Iš pirmo žvilgsnio „Užkrate“ yra viskas, ko iš „arthauzinio“ kino laukia angažuotas žiūrovas ir net antiglobalistas. Soderberghas bando diagnozuoti šių dienų pasaulio būseną, pasitelkdamas kraštutinę, bet visai ne fantastišką situaciją: kas būtų, jei atsirastų oru perduodamas virusas, prieš kurį bejėgė šiuolaikinė medicina? Per kiek laiko su juo susidorotų medikai, kaip visuomenę apėmusią paniką valdytų jėgos struktūros ir politikai, kas būtų dėl visko kaltas ir kas išgyventų.

Pirmuosiuose kadruose Soderberghas paleidžia dabar ne vieno režisieriaus pamėgtą laiko skaitiklį. Filmo laikas skaičiuojamas nuo antros dienos, kai graži blondinė (Gwyneth Paltrow) akivaizdžiai prastai pasijutusi kalba su savo meilužiu. Amerikietė grįžta iš komandiruotės Honkonge į namus JAV, ji miršta beveik iškart, vos peržengusi namų slenkstį. Taip prasideda staigių mirčių seka – ji fiksuojama ir Honkonge, ir Kinijoje, ir JAV. Mokslininkai palyginti greitai išsiaiškina, kad virusas atsirado iš šikšnosparnio ir kiaulės kontakto, bet vakciną sukurti bus daug sunkiau.

Epidemija ima plisti, tarp jos aukų ir ryžtinga infekcinių ligų gydytoja, kurią suvaidino po ilgokos pertraukos į kiną sugrįžusi Kate Winslet. Didvyriška ir pasiaukojanti jos herojė trumpam šmėkšteli ekrane ir išnyksta iš jo filmui neįpusėjus. Tada didvyriškumo estafetę perima kita gydytoja (Marion Cotillard), kurią Pasaulinė sveikatos organizacija iš Ženevos siunčia į Honkongą, o čia ją pagrobia vietos gyventojai. Jie įsitikinę, kad taip kaimeliui, kuriame atsiduria įkaitė, pirmiau atiteks vakcina.

Soderberghas rodo ir tuos, kuriems epidemija pirmiausia yra pasipelnymo šaltinis. Šlykščiausias filmo personažas yra Jude’o Law suvaidintas interneto žurnalistas, apsimetąs tiriamosios žurnalistikos apaštalu, kritikuojantis valdžią ir medikus, bet sugebantis užsidirbti iš savo siūlomų apsaugos priemonių ne vieną milijoną. Taip nebūtų, jei jo nepalaikytų draudimo kompanijos.

Soderberghas nori viename filme atskleisti visus mechanizmus – ir kaip globaliame pasaulyje sklinda užkratas, ir kaip pasaulis pasirengęs su juo kovoti, ir kaip prie to prisideda (ar atvirkščiai) žiniasklaida, ir kaip veikia globali korupcija. „Užkrate“ nėra pagrindinio veikėjo, bet beveik dešimt jo personažų ir turi atskleisti tą mechanizmą, tiksliau, skirtingus jo aspektus – pradedant Matto Damono suvaidinta asmenine išduoto našlio tragedija ir baigiant užkrato pradžia. Pirmąją epidemijos dieną Soderberghas parodo filmo pabaigoje: laikrodis atsisuks atgal ir pagaliau pamatysime, kaip užsikrėtė Paltrow herojė. Bet detektyvinio siužeto „išrišimo“ Soderberghui aiškiai neužteks, todėl jis pasitelks ir antiglobalistinę iliustraciją – galingą amerikietišką žemkasę pirmapradžiu grožiu dvelkiančiose Pietų Azijos džiunglėse.

Soderberghas – patyręs režisierius. Jis vienodai sėkmingai imasi ir stilingų kriminalinių ar psichologinių dramų („Geras vokietis“, „Soliaris“, „Oušeno vienuoliktukas“), ir socialiai ar politiškai angažuotų filmų („Erina Brokovič“, „Narkotikų kelias“, „Che“, „Informatorius“). Bet šįkart angažuotumas akivaizdžiai pavirto klišėmis ir privertė suabejoti seniai naudojamų politinio kino priemonių veiksmingumu. Skubant papasakoti daugybės personažų istorijas, lakstant iš vieno žemyno į kitą dingo tiesa ir apie pasaulį, ir apie žmogų. Ji buvo supaprastinta iki laikraštinių frazių ar televizijos žinių laidų konstatacijos. Panašiai prieš kelerius metus atsitiko ir talentingam švedų režisieriui Lukasui Moodyssonui, kuris į antiglobalistinį filmą „Mamutas“ sudėjo, ko gero, visas politiškai angažuoto šių dienų kino klišes. Po „Užkrato“ pasijutau tarsi pasižiūrėjusi televizijos laidą, kurios autoriai teisingas mintis norėjo pailiustruoti sukrečiančiais vaizdais. Sutinku, į bendrą kapą, paskubomis iškastą nuo šalčio sustingusio Amerikos didmiesčio centre, guldoma Kate Winslet herojė įsimena ilgam, o niekšą Law žurnalistą kasdien prisiminsime įsijungę „tiriamąsias“ televizijų laidas. Bet atskiri epizodai taip ir nesugulė į minties ar režisieriaus vizijos suvienytą visumą. Ir tai jau ne tik Soderbergho, bet ir viso dažnai aktualiomis idėjomis ir populiariais vardais spekuliuojančio kino bėda.

„7 meno dienos“ Nr.35 (957), 2011-10-07