Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Trumpai apie festivalį „Vilnius jazz 2011“
Konstantinas Borkovskis: Pasaulis pagal Mazūrą(1)
„Jūratė ir Kastautas“ teatre „Lėlė“
Pokalbis su režisieriumi Béla Tarru
Laima Kreivytė: Istorija fotografijose(2)
Europos parkui – 20 metų
Dailės renginiai, skirti Czesławo Miłoszo 100-osioms gimimo metinėms
Danutė Gambickaitė: Reportažai subjektyviai(2)
Evaldo Janso videoreportažų paroda „Jansas TV“ Jono Meko vizualiųjų menų centre
Dokumentiniai filmai atskleidžia opias problemas
Krėsle prie televizoriaus
Gediminas Kukta: Budos miško pasakos(1)
Mindaugo Survilos dokumentinis filmas „Stebuklų laukas“
Spalio 21-27
Spalio 21–27
Spalio 21–30
Spalio 21–30
Spalio 21–30
„Vytautas Šerys. Retrospektyva“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Eglė Juocevičiūtė

Atrodo, pirmą kartą per trumpą mano rašeivos būtį niekas, ką parašysiu, nepadės kam nors perprasti meno kūrinių. „Rišli, bet ne racionali“, – rašė Aleksandra Aleksandravičiūtė 1998 m. apie Vytauto Šerio (1931–2006) tapybinių kompozicijų sandarą.

 

Konstruktyvus rišlumas, kylantis iš pajautimo, o ne iš mąstymo – šis principas tinka visam Šeriui: monotipijoms, skulptūroms, piešiniams ir tapybai. Proziška minčių eiga sutrinka, proziška erdvė pranyksta, lieka be eilėdaros mokslo sukonstruotas eilėraštis iš žodžių, skiedrų ar dažų. Šiek tiek suima pyktis – kad ir kurio konteksto pakrašty atsistočiau, skulptūra „Naminis paukštis“ (1985, medis) neprasižioja su nuosekliu pasakojimu.

 

Minėtoji dailėtyrininkė Aleksandravičiūtė matė Šerio kūrybą kaip neskaidomą reiškinį, kuriam paklūsta visos medžiagos, nors dauguma kūrėjų patys paklūsta medžiagos savybėms. Dėl reiškinio neskaidomumo jai pritarė ir Ieva Pleikienė. Alfonsas Andriuškevičius sukūrė Šerio skulptūroms atskirą kryptį ir pavadino ją „kiaukutizmu“ – tos skulptūros jam atrodė esančios tai, kas lieka, kai visa nereikalinga būna apgraužta (sąmonės) skruzdėlių, smėlio ar vandens. Poetiniai ir meniniai stagarai, besilaikantys pasaulio kaitos ir laikinumo vėjuose.

 

Bandau Šerio skulptūras palyginti su kažkuo kitu, gal tada kas nors paaiškės. Šerio medinės skulptūros atrodo dvigubai lyriškesnės už Antano Mončio pynes. Trigubai architektūriškesnės už Alvaro Aalto faneros puokštes. Trigubai šiltesnės ir daugiau patyrusios už Henry’ Moore’o bronzines riestainių skyles. Dvigubai kompleksiškesnės už Alexanderio Caldero daugiakojes statulas. Paaiškėja tik tiek, kad Šerio skulptūros labai geros.

 

Pyktis trumpam suima ir parodoje – bepigu kuratorei surengti pribloškiančią autorinę tokio gero autoriaus retrospektyvą. Bet tada vienas pyktis ima ir panaikina kitą. Ir sukuria intrigą – ar įmanoma sukurti retrospektyvinės parodos pasakojimą iš darbų, kurie nesiduoda pasakojami?

 

Kol kas, atrodo, lengviausia ieškoti atskirų parodos dalių teiginių. Pavyzdžiui, vos įėjus ir pasukus kairiau teigiama, kad Šerio kūrybiniai interesai vystėsi skirtingomis raiškos priemonėmis, bet nesikeitė per visą kūrybos laiką. Tai geometrizuotų formų abstrakcijos monotipijose (XX a. 7–8-asis dešimtmečiai), skulptūrose (9–10-asis dešimtmečiai) ir tapyboje ant drobės (XXI a. 1-asis dešimtmetis). Toliau mus pasitinka parodos dalis „7–9 dešimtmečiai: tarp dviejų tiltų“. Tarp dviejų tiltų buvo Šerio dirbtuvė Užupyje, prie Vilnelės, kažkur ten, kur dabar įsikūrusi galerija „Galera“. Mano galva, šios parodos dalies teiginys tas, jog iki 9-ojo dešimtmečio vidurio Šerio visokeriopas abstraktumas buvo nuosaikesnis: monotipijose ir tapyboje galima rasti abstrahuotų portretų ir peizažų, kaip ir parodos „logotipu“ pasirinktame „Vabalai ieško vandens“ (1967, kartonas, aliejus). O skulptūros – gerokai masyvesnės, kaltos iš medžio monolito, todėl, atrodytų, turinčios sukelti visa apimančios prasmės monumentalumo įspūdį. Tačiau būtent dėl medžio monolitu apribotos skulptūros formos, dėl to, kad po kalimo nenulygintas paviršius, šios skulptūros labai medžiagiškos, o medžiagiškumas visad pasuka interpretaciją tam tikra linkme, nes kažką primena. Tad nors chronologiškiausiai ilgiausias, šis etapas panėšėja į pasiruošimą tiems darbams, dėl kurių Šerio kūryba unikali ne tik Lietuvoje.

 

Matyt, daugiausiai kuratorės Mildos Žvirblytės įžvalgumo pareikalavo parodos dalis „10 dešimtmečio pradžia: medžiagos lengvumas“. Šiek tiek priešistorės: 2010 m. Lietuvos dailininkų sąjunga išleido albumą „Vytautas Šerys. Šviesos ir šešėlių medžioklė. Medinės skulptūros“ (sudarytoja Ieva Pleikienė), kurioje skulptūros fotografijos sugretintos su neseniai į dienos šviesą ištrauktais Šerio eskizais. Pieštiniai ir žodiniai eskizai, kuriuose pašaliečiui visai neaiškiais keliais sugretinti posakiai ir skulptūrų eskizai – įstrižainių, horizontalių ir vertikalių tarpusavio santykiai, – atskleidžia bent dalį autoriaus minčių ir jų kelią iki baigto kūrinio.

 

Šį principą kuratorė ir pritaikė bei pakankamai sėkmingai išplėtojo šioje parodos dalyje. Judant salėje būtent taip, kaip numatyta, tai yra pagal laikrodžio rodyklę, galima pastebėti įdomų kuratorės sprendimą: dalies pradžioje eskizas, monotipija ir skulptūra sudėti taip, kad nuosekliai parodytų, kaip metaforos iš žodžio ir linijos virsta į spalvą ir/ar tūrį. Tačiau prie skulptūrų „Karūna“ ir „Vainikas“ (abi 1992, medis) ši eilės tvarka apsiverčia, dabar pirmiau pamatai skulptūrą, o tik paskui jos eskizą ir savo struktūra susijusią monotipiją. Galbūt toks kūrinių organizacijos sprendimas atsirado dėl kitokių priežasčių, tačiau man tai pasirodė kaip detektyvinės intrigos kūrimo priemonė: iš pradžių judama nuo detalių prie rezultato, ir tada, kelis kartus pakartojus sistemą, išmetami nauji rezultatai, o detalės pateikiamos kaip pratybų sąsiuvinio gale esantys atsakymai. Toks pratimas išmokė mane žiūrint į Šerio skulptūrą pagalvoti apie galimą jos linijinę bei spalvinę išraišką ir tokiu praktiniu būdu giliai atmintyje užfiksavo, kad Šerio kūryba yra neskaidomas fenomenas. Įdomu naują įgūdį pasitikrinti šios parodos dalies pabaigoje, kur eskizų, monotipijų ir skulptūrų komplektai sujungti pakankamai reliatyviais ir ne tokiais akivaizdžiais saitais.

 

Kitoje parodos dalyje pavadinimu „10 dešimtmečio II pusė: atvira forma“ rodomi Šerio gestiniai piešiniai, apsupę jo medinę „kaligrafiją“ – jei išskirtume gesto tapybai adekvačią gesto skulptūros kryptį, šias būtų galima įvardyti vieno subtilaus gesto skulptūrėlėmis. Piešinius Šerys kurdavo kontroliuodamas atsitiktinę tekančio dažo tėkmę – vartydamas popieriaus lapą. Šie piešiniai taip pat LDS leidyklos albumo pavidalu buvo išleisti 2009 metais. Albume greta pi...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru