Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TEATRAS

Pjesė – ypatingas žanras


Pokalbis su vengrų dramaturge Anna Lengyel


Daiva Šabasevičienė

Share |
Vengrų dramaturgė Anna Lengyel
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyksiančio lietuvių dramaturgijos festivalio „Versmė“ kvietimu Vilniuje lankėsi dramaturgė, vertėja ir prodiuserė Anna Lengyel iš Budapešto. Viešnia – organizacijos „PanoDrama“ įkūrėja ir vadovė, besirūpinanti šiuolaikinės dramaturgijos sklaida įvairiose pasaulio šalyse, ieškanti naujų pjesių, užsakanti jų vertimus, iniciuojanti jų skaitymus bei leidybą.

Anna Lengyel beveik dešimtmetį dirbo Kapošvaro teatre Vengrijoje, vėliau bendradarbiavo su Lietuvoje žinoma nepriklausoma vengrų teatro trupe „Krétakör“, įkurta vieno iš labiausiai žinomų šiuolaikinių vengrų režisierių Árpádo Schillingo. Jos biografijoje – kūrybinis bendradarbiavimas su tokiomis šiuolaikinio scenos meno įžymybėmis kaip Robertas Wilsonas, Declanas Donnellanas, Pina Bausch, Tamásas Ascheris ir kitais, darbo patirtis Berlyne, Sidnėjuje, Niujorke.

 

Vilniuje Anna Lengyel vedė seminarus pradedantiesiems dramaturgams, kurių pjesės buvo atrinktos pirmajame festivalio „Versmė“ etape ir lapkričio 22–26 d. bus pristatomos žiūrovams.

 

Kaip sekėsi dirbti su lietuvių pradedančiaisiais?

 

Panašų seminarą esu surengusi Vengrijoje, jį rėmė Goethe’s institutas. Pagrindinė idėja – kuriant pjesę dirbti kartu, o ne atskirai. Pastabas išsakau ne tik aš, bet ir kiti dalyviai. Taip dirbant iškart išryškėja, kas pjesėje neaišku, nesuprantama. Jei pastabas sakyčiau tik aš, tokio rezultato nebūtų – žinoma, daug kuo galiu padėti, bet pjesės, personažų supratimui būtina daugelio nuomonė. Po pietų dirbame su aktoriais – jų pastabos vėl kitokios. Aš iš anksto perskaitydavau pjeses, o su aktoriais skaitydavome iš naujo, mėgindavome analizuoti drauge. Klausdavau aktorių, ką jie žino apie vieną ar kitą personažą, kiek jam metų ir panašiai. Pavyzdžiui, vienoje pjesėje veikia dvi mergaitės. Iš pradžių atrodo, kad joms keturiolika, o kitoje scenoje – kad dvidešimt metų. Taigi dramaturgas iškart pamato, kad kažkas ne taip, jei dvi scenos teikia tokią prieštaringą informaciją. Aktoriai skaito tekstą, ir dramaturgas iškart pajunta, kaip jis skamba, kaip jis veikia, ar veikia išvis.

 

Man šis darbas patinka, grupė gera, nors ir įvairi – dvi kino scenaristės, taip pat vyresnė už mane rašytoja, jau išleidusi nemažai romanų, parašiusi pirmąją pjesę. Tai jau baigta trijų veiksmų pjesė. Mums kilo labai daug klausimų, daug ką reikia tobulinti, kai kurie personažai neryškūs, apie juos nedaug tesužinome. Kita pradedanti dramaturgė tėra parašiusi kelias scenas. Bet jos labai įtaigi kalba, pati medžiaga groteskiška, personažai taip pat. Tai, kaip ji konstruoja savo pjesę, – labai drąsu, neįprasta. Tik mes nesuprantam, kur viskas vyksta, dar nežinom, kaip viskas galėtų susiklostyti vienoje nuoseklaus siužeto pjesėje. Kitos dalyvės vienaveiksmės pjesės idėja ir siužetas labai aiškūs, pagrindinės veikėjos, keturiolikmetės mergaitės, vaizduotėje pasirodo kiti personažai, tačiau jie nėra išrašyti, tad būtina juos tobulinti.

 

Ar galima išmokyti rašyti pjeses?

 

Žinoma, neišmoksi talento, įkvėpimo, bet galima išmokyti technikos, metodo, susipažinti su teatro realybe, – išmokyti matyti pjesės ryšius su scena, su tuo, kaip ji gali būti vaidinama. Tai ypatingas žanras. Jei pjesę tik skaitytume, galbūt viskas atrodytų gerai, tačiau pjesės yra statomos teatre ir tai visiškai kas kita. Pajusti šį ryšį galima išmokyti.

 

Iš ko mokėtės Jūs pati?

 

Aš nesu rašytoja – esu dramaturgė, dabar – ir prodiuserė, turiu savo trupę. Penkerius metus studijavau dramaturgiją Budapešte, bet mano didžioji mokykla buvo darbas su žinomu režisieriumi Tamásu Ascheriu regioniniame Kapošvaro teatre, kuris iki Berlyno sienos griuvimo buvo vienas įdomiausių Vengrijoje. Čia pradėjau dirbti, čia daugiausia ir sužinojau. Taip pat nemažai išmokau dirbdama su režisieriumi Robertu Wilsonu – tuo metu buvau dar jauna, dvidešimt aštuonerių. Su Árpádu Schillingu mus sieja labai draugiški ryšiai, manau, kad aš mokausi iš jo, nors jis už mane jaunesnis. Apskirtai labai daug išmokau iš visos „Krétakör“ trupės – ne vien kaip pastatyti spektaklį, bet kaip dirbti drauge, grupėje, kur visi atsakingi už bendrą rezultatą ir nėra hierarchijos. Dažnai dirbu užsienyje, turiu daug pažįstamų. Mokymasis – vienas pagrindinių mano tikslų. Kaip mokyti rašyti pjeses, nemažai sužinojau Helsinkio akademijoje iš suomių dramaturgų – jų daug, jie labai įdomūs.

 

„Versmės“ konkursui buvo pateikta daugiau kaip penkiasdešimt pjesių, komisijai nebuvo lengva išrinkti geriausias, kartais nuomonės gerokai skirdavosi. Kaip vis dėlto reikėtų organizuoti tokį konkursą?

 

Mano minėtame konkurse, kurį rėmė Goethe’s institutas, pirmajame etape vertinome pačius įvairiausius kūrinius – bet tai neturėjo būti santraukos. Sulaukėme trisdešimt dviejų tekstų ir atrinkome keturiolika. Savaitę dirbome su autoriais, tada jie turėjo per tris savaites parašyti pirmąjį veiksmą, atsižvelgdami į bendrą mūsų darbą ir diskusijas. Tada iš keturiolikos atrinkome septynis, o kitiems buvo leista ir toliau dalyvauti dirbtuvėse. Nors jų tekstai nebebuvo analizuojami, jiems buvo leidžiama komentuoti, diskutuoti. Taip dirbome savaitę, vėl davėme tris savaites užbaigti pjeses, ir tada atrinkome keturias, su kuriomis dirbome paskutinę savaitę. Visi kiti ir vėl galėjo dalyvauti darbo procese. Antrame etape jau dirbome su aktoriais, o trečiajame parengėme pjesių skaitymus: vieną – visos pjesės, o kitų trijų – ištraukas. Galiausiai skyrėme tris prizines vietas. Tad remdamasi vien santrauka niekada nesiimčiau vertinti, kuris sumanymas yra geriausias. Tai tavo vizija, idėja, ji nemažai pasako apie sumanymą, bet negali nieko pasakyti apie tavo gebėjimą rašyti. Tad kartu su santrauka aš visada prašau vienos, o geriausia – dviejų skirtingų scenų. Pradedantieji Lietuvos dramaturgai labai skirtingi – skirtinga jų patirtis, stilius. Ir tai gerai, nes dirbant kartu labai pravartu susipažinti su įvairiais požiūriais, komentarais, išgirsti, kaip vieną ar kitą dalyką vertina skirtingų kartų atstovai.

 

Ar rašantysis teatrui vis dėlto turėtų būti arčiau teatro, ar arčiau literatūros?

 

Bet kokiai kūrybai pirmiausia reikalingas talentas. Stipriausieji pasaulio rašytojai, kuriantys teatrui, turi ypatingą literatūrinio stiliaus pojūtį. Galbūt jie gali diskutuoti su režisieriais apie vieną kitą pakeitimą, bet iš esmės jie labai aiškiai žino, apie ką ir kaip rašo. Skirtingose šalyse situacija skirtinga. Pavyzdžiui, Anglijoje pjesės autorius – karalius. Po premjeros svarbiausias analizės objektas yra pjesė, ir tik paskutinėje pastraipoje paminima, kad pjesę „sumaniai režisavo“ toks ir toks režisierius. Manau, kad toks dėmesys pjesei pernelyg didelis, kita vertus, nereikėtų režisieriui pageidaujant pulti perrašinėti pjesę vien todėl, kad režisierius imasi ją statyti. Labai svarbu, kad dramaturgas žinotų, kokia yra jo pjesė, o ją statant pakeitimai įmanomi, tačiau kiekvienas spektaklis – tai tik pastatyminė pjesės kopija. Be to, jaunų ir nepatyrusių režisierių pastabomis dažnai neverta pasikliauti. Žinoma, pjesės autoriaus darbas su jaunu režisieriumi turi ir privalumų: labai svarbi pati diskusijos galimybė. Žinau, kad vieną iš mūsų aptartų pjesių ketina režisuoti pati autorė. Nemanau, kad tai geras sumanymas – ji neturės su kuo pasitarti. Visi mūsų grupės žmonės labai skirtingi. Greta – ir realizmas, ir groteskas, ir vaizduotė, ir intymumas, humoras, absurdas. Būtų labai pravartu Teatro ir muzikos akademijoje inicijuoti pjesių rašymo kursą. Vengrijoje padėtis panaši – nors turime nemažai rašančiųjų teatrui, tikrai gerų dramaturgų tėra vienas kitas. Galėtume pasimokyti iš Helsinkio. Manau, visi drauge – Helsinkis, Vilnius ir Budapeštas – turėtume parengti bendrą projektą, ir suomiai galėtų pasidalyti su mumis savo patirtimi.

 

Kokis šiuo metu teatras Vengrijoje?

 

Teatras Vengrijoje buvo ir yra labai stiprus. Mano minėtas Tamásas Ascheris turėtų būti toks pat žinomas kaip Nekrošius, nors taip nėra. Tiesa, jis žinomas kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Amerikoje ar Australijoje, kur pernai dirbo. Vengrijoje vis labiau pastebimos tampa nepriklausomos teatro trupės, tai prasidėjo nuo „Krétakör“. „Sirenų“ festivaliui trupės „HOPPart“ „Koriolaną“ pasiūliau aš, tačiau šimto vietų salėje statytą spektaklį rodyti septyniems šimtams žiūrovų nevertėjo. Spektaklis būtų labiau tikęs „Menų spaustuvei“. Vilniuje pamačiau visai kitą spektaklį – normalų, bet ne ypatingą. Iš reikšmingų vengrų teatro menininkų dar galima paminėti Bélą Pintérį, jau mirusį Péterį Halászą. Mano įsteigta „PanoDrama“ išleido DVD su ryškiausiais Vengrijos šiuolaikinio teatro pavyzdžiais.

 

Turime ir rimtų problemų – kartu su ta nelemta nacionalistine vyriausybe formuojasi diktatūra, o tai labai blogai. Kai kuriuose Vokietijos laikraščiuose jau rašoma, kad Vengriją reikėtų pašalinti iš Europos Sąjungos, nes naujajame žiniasklaidos įstatyme praktiškai įteisinta cenzūra, o naujojoje konstitucijoje pasisakoma prieš Europos Sąjungos vertybes. Profašistinė partija turi nemažai balsų parlamente, taip pat ir Europos Parlamente, o vyriausybė nuo jos neatsiriboja. Viešajame ir politiniame gyvenime yra nemažai rasizmo, diskriminacijos apraiškų – ypač prieš čigonus. Steigiasi beveik sukarintos organizacijos, kurios juos terorizuoja, ypač mažesniuose miesteliuose, o vyriausybė ir policija į tai niekaip nereaguoja. Ekonominis šalies gyvenimas taip pat aklavietėje. Daugelyje valstybinių teatrų atsirado pronacistiškai nusiteikusių vadovų. Apskritai kultūra slopinama, finansavimas mažinamas, ypač nepriklausomų teatrų. Neliko stipendijų, atvirų konkursų – vis stiprėja finansavimo pagal pažintis sistema. Tai tikra nelaimė, ir daugelis man artimų žmonių galvoja išvykti iš Vengrijos. Visa tai davė tik vieną pozityvų dalyką – teatras turi apie labai daug ką kalbėti.

 

Kokie įspūdžiai pasižvalgius po Vilnių?

 

Vilniuje esu jau, ko gero, penktą kartą. Kai atvykau pirmą kartą, rašiau studiją apie Europos teatro mokyklas, tada susipažinau su Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Vilnius – labai draugiškas, jaukus miestas. Atmosferoje išlikę šis tas iš XX a. 7-ojo dešimtmečio – troleibusai, autobusai, teatro interjeras. Kartu tai gyvas šiuolaikinis miestas, ir jame daug gero teatro.

 

Dėkoju už pokalbį.

Parengė Daiva Šabasevičienė


 

 

„7 meno dienos“ Nr.38 (960), 2011-10-28

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

aLwiEipGRvXMJJSAh, 2011-12-01 18:20

You mean I don't have to pay for expert advice like this aymnore?!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti