. Kas svarbu šiuolaikiniam pasaulio kūrėjui? Ir ar dar galima bandyti įžvelgti geografinius skirtumus mene? Ar meno neberiboja pilietybė?

 

Dominuoja globalios koncepcijos, daug dėmesio skiriama socialinėms, komunikacijos trūkumo, ekologijos, terorizmo ir pan. temoms. Iš esmės pasaulio menas suvienodėjo. Tradicinėmis technikomis paremtame mene dar gali ką nors savo sugalvoti, kad kitas tavęs neatkartotų, o šitam lygmeny visus „perspjauti“ gali tik technologijomis. Tačiau joms reikalingi labai dideli pinigai.

 

Vis dėlto šiuolaikinis menas tėra globalinių dalykų refleksija. Menininkas nebe šauklys, greičiau – socialinis darbuotojas. Jis turi dalintis su žiūrovu savo įspūdžiais, padėti jam susikurti savo požiūrį į šiuolaikinį meną. Savotiška budizmo nušvitimo perspektyva. Esmė nebe forma, ne estetika ir netgi ne informacija, o pastovi vieno formato transformacija į kitą, nuolatinis kitimas. Turi būti pasiruošęs, kad viskas, ką šia akimirką bandai įsisąmoninti, netrukus išnyks.

 

Tai kur tada einam? Koks bus ateities menas? Ar, apsilankius didžiosiose pasaulio bienalėse, galima kalbėti apie kokias nors vizionieriškas gaires?

 

Pasikeitęs yra pats poreikis. Žmogus nebesupranta šiuolaikinio meno, nes nespėja jo įvertinti. Šiandieninio meno esmė – nebe medijos ar tarpdiscipliniškumas, vizualumas ar vis populiarėjančios socialinės akcijos. Tačiau tu pereini parodinę erdvę ir viskas baigiasi. O žmonėms reikia religijos ir tikėjimo. Jie nori gauti atsakymus į savo klausimus ar bent jau pažadą jų sulaukti. Tuo tarpu šiuolaikinio meno teorijos paneigė menininko mesijo vaidmenį ir panaikino tikėjimą. Nebėra kam užduoti klausimų, menas tapo socialiai abstraktus. Žmogui nebėra kada susidaryti savo nuomonės, jis net kelti klausimų nebegali, nes šiuolaikinis menas pats juos retoriškai iškelia. Žinojimą, kad kažkas vis dėlto yra tikra, ir tikėjimą, kad tai galėtų būti atspirties tašku, pakeitė krūva teorijų ir trumpalaikių informacinių ženklų mirksėjimai. Tada meną belieka vertinti tik kaip būsimą šamanizmo erą, kurioje dominuoja kuratorius. Menininkų greit nebereikės – spręs šamanas. Galima pamanyti, kad aukštosiose meno mokyklose būsimas menininkas supažindinamas su technikomis ir aibe instrumentų, su galimomis jų vartojimo pasekmėmis, bet jam neišaiškinamos priežastys – dėl ko reikia kurti? Koks meno tikslas?

 

Be pagrindinės parodos, MŠMB vyksta ir nemažai įvairių specialių renginių, projektų. Šiemet tarp MŠMB specialiųjų renginių buvo pristatytas ir tavo kuruotas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro projektas „Estetika vs. Informacija. Vol. 2“. Ką reiškia patekti tarp specialiųjų renginių?

 

Viena iš priežasčių prisistatyti ten – kita kritinė erdvė (po atidarymo sulaukėme labai įdomių recenzijų). Galbūt reikėjo pristatyti tik vieną menininką, bet norėjosi parodyti visą Baltijos šalių paletę. Rinkau autorius ar jų ciklus ir bandžiau polemizuoti su P. Weibelio koncepcija. Ar kūrinys, kaip estetinis reiškinys, gali prilygti informaciniam pranešimui, kitaip tariant, ar įmanoma taip pat aktyviai, suprantamai, įdomiai, paveikiai perteikti estetinę informaciją, kaip ir menu vadinamą grynąją informaciją? Manau, jei informacijoje nėra estetikos, ji tampa tiesiog dokumentika. Pristatydamas 7 autorių (lietuvių Svajonės ir Pauliaus Stanikų, Bronės Neverdauskienės ir Monikos Žaltauskaitės-Grašienės, Juozo Laivio, latvių Dacės Džerinės, Ginto Gabrano, estų Maarit Murkos, Deneso Farkaso) projektus laviruoju ant šios briaunos.

 

Renginių gausa, šimtaprocentinis galerijų užimtumas, pasaulinės žvaigždės – ar MŠMB užvaldo Maskvos dėmesį?

 

Meno renginiai ir specialūs projektai vyksta visur, pagrindinės meno erdvės okupuotos. Bet būnant Maskvoje tikrai nesijaučia, jog miestas alsuotų vien tik meno plaučiais. Manau, kad mažesnio kalibro miestas gali tapti tik privalumu organizuojant pasaulinį renginį. Pavyzdžiui, Vilnius ar Klaipėda. Svarbiausia, kaip privilioti žmones. O kodėl šiuo atveju reikia vykti į Maskvą? Gal teisingai P. Weibelis pasakė: „Man patinka Rusija, nes jai netrūksta išteklių. Jie rusų tautai žada tvirtą ateitį. Niujorkas pamažu praranda savo galybę, gyvena skolon. Ilgus metus buvome įpratę matyti judėjimą iš Rytų į Vakarus. Tačiau dabar srovės kryptis pasikeitė, Rusija atsidūrė šių priešingų srovių sankirtoje. Maskva yra lyg dvigubi vartai, atsiveriantys į priešingas puses.“

 

Šiemet lankeisi ne vienoje bienalėje. Gal galėtum palyginti Maskvos ir Venecijos bienales?

 

Venecija tapo savotiška šiuolaikinės dailės „Eurovizija“. Kas laimi, į to meną toliau ir orientuojamasi. Problematiškiausia Venecijoje architektūriniai ekspozicijų sprendimai. Parodinės Venecijos erdvės yra sudėtingos šiuolaikinio meno eksperimentams. Todėl neretai bandoma instaliacijas „pritraukti“ prie erdvės. Pasigedau eksponavimo estetikos. Buvo tikrai gerų darbų, bet jie nepritapo prie erdvės. Pavyzdžiui, eini Arsenale ir matai, kad nepadaryta arba perspausta. Jei jau šalis investuoja tiek lėšų, tai pageidautina „išspausti“ ekspoziciją iki galo.

 

Pagrindiniai skirtumai – erdvinės bienalių eksponavimo galimybės, žinoma, ir pats principas. MŠMB kuratorius surenka atskirų menininkų darbų kolekciją, o Venecijoje menininkus pristato šalis – valstybinis lygmuo. MŠMB gal laisvesnė savo aplinka, todėl ir menininkui lengviau prisitaikyti, „lankstyti“ savo kamieną pagal kuratoriaus viziją. O Venecijoje jau turi atitikti „valstybinius Maastrichto kriterijus“.

 

Kalbant apie eksponavimą, vėlgi Venecijoje šalių paviljonai veikia kaip atskiri kūriniai, dažniausiai turintys savo asmeninę erdvę. Todėl neretai eksponuojami instaliacinio pobūdžio kūriniai. O Maskvoje visi darbai viename sraute, vieno kūrinio laukas rungiasi su kito. Nesistengiama darbų išeksponuoti siekiant atskleisti ir vieno, ir kito kūrinio geriausias savybes, jie tiesiog dėliojami kompozicine tvarka.

 

Apskritai menas yra savotiška unifikacija. Miestui turėti bienalę ne tiek garbė, kiek pridėtinė kultūrinė vertė ir, jei viskas pavyksta, ekonominė nauda. Tai – kapitalistinis produktas.

 

Tačiau investuojama irgi tik į valstybinės reikšmės renginius. Kultūros ministerija finansuoja tik Lietuvos reprezentavimą Venecijos bienalėje. Jei nori dalyvauti kitur, kad ir MŠMB, tai jau tavo asmeninis reikalas susirinkti lėšas. Ar tokiu būdu neapribojamos šalies ir menininkų pristatymo galimybės?

 

Į šį klausimą sunku būtų atsakyti vienareikšmiškai. Į MŠMB Urbonai buvo pakviesti P. Weibelio, nes atitiko jo, kaip kuratoriaus, koncepciją. Vadinasi, tu kaip menininkas jau esi ir greičiausiai liksi kuratoriaus žiūros lauke, o tai svarbu, nes tas pats kuratorius gali tave pakviesti sudalyvauti ir kitoje pasaulinėje parodoje. Antra vertus, jei jau tave pastebėjo jis, tai pastebės ir kiti kuratoriai. Gal tai net naudingiau menininkui, nei būti pristatomam valstybės, nes patenki į savotišką jo kuruojamą pasaulinį tinklą. Tuo tarpu su valstybe niekada negali būti tikras dėl ateities.

 

Antra vertus, Kultūros ministerija galėtų turėti fondą menininkų dalyvavimui ir kitose bienalėse, jei menininkas kviečiamas jose dalyvauti.

 

Dėkoju už pokalbį.

 

Parengė Goda Giedraitytė


 

 

„7 meno dienos“ Nr.39 (961), 2011-11-04

Versija spausdinimui

Komentarai

VLAvMtqPUhCQIWsfEY, 2012-01-08 18:34

Just do me a favor and keep writing such tnrecanht analyses, OK?

SONuZSUcTalFg, 2011-12-03 03:30

Your website has to be the eleoctrnic Swiss army knife for this topic.

j, 2011-11-05 12:38

"Žmogus nebesupranta šiuolaikinio meno, nes nespėja jo įvertinti." cia Kazakevicius apie save. Akivaizdu pagal jo surengta paroda.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti