Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

„Judėjęs svarbiausia modernizmo vaga“


Konferencija „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911): jo laikas ir mūsų laikas“


Rita Nomicaitė

Share |
Konferencijos „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911): jo laikas ir mūsų laikas“ dalyviai. Organizatorių nuotr.
Vienas iš nuolatinių, gal net atraminių, nepastovaus kultūrinio gyvenimo reiškinių Lietuvoje – čiurlionistikos konferencijos. Keletą dešimtmečių jas rengia M.K. Čiurlionio dailės muziejus (šiemet, regis, vyks lapkritį), pastaraisiais metais – ir M.K. Čiurlionio namai Vilniuje, Muzikų rėmimo fondas (vasaros konferencijos „Čiurlionis ir pasaulis“ Druskininkuose). Vienos jų labiau kamerinės, kitos – tarptautinės, bet visos būna tarpdalykinės, su prelegentais iš dailės ir muzikos sričių. Vis dėlto „vieną meną“ (prof. Vytauto Landsbergio terminas pagrindinei Čiurlionio kūrybos idėjai apibrėžti) dažniausiai jos aprėpia tik publikos atmintyje.

Gausiomis mintimis apie bendruosius M.K. Čiurlionio kūrybos bruožus pasižymėjo rugsėjo 21–23 d. Muzikos ir teatro akademijoje vykusi tarptautinė tarpdalykinė konferencija „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911): jo laikas ir mūsų laikas“.

 

Vienus fundamentaliausių pranešimų visose minėtose čiurlionistikos konferencijose parengiančio prof. Jono Bruverio paskaitos tema šįkart buvo „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: didingumas“. Renginio tezių knygelėje J. Bruveris rašo (prašom atleisti už ištisą tezių nurašymą, tai prasmingiau už bendrojo posėdžio paskaitos konspektą iš klausos):

 

„Šiandienos menotyroje estetikos kategorijos (grožis, didingumas, tragiškumas ir pan.) vartojamos gana retai. Tekstuose apie Čiurlionį pasitaiko anglų kalbos sublime, sublimity reikšmes atitinkantys lietuvių kalbos daiktavardžiai ir būdvardžiai. Jais siekiama apibūdinti Čiurlionio kūrybos temų ir idėjų didumą (nepaprastą reikšmingumą), neformuluojant kategorijai būdingo turinio, be to, lietuvių estetikoje yra ir terminologinės painiavos.

 

Didingumas yra esminė Čiurlionio estetinės patirties savybė. Ją išsamiai galima paaiškinti remiantis I. Kanto estetika. Ankstyvieji ir vėlesni pavyzdžiai: choro kompozicija „Liaupsinkite“ (1898; Ps. 29, audros teofanija), paveikslų ciklai „Audra“ (1904, neišliko), „Tvanas“ (1904–1905) – klaiki tvano scena (7-asis laiškas Devdorakėliui, 1906), paveikslas „Nojaus arka“ (1909). Taip pat – jūros vaizdai (laiškai, literatūriniai vaizdeliai, muzikos kūriniai, paveikslai, nuotraukos), didingos architektūros (piramidžių, altorių ir kt.) vaizdai. Čiurlionio aprašyti įspūdžiai išklausius G.F. Händelio oratoriją „Judas Makabėjus“ ir R. Wagnerio operą „Dievų sutemos“ (aprašymai liudija kompozitorių išgyvenus specifinę didingumo būseną, laiškai iš Leipcigo, 1901–1902).

 

Citatos: „Ei broliuk, kaip gerai jautiesi toje visatos begalybėje, toje aukščiausioje, galingiausioje žmogaus dvasios sferoje. (...) ir tik viena jūra liko tokia, kaip buvus: tas pats nuostabus, slaptingas, nesuvokiamas ūžesys, ir tolis tas pats, ir tas nekaltas mėlynumas toks pat, kaip tada, ir sidabriniai rytmečiai, ir snaudžiančios miglos, kaip ir seniau virš jūros. Taip, kaip ir seniau, saulėlydyje, kyla Jehovai dideli altoriai.“

 

„Žiūrėk, tarp snieginų kalnų karūnų aukštų kalnų, bemaž siekiančių dangų, stovi žmogus. Po kojom debesis pridengia visą žemę, ten apačioje vyksta žemiški dalykai (...), bet debesys pridengė viską (...). Žmogus (...) žiūri ir laukia. Pažadėjo jis, kad auštant karūnų gaisro akimirką, uždainuos himną saulei“ (paralelės: C. D. Friedrich „Klajūnas virš debesų jūros“; H. Hesse „Stiklo karoliukų žaidimas“, paskutinis gamtovaizdis ir Tito šokis).

 

„O kai galvoju apie Tave, apie Jūrą, apie Žvaigždes, tai girdžiu kažkur lyg tolimą aidą psalmės žodžių: „Eikite ir stebėkite Viešpaties darbus – kokius stebuklus padarė Dievas žemėje.“ (Ps. 46;9; Čiurlionis Sofijai)

 

Kiti pavyzdžiai – triptikas „Himnas“ (1906–1907), paveikslas „Saulės pasveikinimas“ (1909).

 

Gamtos ir visatos amžinumas, begalybė ir beribė didybė Čiurlionio sąmonėje skatino ypač galingą, stiprų religinį matmenį turintį didingumo jausmą. Dominus Rex, Didysis Visatos Architektas, yra jo pagrindinė priežastis.

 

„Čiurlionis meną įsivaizdavo kaip vientisą materiją, iš kurios galima pasiimti tai vieną, tai kitą elementą“, – iš atminties cituoju prof. Gražiną Daunoravičienę. Pagaliau į čiurlionistiką įsiliejo ši muzikologė, įvairiausio pobūdžio struktūrinių paslapčių tyrinėtoja (o šio straipsnio pavadinimui panaudotas teiginys iš jos pranešimo). Prieš porą metų Druskininkuose teko klausytis jos pranešimo „Mikalojaus Konstantino Čiurlionio modernizmas: kriptografija ir palindromai“ (išspausdinta šių metų almanache). Kodėl Čiurlioniui teko guostis, kad jo niekas nesupranta? – tokį klausimą panaudojusi šiųmečio pranešimo intrigai, G. Daunoravičienė atsakymo ieškojo analizuodama muzikinių sluoksnių kompozicijas, atrasdama jų analogų ir Čiurlionio dailės darbuose.

 

„Į Čiurlionio muzikinių opusų tekstus (ypač nuo 1904 m.) galima žvelgti kaip į sukurtus ar „nutapytus“ sluoksniais, dėliojamus iš skirtingais būdais multiplikuojamų teksto fragmentų. Fenomenologiniu požiūriu daugiasluoksnė faktūra panėšėjo į garsinių struktūrų ar sluoksnių koegzistenciją, kiekvienas jų alsavo menine logika ir jai būdinga plastine tonų kalba. Patys sluoksniai Čiurlionio dažnai buvo kuriami kartojant, permutuojant ar transponuojant pasirinktas įvairaus formato struktūras: ostinato linijas, akordų „kekes“, muzikinių autografų temas, bet dažniausiai – bazinių intervalų struktūras. Intelektualų Čiurlionio kūrybos pobūdį netiesiogiai patvirtina jo laiškas Sofijai Kymantaitei-Čiurlionienei (1908-11-19). Čia jis pripažįsta, kad siekdamas tobulėjimo kūryboje nenori pasilengvinti, tik nori nugalėti dar sunkesnę užduotį“, – apibendrinama pranešimo tezėse. Tačiau per plenarinį posėdį ekrane stebint garsų aukščiu paremtas, fantazijos ir kruopštumo kupinas schemas, kirbėjo klausimas apie tyrinėjamo objekto patikimumą; galbūt prelegentei vertėjo atsižvelgti į kūrinių redakcijų skirtumus arba pačiai patyrinėti Kaune saugomus rankraščius, bent jų chromatikos neaiškumus, kai, tarkime, Čiurlionis, parašęs prieraktinius alteracijos ženklus, vėliau juo rašo ir prie natų, bet – ne prie visų...

 

Salomėja Jastrumskytė tvirtina: „Į Čiurlionio paveikslų plastinę sistemą, ypač į formos muzikalumą, galime žvelgti fenomenologiškai – kaip į minties, siekiančios atskleisti ir parodyti Visatos dėsnius, harmonizavimą. Dailininko tapybos plastinė sistema nėra baigtinis ir uždaras elementų rinkinys, bet mąstymo, muzikaliai, ritmingai, nepaliaujamai įkūnijančio vaizdus, procesas. Todėl Čiurlionio paveikslus galima laikyti savitu plastiniu universalių Visatos dėsnių, tokių kaip santykis, hierarchija, priešpriešos, kartotė, riba ir kt. apmąstymu, tam pasitelkiant heterogenišką iš sensorinių pradų – regimojo ir girdimojo – sukonstruotą vaizdą.“ S. Jastrumskytė neabejoja Čiurlionio sinestezine pasaulėjauta. Apie ją buvo vienaip ar kitaip užsiminta ne viename pranešime. Antai dailėtyrininkė Greta Berman (Niujorkas) sakė, kad, kalbant apie Čiurlionį, to negalima įrodyti, o Wiesna Mond-Kozłowska (Krokuva) sinesteziją laiko kūrybinės fenomenologijos apraiška. Jos pranešimo „Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Viešpaties angelas“ ir „Auka“. Vaizduojamosios muzikos ir muzikaliosios tapybos tyrimai“ tezėse sakoma: „Pranešime siekiama ieškoti meno kūrinio eidos (formos, idėjos) dar prieš jam tampant materialiąja menine išraiška. Universalus ir beformis poreikis bei impulsas kurti leidžia diskutuoti apie nediferencijuotą visų meno kūrinių pamatą, kuris yra pirmoji kūrybinio proceso dimensija – fenomenas, ypač aiškiai išreikštas per sintezinį realybės suvokimą ir menininko sintezinius potyrius kūrybos procese.“ Prelegentė akcentavo Čiurlioniui būdingą šventos tikrovės pajautą ir jos panašumą su indų religijomis, nes Čiurlionis tikėjęs, kad visa pasaulio tvarka gali būti atkurta.

 

„Kūrinių analizė turi tikslą pagrįsti teiginį dėl Čiurlionio unikalaus gebėjimo byloti ir teigti postulatus, kuriais remiasi universalioji žmonijos kūrybinė patirtis, ir taip pat parodyti jo, kaip genijaus, unikalumą, sukuriant naujus, daugiaplanius ir daugiaprasmius meninius įvaizdžius“, – taip pranešimo motyvą nusako Laima Petrusevičiūtė (Oslas, Vilnius), savo plačiu menotyriniu užmoju čiurlionistus įkvepianti irgi nebe pirmą kartą.

 

Kokios kitos temos nagrinėtos konferencijoje? Helsinkio universiteto profesorius Eero Tarasti Čiurlionio kūrybą aptarė remdamasis egzistencinės semiotikos metodais – išskirdamas du menininko biografijos aspektus, individualųjį ir visuomeninį; naujas prasmes sukuriąs jų vidinis konfliktas, – bendroje paskaitoje dėstė lietuvių muzikologų bičiulis, dabartinis Tarptautinės semiotikos studijų asociacijos prezidentas. Jūratė Landsbergytė nagrinėjo Čiurlionio kūrybos poveikį Baltijos tautų sąmonei, žadinantį jų dvasinę ir politinę brandą, universalius kaimyninių tautų ryšius. Rasa Andriušytė-Žukienė pristatė „Čiurlionio suvokimo atspalvius“ (anot prelegentės) nuo Čiurlionio mirties iki šių dienų. Prof. Antanas Andrijauskas nagrinėjo Čiurlionio fenomeną dabartinės meninės kūrybos procesų psichologijos veidrodyje. Čiurlionio ir Juozo Gruodžio nuostatas apie lietuvių tautinę muziką, jų darbus jai plėtoti priminė prof. Algirdas Ambrazas.

 

Be išskirtųjų, buvo perskaityti dar 32 pranešimai. Dauguma prelegentų čiurlionistikos duomenimis papildė savo ilgametes mokslines temas, tarkime, Danutė Petrauskaitė pranešime „Čiurlionis ir jo kūryba emigracijoje (1911–1991)“, Rimantas Astrauskas pranešime „Čiurlionio liaudies dainų išdailos: tautinės aspiracijos ir kultūriniai kontekstai“; Rūta Gaidamavičiūtė, priminusi Čiurlionio retrospekcijas Broniaus Kutavičiaus bei Vidmanto Bartulio opusuose, ir kt. Esminės informacijos apie Čiurlionį pritrūkę užsieniečių pranešimai vėl beldėsi į mūsų nevisavertę savimonę, nes niekaip negalime į užsienio kalbas išversti ne interpretacinių, atskirų, o pagrindinių duomenų apie Čiurlionį, surašytų knygose, jau tapusiose mūsų menotyros klasika.

 

Konferencijos baigiamosios melodijos nuskambėjo rugsėjo 24 d. – Kaune, Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje buvo surengta popietė su prof. V. Landsbergiu ir jo paskaita „Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tyrimai“, aplankyta atnaujinta ekspozicija, surengta diskusija. Pradėjo konferenciją kvintetas iš Roko Zubovo vadovaujamo „Nepaklusniųjų“ ansamblio – Andrius Radziukynas (fleita), Julius Černius (klarnetas), Rasa Vosyliūtė (smuikas), Giedrius Žukauskas (violončelė), Sonata Zubovienė (fortepijonas), atlikęs paties R. Zubovo transkribuotus keturis Čiurlionio kanonus (VL 147, 149, 216, 232). Renginiui sėkmės palinkėjo MTA rektorius prof. Eduardas Gabnys. Organizacinio komiteto vadovas prof. Juozas Antanavičius sveikinimo kalboje pasidžiaugė, kad Vilniuje sklando Čiurlionio vardas, kad greta tarptautinio pianistų ir vargonininkų konkurso vyksta ir mokslinis renginys. Ar, jam pasibaigus, galėtume vienareikšmiškai pritarti J. Antanavičiaus vizijai, kad ši konferencija Čiurlionį pakels į aukštesnę lentynėlę? Tiems, kurie yra įsiskaitę į čiurlionistikos veikalus ir metai po metų domisi jos renginiais, atrodytų vienaip, bet apie „senuką“ Čiurlionį kalbančius savo visų kartų dėstytojus išvydę studentai tikriausiai liko įkvėpti, tolesnei Čiurlionio idėjų sklaidai, manykime, užsidegė užsienio svečiai.

 

Kaip pridera, dalyviams pasiūlyta ir papildomų renginių: pristatyta Rimanto Janeliausko knyga „Neatpažinti Mikalojaus Konstantino ciklai“ bei CD rinkinys „Visi M.K. Čiurlionio kūriniai fortepijonui“, nuskambėjo Čiurlionio pianistų konkurso laureatų koncertas. Prie konferencijos salės veikė Vaikų ir jaunimo meno galerijos surengtos parodos „100 laiškų Čiurlioniui“ dalis.

 

Konferenciją organizavo Lietuvos muzikos ir teatro akademija bei Kompozitorių sąjunga kartu su Vilniaus dailės akademija bei Lietuvos kultūros tyrimų institutu.


 

 

„7 meno dienos“ Nr.35 (957), 2011-10-07

Versija spausdinimui

Komentarai

0eusvZCBDWD, 2016-05-02 16:09

Thanks for being on point and on tagret!

dfTOBrzFbXcsPhAqAHH, 2011-12-01 05:52

To think, I was confused a mniute ago.

stud., 2011-10-14 18:18

Konferencija buvo kaip reta gera. Net sunku patikėti kad muzikos akademija galėjo tokią suorganizuoti. Ir kad girdėjome tokių gerų pranešimų. Tai įkvėpė toliau studijuoti muzikologiją.

->jau laikas, 2011-10-09 15:55

Ką Jūs čia pliurpiat! Juk pasakyta: "svarbiausia modernizmo vaga" - svarbiausia, o ne kokia kita.

JAU LAIKAS , 2011-10-09 12:14

daryti dar viena paroda Duonio apie MkC. nejauciat, kad vienos tiesos laikas praejo? ir visu kitu paziuret naujsu darbuas apie MKc ir panasiai. tradicija gyva tik kai ji nuolat atnaujina. tai kur gi tie musu Well educated kuratoriai intelektualai, uriantys koncepcijas?

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti