Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
TARP DISCIPLINŲ

Kaip atsiranda nežinomos menininkės?


Pokalbis su Laura Garbštiene


7 MD

Share |
Laura Garbštienė. Kadras iš „Filmo apie nežinomą menininkę”. 2010 m.
Lauros Garbštienės darbai pristatomi svarbiose tarptautiniuose parodose ir kino festivaliuose. Jos „Filmas apie nežinomą menininkę“ apdovanotas specialiu Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalio prizu bei kritikų apdovanojimu, o kūriniai rodomi dabar vykstančiose parodose Nyderlanduose ir Lenkijoje. Neseniai Šv. Jono gatvės galerijoje galėjome matyti menininkės tekstilės studijas VDA atspindintį kūrinį. Apie kūrybą ir (ne)moteriškus menus su menininke kalbasi Dalia Mikonytė.

Dalia Mikonytė: Kaip pradėjote domėtis daile ir koks buvo jūsų kelias į profesionalųjį meną?

 

Laura Garbštienė: Viskas įvyko savaime. Lankai dailės mokyklą, paskui mokaisi ten, kur galbūt atrodo, kad yra lengviausia. Vaikų dailės mokykloje Druskininkuose (esu iš ten kilusi) mokytojai sakė, kad į Dailės akademiją įstoti beveik neįmanoma, tai tu net nebandyk, nors aš buvau geriausia iš tos mokyklėlės. Viena iš geriausių. Man atrodė ir kiti sakė, kad darbai geri, bet Dailės akademija – nereali svajonė. Buvau tokia naivi, patikėjau ir nestojau. Nebaigiau dvylikos klasių, išvažiavau mokytis į Kauno taikomosios dailės technikumą. Norėjosi būti kuo toliau nuo namų – tas ankstyvas savarankiškumas man labai padėjo. O vėliau įstojau į VDA tekstilės katedrą ir baigiau magistrantūrą. Paskui kažkaip savaime supratau, ką daryti. Tai buvo savamokslio kelias, nes mokaisi pats, per savo darbus. Baigiau 2000-aisiais.

 

D. M.: Ar meno kūrimas yra vienintelis Jūsų pajamų šaltinis? Kokiais dar darbais užsiimate?

 

L. G.: Iš meno kūrimo pajamų beveik negaunu. O iš kur jas gaunu, tai net pati negaliu pasakyti. Tai labai atsitiktiniai būdai, nes vengiu darbo. Iš pradžių nesąmoningai, paskui sąmoningai. Dabar gal nevengčiau, bet pagalvojau, kad menininkas neturi pragyventi pagal tą idealų įsivaizdavimą, kad turi būti žinomas, jo darbus turi pirkti ir tik tada jis pateisina savo profesiją. Svarbiausia visgi yra gyventi sau. Man atrodo, kad svarbu ne kaip visuomenė tave mato, o kaip tu pati.

 

D. M.: Ar į moteris menininkes dabar žiūrima kitaip nei sovietmečiu?

 

L. G.: Sovietinį laiką aš išmokau iš knygučių. Buvau maža ir neturėjau jokių ryšių su menininkėmis, tai nežinau, ar jos buvo diskriminuojamos, ar buvo sunkiau. Ir dabar parodose moterų yra gerokai mažiau arba jos rodomos atskirose parodose. Bet jeigu jos ir mažiau apdovanojimų gauna, tai dar nereiškia, kad jų yra mažiau ir kad jos kuria blogiau.

 

D. M.: Ar problema yra tiktai skaičius, ar dar ir požiūris?

 

L. G.: Požiūris. Vis dar gyvename patriarchate. Nors jis jau šiek tiek pastumtas, bet tai yra didelis pačių moterų nuopelnas. Kalbant apie tai, kad yra mažiau garsių menininkių, tai, manau, kad žinomumas nėra visuotinė siekiamybė ar vertybė.

 

D. M.: Ar yra tekę susidurti su neigiamu požiūriu į jūsų kūrybą dėl to, kad esate moteris? Ar dabar taip nebebūna?  

 

L. G.: Netyrinėju savo kūrybos šiuo aspektu. Bet manau, kad taip būna. Pavyzdžiui, kai yra koks nors konkursas į tarptautinę parodą, visada jauti, kad rinksis tą, kuris gali prisistatyti kaip žvaigždė, o moteris dažniausiai tokia nėra, jos įvaizdis kitoks. Man atrodo, kad iki šiol kūriniai vertinami mažiau negu asmenybės. Nesvarstoma, ar tie kūriniai yra verti, ar ne, pirmiau žiūrima į asmenį, ar jis žinomas. Nes menas dabar yra kaip verslas. Panašiai kaip politikoje, kur moterų irgi yra mažiau, nes politikoje taip pat reikia būti veidu. O dėl manęs pačios – galiu tik įtarti, nes į akis niekas nesakė. Likau kai kur neįvardinta, kur norėjau, – galiu spėlioti kodėl.

 

D. M.: Ar manote, kad egzistuoja skirtumas tarp moters menininkės Lietuvoje ir Vakarų pasaulyje?

 

L. G.: Neteko labai daug bendrauti, bet esu girdėjusi moteris menininkes Vokietijoje sakius, kad jos visada bus mažiau reikšmingos nei vyrai. Ir taip yra nepaisant to, kad ten jau yra feministinio meno istorija. Mes dar neturim jokių pagrindų. Bet net ten jos mano, kad turi mažiau galimybių. Kažkaip vyrai reikšmingiau atrodo tiems, kurie vadovauja meno rinkai.

 

D. M.: Ar manote, kad moterų kūryba Lietuvoje yra vertinama ir tyrinėjama pakankamai? Kaip apskritai vertinate kūrybos skirstymą pagal lytis?

 

L. G.: Bent jau aš nežinau jokių ta tema išleistų knygų. Straipsniai specialiuose leidiniuose nėra taip pastebimi. Yra moterų, kurios tyrinėja, bet jų mažai, jos nesuspėja. O dėl skirstymo, tai nelygu, kokiais sumetimais skirstoma. Prisimenu tokių labai įdomių pasakymų, kiek moterų periodiškai vienoje ar kitoje parodoje dalyvauja. Paprastai būna šeši vyrai ir viena moteris. Tos vienos galėjo ir nebūti, jinai tik kaip simbolis, kuris reprezentuoja lytį, bet nėra priimama rimtai kaip kūrinio autorė. O organizatoriai sako, kad jiems lytis nesvarbi. Bet į istoriją bus įrašyta, kad pas mus moteris yra tik abstraktas. Nes viskas įeina į istoriją, ją reikia kurti apgalvotai. Paroda „Dar kartą istorija“ šiųmetinėje Kauno tekstilės bienalėje yra įdomus Lietuvos meno istorijos rašymo pavyzdys, kurio eksponatai – kūrinių reprodukcijos, išaustos kompiuterine žakardo technika. Kūriniai pateko į parodą apklausus Lietuvos tekstilės menininkus, koks kūrinys paveikė jų pačių kūrybines nuostatas. Džiaugiuosi, kad parodoje daug svarbių moterų – Zimblytė, Rožanskaitė, Andziulytė.

 

D. M.: Ar manote, kad šiuolaikinė visuomenė reikalauja iš menininko(-ės) tam tikro įvaizdžio? Jeigu jau pakalbėjom apie tai, kad yra nusistovėjęs požiūris į menininkus, tai gal plačioji visuomenė, paprasti žmonės nori išskirti tuos, kurie atneša kultūrą?

 

L. G.: Galvodama apie paprastus žmones dariau savo „Filmą apie nežinomą menininkę“. Ten menininkė buvo pavaizduota taip, kaip į ją žiūrėtų plačioji visuomenė, – toks keistas personažas. Mane visada vadindavo „keista“. Arba dar blogiau, sakydavo: „Jautri. Ką padarysi. Jautri.“ Ir niekas nesugalvojo, kur tai racionaliai panaudojus. Būtų gerai, jeigu menininkas būtų normali profesija, kaip ir visos kitos. Neprivilegijuota ir tokia, iš kurios nesitiki stebuklų, romantiško „nežinia ko“. Bet to nebus, nes visas meno procesas, visa meno rinka yra labai mistifikuojama, nes niekas nežino, kas ten vyksta iš tikrųjų. Ir tam paprastam žmogui sunku gauti savo dalį. Tarkim, dantų gydytojas ir mokytojas atlieka konkrečias funkcijas. Bet paprasta močiutė niekada nesupras, iš kur jai gauti dozę kultūros. Ir aš pati apie tai galvoju. Labai sunku surasti priemones, kaip iki jos nueiti. Gal aš turėčiau tada įlįsti į televizorių – ar geriau likti profesionalu ir daryti savaip?

 

D. M.: Kokios temos jums yra aktualiausios, įdomiausios ir kodėl?

 

L. G.: Domiuosi tik savim ir santykiu su pasauliu. Ir tada atsiranda visko: nesusipratimų, nesusikalbėjimų.

 

D. M.: Ar manote, kad kūrėjas, darydamas meną, turi būti ir šiek tiek visuomenės veikėjas, politikas, tam tikrų vertybių postuluotojas/gynėjas? Ar tai visai nesusiję dalykai?

 

L. G.: Anksčiau maniau, kad menininko profesija yra išskirtinė ir kad jis turi bandyti pagerinti pasaulį (juokiasi). Bet paskui nutariau, kad ne. Nereikia to tikėtis iš menininko. Nemanau, kad jis turi skleisti vertybes, nors tai ir gali būti labai stipriai išreikšta. Čia menininko pasirinkimas. Tai gali būti jo tema ar kūrybos priemonė, bet ne jis pats apskritai. Aš manau, kad menininkas gali tapyti vieną drobę šimtą metų, niekuo daugiau nesidomėti ir tai bus teisinga. Bet kartais klausiu savęs: ar darau visuomenei naudingą darbą? Gal to nereikia? Nes niekas man nieko neužsakė. Kartais pagalvoju, kad gyvenu prabangiai ir neteisingai, nes tai nenaudinga. Kita vertus, atrodo normalu, nes taip būdavo ir anksčiau. Tarkim, poetai visais laikais rašydavo į stalčius ir nieko negaudavo. Ir dabar rašo. Mane kartais sąžinė graužia. Ne dėl to, kad man reikėtų kokio nors įvertinimo. Klausimas, kas man moka tuos pinigus? Juk gyveni kažkaip. Tai gal nuvagi, ar kaip čia išeina? Nepagamini to produkto, kuris turi paklausą. Aš dabar norėčiau ko kito. Jeigu būčiau buvusi protinga maža, būčiau sugalvojusi, kaip tą kūrybinį darbą dirbti normaliu, bobutei suvokiamu būdu. Nes kūrybiškai galima daryti daug ką. O dabar nesu tokia rangi.

 

D. M.: Kaip jūsų kūryba susijusi su feminizmu?

 

L. G.: Manęs to klausė 2009-aisiais, kai buvau pakviesta dalyvauti festivalyje „Ladyfest“. Ten buvo tik moterų menas, dailei atstovavau aš. O šiaip dar buvo visokių moterų roko grupių ir panašiai.

 

Nežinau, kodėl mane pakvietė, gal tiesiog patiko darbai. Ten nesistengta pabrėžti lyčių klausimo, tiesiog rodyta moterų menininkių kūryba. Manau, kad feminizmas yra labai pozityvus dalykas. Pasikeitė visuomenės supratimas apie lytis, atsirado atskiras mokslas. Nepasakyčiau, kad dabar moterims būtų dėl to lengviau. Bet svarbu yra tai, kad vyko emancipaciniai procesai ir jie padarė didelę įtaką. Su Amerikos moterų menininkių judėjimais šiemet mus supažindino Tarptautinis Kauno kino festivalis, parodęs filmą „Moterų meno revoliucija“. Nors skurdokos meninės kalbos, filmas puikiai atliko edukacinę funkciją, o jo trūkumus atpirko greta parodyta didžiulė moterų avangardinio kino programa.

 

D. M.: Ar galėtumėte įvardinti kokius nors feministinio meno pavyzdžius Lietuvoje arba bent jau tokius, kurie taikytų į tą pusę?

 

L. G.: Laisvydė Šalčiūtė, manau, yra apsisprendusi feministė. Man atrodo, kad svarbios tos menininkės, kurios niekam nežinomos. Jos kuria, kuria ir niekas apie jas nežino. Ir jos nežino nieko apie feminizmą. Tarkim, vyresnės kartos menininkės. Jos turi visai kitokį požiūrį į savo kūrybą ir veiklą negu vyrai. Nes jos tarsi kokią misiją atlieka, o vyrams tiesiog atrodo normalu kurti, kaip ir bet kokia kita profesija. Kažkodėl dabar prisiminiau vieną tekstilininkę, kuri vis ausdavo ir ausdavo gobelenus. Man irgi patikdavo, kai studijavau, tas keistas darbas – beprasmiškas, ilgas, pasiaukojantis piešinio audimas. Bet tada nesijauti kaltas, kad leidi laiką veltui. Baigusi studijas norėjau išbandyti, kiek laiko galėčiau taip gyventi – audžiau 15 kartų išdidintą diplomo kopiją tradicinio gobeleno technika. Numanydama, kad šiam darbui atlikti laiko praeis daug, audžiau iškart taip, kad diplomas-kilimas atrodytų supelijęs. Šio gobeleno eskizas yra padarytas dvigubos ekspozicijos principu – diplomo ir apipelijusio aguročio vaizdai kartu

 

Sėkmingai pavyko nuausti tik trečdalį kilimo. Praėjus dešimtmečiui ištraukiau jį į viešumą parodai Šv. Jono gatvės galerijoje. Nebaigtas diplomas – tai įrašas to laiko, kai diplomas buvo svarbus. Kilimą naudoju kaip ekraną „Įrašui“, kuris yra sukurtas pademonstruoti laiką, kurį praleidau darydama savo pačios balso įrašą gamtoje.

„Nebaigtas diplomas“ ir „Įrašas“ kalba apie tą patį – apie intencijos, proceso, performanso ir rezultato santykį.

D. M.: Ačiū už pokalbį.

 

Parengė Dalia Mikonytė ir Laima Kreivytė


 

 

„7 meno dienos“ Nr.38 (960), 2011-10-28

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

Ieva, 2011-10-30 09:55

Smagus interviu:) Laura - viena įdomiausių LT menininkių, linkiu sėkmės!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti