Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 38 (960), 2011 spalio 28 d. > Kinas > Įtakos agentė
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Įtakos agentė


Kira Muratova filmuoja „Kino bandymus“


7 MD

Share |
Rusų kino režisierė Kira Muratova
Ištikimi Kiros Muratovos kūrybos gerbėjai laukia kiekvieno naujo jos filmo. Rusų savaitinio žurnalo „Itogi“ žurnalistas Glebas Sitkovskis susitiko su režisiere „Kino bandymų“ filmavimo išvakarėse. Interviu spausdiname sutrumpintą.

Neseniai atsisakėte kartu su keliais žinomais režisieriais kurti kino almanachą „Odesa, aš tave myliu“. Kodėl?

 

Man nepatinka pavadinimas „Odesa, aš tave myliu“. Gal norėčiau nufilmuoti „Odesa, tu man nusibodai“? Jei rimtai, visai nenoriu nieko filmuoti specialiai apie savo miestą. Gyvendama Odesoje, aš ir taip sukūriau daug filmų apie ją. Manau, pasielgiau teisingai atsisakiusi. Yra paklusnių žmonių, aš – iš tų mažiau paklusnių.

 

Bet į Odesą Jūs kadaise paklusniai atvažiavote baigusi Maskvos kinematografijos institutą ir gavusi paskyrimą čia dirbti. Likote čia visam laikui.

 

Taip, dabar aš kaip tas gulintis akmuo, kuris kadaise čia buvo įmestas. Man daug kartų visi sakė, kad reikia keltis į Maskvą. Kam? Manau, kad geografinė padėtis niekaip neveikia kūrybos. Netikiu, kad persikėlus giliai manyje kas nors pasikeistų.

 

Pamirškime apie gelmes, bet gal gyvenant Maskvoje praktiniu požiūriu būtų paprasčiau kurti filmus?

 

Yra žmonių, kurie gauna kažkokių paskatų iš savo judėjimo, bet aš ne. Tam, kad tos paskatos atsirastų, reikia jomis tikėti. Aš netikiu.

 

Persikeltumėt ir, žiūrėk, Rusija skirtų krūvą pinigų Jūsų projektams.

 

Man regis, Rusijos valdžiai, priešingai, patinka, kad gyvendama čia, Ukrainoje, aš tarsi lieku jų žmogus.

 

Įtakos agentė?

 

Kažkas panašaus. Jei atsidursiu ten, šis argumentas dings. Tai tik šalutiniai pasvarstymai, jei atvirai, man juokinga net apie tai galvoti.

 

Pradėjote filmą „Kino bandymai. Bendrakursiai“. Apie ką jis?

 

Apie tris skirtingas poras, kurios dalyvauja kino bandymuose. Apie tris vyrus ir tris moteris.

 

Tai – vientisa istorija ar trys skirtingos novelės?

 

Ne, tai nebus novelės. Tai būtent pasakojimas apie kino bandymus. Apie tai, kaip buvo pradėtas gaminti filmas, padaryti kino bandymai, o režisierius žuvo ir finansavimas nutrūko. Siužetas apie tai, kaip prodiuseris kaunasi už pinigus, kad filmavimas tęstųsi. Kol rengėmės filmui, scenarijus, kaip man dažnai atsitinka, pradėjo gyventi savo gyvenimą ir plėstis. Buvo daug pretendentų į porų vaidmenis. Reikėjo kažko atsisakyti, o tai skausmingas procesas.

 

Filmas bus juokingas ar liūdnas?

 

Greičiausiai toks filmas galėtų būti juokingas. Jame glūdi tam tikras egzistencinis kazusas, kurį galima laikyti juokingu. Nors toks mano pareiškimas, ko gero, per drąsus. Nežinau. Noriu sukurti tai, kas paprastai kine neįmanoma. Juk kine pasirenki aktorių grupę, o kitų atsisakai, ir neturi galimybių suprasti, kaip tie būtų suvaidinę. Šiame filme kino bandymų situacija leidžia palyginti skirtingus žmones tose pačiose aplinkybėse. Kaip teatre, kai ta pati pjesė statoma skirtingose vietose.

 

O kaip Jums sekėsi gauti pinigų filmui? Regis, buvo keblu?

 

Kaip ir filmo herojai, mes taip pat turime finansavimo bėdų. Mus pažadėjo remti Ukraina, bet valstybė pinigus duoda su tam tikromis sąlygomis, ir juos gauname labai lėtai. O nufilmuoti reikia iki žiemos. Rusiškų pinigų mes negalime gauti dar nuo filmo „Du viename“ laikų. Kaip tik tada Rusija sugadino santykius su Ukraina, o gal Ukraina su Rusija... Žodžiu, jie tada susipyko valstybiniame lygmenyje ir nedavė mums pinigų bendros gamybos filmui.

 

O Jūs politika domitės? Ar žiūrite televizijos žinias?

 

Žinoma, reaguoju į viską. Aš juk gyvas žmogus. Žiūriu, apima siaubas, piktinuosi, kaip ir visos gyvos būtybės. Bet kartu labai užjaučiu naivius žmones, kurie tiki, kad gali iš esmės pakeisti politiką.

 

Netikite politikais?

 

Aš netikiu progresu. Tuo viskas pasakyta. Manau, kad mūsų istorijoje viskas eina ratu.

 

Bet ar žmonės nesugeba išeiti į gatves ir pakeisti savo gyvenimo?

 

Taip, bet revoliucija paskui vis tiek baigsis giljotina. Viskas visada baigiasi taip pat – kraujo praliejimu ir visišku siaubu. Žmogus nesikeičia. Jis visad toks, koks yra. Žinoma, ir mūsų istorijoje būta laikinų pagerėjimų. Bet tai – ne progresas, o judėjimas ratu.

 

Vis dėlto, jei lygintume dabartį su, pavyzdžiui, sovietmečiu, skirtumų yra. Ir esminių.

 

Bet juk viskas gali sugrįžti. Nenoriu taip kalbėti, nes tai būtų siaubinga. Labai nenorėčiau, kad mano teisumo įrodymu taptų nekaltų žmonių sušaudymas. Supraskite mane teisingai: aš už progresą, bet juo netikiu. Žinoma, dabar man labiau patinka nei tada. Yra problemų su pinigais, bet nėra ideologinių apribojimų.

 

Jūs – viena iš nedaugelio režisierių, kurių darbuose klasikinė literatūra tiesiogiai įeina į filmus.

 

Man šie žodžiai labai daug reiškia. Juk mane mokė Sergejus Gerasimovas. Tai jis įdiegė mums meilę parašytam ir išgirstam žodžiui. Ir dar meilę intonacijai. Jis mus mokė išgirsti, kaip kalba žmonės, ir suprasti, kokie jie skirtingi šiuo požiūriu. Jis apskritai manė, kad režisierius turi būti ne tik filmuojantis, bet ir rašantis žmogus. Aš jį garbinau, jis buvo mano Mokytojas iš didžiosios raidės. Mums, mokiniams, jis buvo kaip Jėzus Kristus. Visai neperdedu.

 

Tačiau Jūsų ir Gerasimovo režisūrinis braižas visai nepanašūs.

 

Na ir kas? Kaip ir kiekvienas puikus pedagogas jis paprasčiausiai stumtelėdavo reikiama kryptimi. Jis nesistengė sulaužyti žmogaus, kad paverstų jį į save panašiu.

 

Garsėjate tuo, kad dirbate ne tik su aktoriais, bet ir su neprofesionalais. Matyt, Jūs taip pat sugebate pažadinti žmoguje kažką svarbaus?

 

Dirbti su neprofesionalais – tai moku geriausiai. Su profesionalais ir taip nėra bėdų, jie ir be manęs susigaudys.

 

Rimtai?

 

Žinoma. Žinote, ką sako savo aktoriams Govoruchinas, kai jie filmuojant pradeda lįsti su klausimais? „Jus juk penkerius metus mokė, ko dar iš manęs norite? Vaidinkite! Ir kuo daugiau kultūrkos!“ (Juokiasi.) Nežinau, ar taip yra iš tikrųjų, bet apie Slavą sklando tokios legendos. Man nepatinka, kai filmuose susiduria tos pačios mokyklos aktoriai. Jie labai greitai suranda tam tikras vėžes ir tada jiems negali prieštarauti. Vėžės – puiku, bet jos sukelia nuobodulį. O kai profesionalai susiduria su talentingais neprofesionalais, neturinčiais jokios mokyklos, be tos, kurią gavo iš mamos, aktoriai pradeda pykti, bet kartu jiems darosi smalsu.

 

Diletantus švelnumu paperkate ar kuo kitu?

 

Visaip. Dažniausiai švelnumu, nes juk jie iškart išsigąsta. Diletantas įdomus tuo, kad gyvenime jis gali suvaidinti tik vieną ar du vaidmenis. Pavyzdžiui, suvaidins mikčių, bet girtuoklio jau nebesugebės. Jis juk ne profesionalas, kuris rytoj gali suvaidinti ir Hamletą, ir Ofeliją. Bet užtat neprofesionalas vieną kartą gyvenime persikūnys į Ofeliją taip, kad tai atrodys pritrenkiančiai nauja.

 

Kad patektum į Kiros Muratovos filmą, reikia būti keistuoliu?

 

Galbūt. Renata Litvinova greičiausiai yra keistuolė. Būdama gražuolė ji yra charakterinė aktorė. Labai retas derinys.

 

Olegas Tabakovas taip pat keistuolis?

 

Tam tikra prasme taip. Jo įvaizdis – nieko nebijančio žmogaus, bet kartu jame yra jaudinančio drovumo. Kai pasiūliau jam „Kino bandymų“ scenarijų, jis kurį laiką svarstė. Jis sirgo, gulėjo lovoje. Paskui mes pasikalbėjome telefonu ir Tabakovas staiga pasakė: „Žinai, Kirka, manau, kad susidorosiu su vaidmeniu!“ Pasakė su tokia intonacija, lyg būtų debiutantas. Nuskambėjo labai nuoširdžiai.

 

Dažnai filmuojate teatro aktorius. O koke Jūsų santykiai su teatru?

 

Jokių. Beveik į jį nevaikštau. Man sunku nugalėti pasidygėjimą teatro sale.

 

Kodėl?

 

Nemėgstu žmonių sankaupų. Erzina taip smarkiai, kad to jausmo nugalėti negaliu. Nebent esu įsitikinusi, kad laukia kažkas ypatinga. Bet taip būna retai. Po spektaklio esu dažnai kviečiama į užkulisius. Galima sulaukti interviu, nereikalingų pokalbių. Nemėgstu. Esu pasirengusi susitaikyti su minia, kai matau prasmę. Bet beprasmiška žmonių gausybė mane erzina.

 

Kodėl beprasmiška? Tie žmonės turi tikslą – pasižiūrėti spektaklį!

 

Taip, bet man atrodo, kad tie žmonės išnaudoja mane, o ne aš juos.

 

Į kiną taip pat nevaikštote. Ten juk taip pat būna daug žmonių.

 

Kinas – visai kas kita. Ten tamsu. Ir jei man nejauku, visada galiu išeiti.

 

Ar mėgstate žiūrėti svetimus filmus?

 

Taip, aš labai mėgstu žiūrėti kiną. Esu sinefilė.

 

Jūsų vaikystė prabėgo Rumunijoje. Kaip vertinate rumunų Naująją bangą?

 

Puikiai vertinu, man tie filmai labai patinka.

 

Žiūrite juos be titrų? Kalbos nepamiršote?

 

Žinoma, ne. Juk baigiau rumunišką mokyklą. Bet gal apie kiną su jumis rumuniškai ir nesugebėčiau pasikalbėti, ieškočiau žodžių, nes mokykloje kino nesimokėme.

 

Kada paskutinį kartą buvote Rumunijoje?

 

Seniai. Bijau ten važiuoti, nes tai būtų labai jaudinanti kelionė. Neseniai mane kvietė į kino festivalį Bukarešte, atsisakiau. Jei ten ir vyksiu, tik ne į festivalį. Pernelyg daug jaudinančių vaikystės, jaunystės akimirkų prisimenu. Užlies koks nors jausmas ir galiu ne laiku pravirkti. Festivalyje tai būtų nesmagu.

 

Verkiate tada, kai nusimenate?

 

Ne. Verkiu iš laimės, dėl meno, visko. Menas iki šiol kartais priverčia verkti. Pavyzdžiui, sėdžiu kino teatre, žiūriu idiotišką filmą, ir staiga jame kas nors šūktels: „Mama!“. Ir man suspaudžia gerklę. Arba, pavyzdžiui, komunistai ar fašistai eina vieningomis gretomis. Gražu! O kodėl jie žygiuoja, man tą akimirką visai nesvarbu. Tai tik refleksai.

 

Režisieriai dažnai visiškai sąmoningai veikia būtent žiūrovų refleksus.

 

Žinoma. Regis, Borisas Barnetas sakė, kad filmuoti bures pakėlusį laivą, šuoliuojantį žirgą ir dar kažką (regis, jis turėjo tris draudimus) – blogas skonis. Jis laikė pigiomis priemones, kurios gali paveikti silpną psichiką.

 

O Jūs naudojate tokias priemones?

 

Žinoma. Aš juk ne Barnetas, man tai kas! (Juokiasi.) Kas apskritai yra geras skonis? Niekas, tiesiog visuotinis įprotis. Kažkas pasakė, o kiti prisijungė. O po kurio laiko blogiu skoniu tampa kažkas visai priešinga.

 

Ar gali ateiti tokia akimirka, kai Jūs staiga liausitės filmuoti?

 

Žinoma, kad gali. Susirgsiu, ir viskas. Aš jau dabar visus perspėju: per šalčius daugiau nebefilmuosiu. Labai skauda sąnarius. Dviejuose paskutiniuose filmuose susirgdavau nuo šalčio, naktinių filmavimų. Juk mūsų paviljonai nešildomi. Todėl ir pasakiau: jei neleisite nufilmuoti filmo iki šalčių, kiną perkelsime į pavasarį. Tiesiog nebebus galimybės dirbti.

 

Ar savo valia galėtumėt mesti kiną?

 

Savo valia ne.

 

Net tokios minties nekilo?

 

Man tokia mintis negali kilti, nes kurti kiną – mano egzistavimo forma. Mylima ir vienintelė gyvenimo forma, kuri suteikia, kaip čia pasakius... Geriau pasakysiu rašytojo Vladimiro Sorokino žodžiais. Jo paklausė: „Kodėl rašote?“ Jis atsakė labai paprastai: „Kitaip baisu.“ Gerai jį suprantu. Būtent taip ir yra: gyventi baisu. Todėl jis ir rašo.

 

Pagal „Itogi“ parengė Kora Ročkienė.


„7 meno dienos“ Nr.38 (960), 2011-10-28

Versija spausdinimui

Komentarai

Arūnas, 2011-11-02 23:01

Blogas įspūdis,nu. Jos filmai - arti genialumo sąvokos!

Dėkui kritikei, kad suradote šią puikią žinią - bus naujo Muratovos kino...

nu , 2011-10-30 19:48

visus jos kinus ziuriu, bet toks ispudis kad dauzo siena galva, kai galetu tais duris tiesiog atidaryti.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti