Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MIESTO VEIDAS

Vilniaus metonimijos


Apie lietuviškojo miesto vaizdinius laikraštyje „Mūsų Vilnius”


Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Share |
Mūsų Vilnius, 1931, Nr.4 , p. 75
Šio straipsnio objektas – Vilniaus vadavimo sąjungos (toliau VVS) leistame laikraštyje „Mūsų Vilnius“ (1928–1938) spausdintos fotografijos ir jų reikšmė kuriant lietuviško Vilniaus vaizdinį.

Lenkų okupuotos Lietuvos sostinės problema ne kartą aptarinėta istorikų, tačiau šiame tekste į propagandinės VVS veiklą ir jos pasitelktas priemones bus bandoma pažiūrėti taikant nacionalizmo teoretiko Benedicto Anderseno įsivaizduojamos bendruomenės koncepciją.

 

Vilniaus vadavimo sąjunga įsteigta 1925 m. siekiant sutelkti be sostinės likusios jaunos valstybės gyventojus, nes Vilniaus netektis grėsė visuomenės susiskaldymu. Vilniaus klausimas buvo skaudus ir rūpėjo visiems, todėl jis tapo žmones telkiančiu veiksniu. Ideologai Mykolas Biržiška, Stasys Šilingas, Fabijonas Kemėšis, Antanas Smetona ir kiti parengė būsimos VVS organizacijos įstatus. Pirmaisiais jos nariais tapo tokie žinomi kultūros ir politikos veikėjai kaip Vaižgantas, Zigmas Žemaitis, Balys Sruoga, Antanas Žmuidzinavičius, Vladas Putvinskis ir kiti. VVS pirmininku išrinktas Mykolas Biržiška.

 

Sąjungos įstatuose rašoma: „Vilniui vaduoti sąjunga jungia gyvam darbui lietuvius, kurie nori dėtis ir dirbti Vilniaus krašto vadavimo idėjai; žadina, auklėja ir stiprina Vilniaus meilę ir tautinės bei valstybinės vienybės idėją; varo kovos bei kultūros darbą ekonomijos, politikos, mokslo, meno, švietimo srityse.“1 Kadangi, priešingai nei daugelis kitų visuomeninių organizacijų, VVS neturėjo politinės ideologijos, partiškumo atspalvio, į savo veiklą jai pavyko įtraukti visus visuomenės sluoksnius, nepaisant tautybės, religijos, amžiaus. Todėl judėjimas už Vilnių tapo masinis. Politinis Smetonos režimas netruko adaptuoti ore tvyrojusias nacionalistines idėjas savo reikmėms, nors ir nebuvo ideologinis judėjimo autorius. Sąjunga žlugo 1938 m., kai, gavus Lenkijos notą, Lietuva privalėjo užmegzti su ja diplomatinius santykius.

 

Sąjunga kryptingai skatino Vilniaus ilgesį ir poreikį su juo tapatintis pačiomis įvairiausiomis priemonėmis. Anot nacionalizmo teoretiko Michaelio Walzerio, „Tautinė valstybė yra nematoma, prieš ją pamatant, ji turi būti įasmeninta, prieš ją mylint – simbolizuojama, prieš suvokiant – įsivaizduojama”2. Trumpai tariant, būtina tematizuoti praeitį siekiant sukurti bendruomenės priklausomumą. Todėl norint pagrįsti teises į Vilnių buvo konstruojamas jo, kaip išskirtinai lietuviško, šalies aukso amžių menančio kunigaikščių miesto įvaizdis. (Nors 1931 m. gyventojų surašymo duomenys rodo, kad Vilniuje tuo metu gyveno tik 0,8 proc. lietuvių.)

 

VVS išbandė įvairius „įsivaizduojamo bendrumo“ ir „įsivaizduojamos atminties“ kūrimo ir propagandos instrumentus: paskaitos, vakarai, knygų, brošiūrų apie Vilnių leidimas, radijas ir kt. Labai svarbios buvo per švietimo sistemą perduodamos praeities interpretacijos, kurios buvo pateikiamos kaip nekvestionuojama tiesa. Mokyklose Vilniaus vadavimo idėja buvo diegiama per visas pamokas – pradedant istorija, baigiant kūno kultūra, tikyba, muzika. Kai kuriose mokyklose net įvestas naujas mokytojo ir mokinio pasisveikinimas. Mokinys taria: „Vilnius pavergtas“, o mokytojas atsako: „Išvaduosime jį“. Mokiniai buvo skatinami rašyti laiškelius broliams vilniečiams. Nuo 1927 m. kalbėta Vilniaus malda. Viena sėkmingiausių priemonių buvo 4-ajame dešimtmetyje plačiai paplitę Vilniaus pasai. Akcija buvo populiari ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir tarp Vilniaus niekada nemačiusių valstiečių.

 

Pagrindinė lietuviškos Vilniaus atminties gaivinimo priemonė buvo nuo 1928-ųjų leidžiamas gausiai iliustruotas laikraštis „Mūsų Vilnius“, kuriam antrino ir kita oficiali spauda. Būtent jame spausdintos fotografijos su Vilniaus bažnyčių bokštais, Katedra, Gedimino bokštu, gražiomis senamiesčio gatvelėmis pasitarnavo kaip subtiliausias ir tiesiogiai veikiantis įrankis konstruojant įsivaizduojamą bendrumą ir atmintį. Vilniaus kraštovaizdžiai ir įžymios vietos tapo atminties protezu, leidžiančiu kolektyviai prisiminti tai, ko daugelis nebuvo matę ir patyrę.

 

Dauguma nuotraukų – meninės ir bevardžių autorių, nors gausiai spausdintų piktorialistinių Jano Bulhako Vilniaus fotografijų neįmanoma neatpažinti. Apie fotografiją kaip apie meną prabilta tik 1932 m. po pirmosios personalinės Petro Babicko fotografijų parodos, todėl fotografų sąmoningumas (ypač spaudoje) autorystės klausimu irgi pasireiškė ne iškart. Vėlesniuose numeriuose po nuotraukomis jau matyti to paties Petro Babicko (jis buvo ir Vilniaus vadavimo radijo laidų vedėjas), Vaclovo Augustino ir kt. pavardės. Be romantiškų ir nostalgiškų Vilniaus kraštovaizdžių spausdinti sąjungos narių, organizatorių portretai, grupinės nuotraukos, jų veiklos, susitikimų dokumentacijos, nemažai nuotraukų iš kenčiančių brolių lietuvių kasdienybės (lietuvių pedagogų ir mokinių, grupinės lietuviškų organizacijų Vilniuje nuotraukos).

 

Pasak „banaliojo nacionalizmo“ sampratos kūrėjo Michaelio Billigo: tautinės bendruomenės bendrumo įsivaizdavimas kuriamas tautinius simbolius naudojant kasdienybės aplinkoje ir praktikose; taip tautos vaizdinys ir tautinis identitetas tampa „savaime suprantamo“ pasaulio dalimi, kuriant dalinai nesąmoningą šių simbolinių elementų emocinį poveikį3. Tautos herojų fotografijos (Jonas Basanavičius, Maironis) irgi turėjo vienijantį poveikį. Anot nacionalizmo tyrinėtojų Nicko Hopkinso ir Stepheno Reicherio: „Jų svarba ir svarbios savybės žinomos mums visiems: mes skatinami manyti, kad juos gerai pažįstame ir kad, pažindami juos, pažįstame save. Nes šie herojai tampa simboliais, jų bruožai tampa tautiniais bruožais. Tai, kaip apibūdiname juos, sako, kokie turime būti mes.”4

 

Fotografijų paveikumas daugiausiai rėmėsi skatinamu grožio, kilnumo, dvasingumo išgyvenimu. Tik labai nedidelę jų dalį sudaro reportažai, fiksavę lenkų išpuolius. Vienas tokių – ukrainiečių pogromo Lvove vaizdai su nusiaubta „Dilo“ redakcija, kitomis kultūrinėmis įstaigomis, sulankstytomis parduotuvių langinėmis (spausdinta pirmajame „Mūsų Vilnius“ numeryje). Dažniausiai nuotraukų pranešimas būdavo sukuriamas vienareikšmiškais tekstiniais komentarais. Pavyzdžiui, po Vilniaus katedros vaizdu esantis įrašas: „Brangusis mieste! Šventoji žeme! Išsibrauksiu iš gyvųjų tarpo, jei tave užmiršiu... Teišdžiūsta mano liežuvis, jei tavęs išsižadėsiu... Tenukrenta mano rankos, jei tave, Vilniau, nuo priešų gindamas ginklo nepakelčiau... Čia mes gimėm, čia mes brendom, čia mes ir gyvybę, ir mirtį atsinešime...“ („Mūsų Vilnius“, Nr. 1, 1931, p. 2) Antraštėmis, kuriose visada pabrėžti žodžiai „mūsų“ ir „kenčiantis“, bei gražiais miesto vaizdais sėkmingai sukurta visus vienijusi mąstymo schema. Įtaigiai paaiškinta, ko kiekvienas turi siekti (Vilniaus), duota su kuo tapatintis (tautos didvyrių kultas) ir prieš ką kovoti (lenkai). Fotografija veikė metonimijos principu: nemačiusiam Vilniaus turėti jo vaizdą reiškė turėti dalį vietoje visumos ir jos geisti.

 

Vilniaus vadavimo sąjungos veikla ir pasitelktos priemonės iš esmės atitinka senus įsivaizduojamos bendruomenės sutelkimo modelius: surandama bendra auka, bendras priešas ir suformuluojamas vienijantis tikslas. Kiekvienam individui diegiamas kone į religinį lygmenį perkeltas Vilniaus krašto, kaip aukos, vaizdinys, „suvidujinta“ atsakomybė už kenčiančius brolius, peršama mintis, kad kiekvienas gali ir privalo būti vienu iš daugelio išvaduotojų ir atpirkėjų. Įvairios Vilniaus paminėjimo eisenos, eilėraščiai, himnai, maldos – tai iš religijų perimta veiksminga schema, leidžianti kiekvienam įsijausti ir asmeniškai patirti ideologijos suformuotą tautos dramą – „brolių kančią“. Tautinių simbolių perkėlimas į buitį, tiek namuose, tiek mokyklose, Vilniaus ilgesiu persmelkta pedagogika sukūrė nepajudinamą bendros tautos praeities ir dabarties vaizdą, kuris visu galingumu turėjo išsiskleisti tarpukariu taip ir nepastatytoje Prisikėlimo katedroje.


1Kas padėjo Lietuvai atgauti Vilnių. Prieiga: http://www.veidas.lt/kas-padejo-lietuvai-atgauti-vilniu

2Osborne, Brian S., Landscapes, Mem­ory, Monuments, and Commemoration: Putting Identity in its Place, Canadian Ethnic Studies 33 (3), 2001, p. 40.

3Cit. pagal Irena Šutinienė, Tautos herojų įvaizdžiai Lietuvos gyventojų tautinėje vaizduotėje: herojų įvaizdžiai ir jų kaita, Sociologija. Mintis ir veiksmas, Nr. 1, 2009, p. 40.

4Cit. pagal Šutinienė, p. 43


„7 meno dienos“ Nr.34 (956), 2011-09-30

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

ImsCOQhOZpwFMd, 2011-10-23 09:39

This is way more helpful than anything else I've lkeood at.

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti