Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Atsitikimai Gucio šalyje


Dailės renginiai, skirti Czesławo Miłoszo 100-osioms gimimo metinėms


Vidas Poškus

Share |
Ekspozicijos vaizdas pro langą
Šimtu procentų buvo teisus tapytojas, Nacionalinės premijos laureatas Jonas Gasiūnas, kažkam iš žiniasklaidos atstovų prisipažinęs, kad Cz. Miłoszo šimtojo gimtadienio proga Palangoje vykusiame ,,simpoziume kūrę menininkai neprisirišo prie Cz. Miłoszo biografijos ar jo sukurtų tekstų“. Tą patį pagalvojau vaikščiodamas po parodą „Gucio – stebuklų šalyje“ LDS Pamėnkalnio galerijos erdvėmis (šia proga jį skaidė ne tik kelių masyvūs atraminiai stulpai, bet ir juos remiantys faneriniai žmogiški gemalai) ir ieškodamas to, kas galėtų minėto simpoziumo parodą susieti su rašytojo, Nobelio premijos laureato vardu.

Galbūt minėtus personažus ir būtų galima susieti su Cz. Miłoszo kūryba – jo eilėraščiu „Gucio zaczarowany“ arba poetą tiesiogiai inspiravusia Z. Urbanowskos apysaka tuo pačiu pavadinimu. „Gucio neturi nieko bendra su panašiai skambančiu prekiniu ženklu – tai tik dėl savo netinkamo elgesio muse paverstas berniukas, kurio metamorfozė Z. Urbanowskos kūrinyje nuspalvota moralizuojančiomis spalvomis, o neilgame Cz. Miłoszo eilėraštyje ryškesni buitiškai psichologizuoto egzistencializmo atspalviai. Cz. Miłoszo poetinis kūrinys šiuo atveju ,,abstraktesnis“, todėl būtent jis, o ne Z. Urbanowska dėl bendresnio savo pobūdžio buvo pasirinktas išeities tašku bendram lietuvių ir lenkų kūrybiniam darbui smėlėtame Baltijos pajūryje.

 

Kyla keli klausimai: kodėl Cz. Miłoszo metinėms skirtas simpoziumas vyko Palangoje, o ne jo gimtuosiuose Šateniuose? Ir kodėl inspiracijos tašku pasirinktas šis eilėraštis? Taip pat vienas retorinis: jeigu prie Cz. Miłoszo kūrybos ar jo asmenybės per plenerą tiesiogiai nebuvo prisirišta, tai gal apskritai jo nereikėjo paversti renginio ,,kabliu“?

 

Neatsakiusi į šiuos klausimus plenero darbų kolekcija lieka neaiški – kaip ir dera fantasmagoriškajai Z. Urbanowskos, o ne Cz. Miłoszo „Gucio šaliai. Žinoma, organizuojant tarptautinį menininkų simpoziumą, svečius lengviau patraukti raudonais saulėlydžiais ir rudeniškai tuštėjančia ,,basanke“, nei monotonišku Vidurio Lietuvos landšaftu. O „Gucio“ personažas tarptautinio renginio organizatoriams turbūt pasirodė ir šmaikštus, ir universalus. Pasigilinus į bendresnį kultūrinį kontekstą ir pradėjus mąstyti istoriškai arba tiesiog įtariai (o tikras ar klastojamas abipusis įtarumas, kaip rodo aktualijos, ne tik lydėjo, bet ir lydi bendrus lietuvių ir lenkų reikalus), galima įtarti, kad ,,Gucio šalimi“ kai kas galbūt norėjo apibrėžti ne ką kitą, o Lietuvą. Tuomet turbūt susidurtume su kelių šimtų metų stereotipais, pagal kuriuos mūsų Tėvynė užsieniečiams (nebūtinai lenkams) regėjosi kažkokia kitokia (nesinori sakyti – nenormali), pilna fantastinių būtybių ir kitokių keistenybių.

 

O jeigu tokį įtarimą laikytume tiesiogine menininkų inspiracija, reikėtų pripažinti, kad didžioji dalis plenero dalyvių su jiems iškeltu uždaviniu susitvarkė labai sėkmingai. Didžiuma darbų tvinksėte tvinksėjo keistenybėmis arba bent jau mieguistai somnambuliškomis būsenomis. Vienus jų inspiravo vidinės, asmeninės ar kultūrinės patirtys, kitus – rudeniškas Palangos peizažas.

 

Iš lietuvių efektingiausiai pasirodė J. Gasiūnas (ką daro didelis formatas!). Ir beje, reikia pasakyti, jog šis tapytojas galbūt atsispyrė nuo poezijos, tik ne Cz. Miłoszo, o J. Morrisono – bent jau taip sufleruoja užrašas ,,The End“ jo didelės drobės viduryje. Jis, panašiai kaip ir Cz. Miłoszas, visuotinai atpažįstamą sąvoką universalizavo, suteikdamas jai bendrą, prie konkrečios vietos ir laiko bei kultūrinio konteksto balastiškai nepririštą pavidalą. Taigi jo drobėje irgi šmėžuoja ,,guciškas“ – iškreiptomis formomis ir masteliais baugiai viliojantis – charakteris.

 

Iš parodoje rodomų lenkų menininkų išskirčiau minimalistines Justynos Kabalos kompozicijas, kuriose ,,guciška“ dvasia reiškėsi pusiau geometrinėmis, pusiau abstrakčiomis formomis. Paprastai plenero sąlygomis tapymas iš natūros suteikia menamo prasmingumo. Tačiau šiame plenere tai nebūtų labai savarbu. Todėl J. Kabalos darbe išrišimas įgyjamas pasitelkus menamą abstrahavimą, dėl kurio net ir reikliausias žiūrovas galėtų būti įtikintas, jog Cz. Miłoszo dvasia ir idealai čia kažkur yra.

 

Pati ekspozicija buvo chaotiškai keista. Nesakau, kad darbai blogi ar nekokybiški – ne, tačiau ekspozicijai trūko vientisumo. Antai televizoriaus monitoriuje tik lenkų kalba be lietuviško vertimo ar subtitrų rodomas dokumentinis filmas apie Cz. Miłoszo asmenybę ir kūrybą niekaip neįsipaišė į bendrą kontekstą.

 

Dabartinės politinės lenkų ir lietuvių santykių aiškinimosi isterijos fone pats pleneras ir paroda, matyt, turėjo tapti taikos karveliu, bendromis kultūrinėmis vertybėmis ir istorija (šiuo punktu Cz. Miłoszo figūra pasirinkta labai taikliai) vienijančiu kiršinamus kaimynus. Gaila, kad miglotas kalbėjimas šio užmojo iki galo neįgyvendino.

 

Paroda veikia iki spalio 29 d.

Dailininkų sąjungos galerija (Pamėnkalnio g. 1/13, Vilnius)

Dirba antradienį–penktadienį 10–18 val., šeštadienį 10–16 val.


 

 

„7 meno dienos“ Nr.37 (959), 2011-10-21

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

OIMsXbKYHFDqJ, 2012-01-09 09:52

Gee whiz, and I touhhgt this would be hard to find out.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti