Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Venecijos antipodai


Įspūdžiai iš 68-ojo tarptautinio kino festivalio


Aistė Račaitytė

Share |
Rugsėjo pradžioje Lido saloje jau 68 kartą vyko didžiosios Venecijos bienalės (La Biennale di Venezia) rengiamas seniausias pasaulyje kino festivalis.

Ypatingai vietai dera spindinti prabanga ir paprastumas, raudoni kilimai ir cementinės kino salių grindys. Venecijos kino festivalis garsėja programa, derinančia meninius ir komerciškai sėkmingus filmus. Pasaulyje reta festivalių, kur greta gali pamatyti Aleksandrą Sokurovą ir Madonną, bet visa tai paaiškina festivalio vadovo Marco Müllerio požiūris į komercinį kiną: jis teigia, kad ši etiketė neturėtų reikšti meninės kokybės stokos, atvirkščiai – kine reikėtų siekti šių dviejų elementų darnos. Tai puikiai iliustruoja ankstesnių metų „Auksinių liūtų“ laimėtojai: Ango Lee „Kuprotas kalnas“ bei „Geismas, įspėjimas“, Darreno Aronofsky „Imtynininkas“, Samuelio Maozo „Libanas“ ir pernykštis Sofios Coppolos filmas „Kažkur tarp ten ir čia“. Festivalis siekia jungti ir puoselėti trilypę kino – meno, pramogos ir pramonės prigimtį.

 

Netikėti deriniai matomi ne tik kino salėse. Šiuos kontrastus netrukus pradedi sieti su vandens nuo žemės atskirtu Venecijos pasauliu, kur unikali architektūra ir klasikinis menas dera su galinga turizmo pramone, o bene garsiausia pasaulinė meno paroda vyksta šalia tonomis gaminamo kičo – materialių viešnagės Venecijoje prisiminimų, kuriuos turistai išsiveža savo lagaminuose ir vėliau pamiršta dulkinose lentynose. Įvairi ir festivalio žiniasklaida. Kasdien pluoštais gatvėse dalijami leidiniai įrodo, kad Venecijoje filmus žiūri ir apie juos rašo visi: tie, kurie po seanso lėks rašyti straipsnio apie raudonojo kilimo madas, ir tie, kurie prisimins psichoanalizę rašydami apie Davido Cronnenbergo „Pavojingą metodą“ („Dangerous Method“).

 

Šiemet festivalį atidarė trečiasis kino žvaigždės ir „Oskaro“ laureato George’o Clooney režisuotas filmas, politinė drama „Kovo idos“ („The Ides of March“). Žinoma, Clooney ir Madonnos, festivalyje pristačiusios antrąjį savo filmą „W.E.“, atvaizdais mirgėjo pirmieji laikraščių puslapiai, tačiau nepristigo ir kitų garsių režisierių vardų: naujausius filmus pristatė Abelis Ferrara („4:44 Paskutinė diena Žemėje“, „4:44 Last Day on Earth“), Williamas Friedkinas („Žudikas Džo“, „Killer Joe“), Steve’as Mcqueenas („Gėda“, „Shame“), Tomas Alfredsonas („Skardžius, siuvėjas, karys, šnipas“, „Tinker Tailor Soldier Spy“), Romanas Polanskis („Skerdynės“, „Carnage“), Frederickas Wisemanas („Pašėlęs eržilas“, „Crazy Horse“).

 

Uždarymo vakarą Darreno Aronofsky vadovaujamas žiuri paskelbė verdiktą. „Auksinį liūtą“ pelnė Aleksandro Sokurovo filmas „Faustas“ („Faust“). Tai ketvirtoji rusų režisieriaus tetralogijos apie valdžią dalis. Ankstesniųjų filmų „Molochas“ (1999), „Jautis“ (2001) ir „Saulė“ (2005) protagonistai buvo Hitleris, Leninas ir Japonijos imperatorius Hirochito. Kodėl režisierius ėmėsi ne vieną kartą įvairių menininkų interpretuoto J.W. Goethe’s kūrinio, atsako pats filmas. „Faustas“ – tai ne tradicinė ekranizacija, greičiau – sokuroviška legendos motyvų žaismė. Daugybė teksto ir rusiškas humoro jausmas nebuvo lengvai įkandami po pirmojo seanso, juolab kad filme nerasi nei tradicinės naracijos, nei įprastos personažų traktuotės. Mefistofelis čia – niekingas lupikautojas, slunkius, neturintis nė lašo įprasto galantiškumo ir gudrumo, tačiau turintis pinigų, kurių (o ne žinių!) labiausiai reikia Faustui. Abu sukerta rankomis, kai Faustas supranta, kad kitaip negalės pažinti kūniškos meilės. Galios temą filme Sokurovas formuluoja teigdamas, kad nelaimingi žmonės gali tapti pavojingi. Nors filme skamba tik vokiečių kalba, Sokurovas sukūrė labai rusišką filmą, nuo pat pirmųjų kadrų atpažįstamas autorinis režisieriaus stilius. Tirštą, rodos, net fiziškai užuodžiamą, viduramžišką „Fausto“ vaizdą kūrė „Amelijos iš Monmartro“ ir „Hario Poterio“ operatorius Bruno Delbonnelis. Padūmavę, pasteliški kadrai, tarsi pasiskolinti iš flamandų ar manierizmo tapytojų darbų, idealiai dera su iš praeities epochų nužengusiais aktorių tipažais (Faustą suvaidino vokiečių aktorius Johannas Zeileris, Margaritą – Isolda Dychauk).

 

„Sidabrinis liūtas“ už geriausią režisūrą atiteko filmui staigmenai iš Kinijos, režisieriaus Shangjun Cai juostai keistu pavadinimu „Žmonės kalnai, žmonės jūra“ („Ren Shan Ren Hai“, Kinija, Honkongas). Lėtai pasakojamą vieno mažo žmogaus didelio keršto istoriją festivalyje lydėjo prakeiksmai, nes nė vienas festivalinis seansas neapsiėjo be techninių trikdžių, tačiau turint omenyje, kad filmas galėjo apskritai nepasiekti Venecijos, tie trikdžiai nieko verti. Po šio filmo Cai Shangjun greičiausiai bus uždrausta kurti savo šalyje, nes „Žmonės kalnai, žmonės jūra“ gausu Kinijos cenzūros netoleruojamų pareigūnų korupcijos ir kompromituojančių darbo sąlygų nelegaliose šachtose vaizdų. Pagrindinio personažo brolį filmo pradžioje žiauriai nužudo ir palieka kalnuose nepažįstamas pakeleivis. Toliau pasakojama apie personažo kelionę po neįveikiamus miesto labirintus ir vaizdingas kaimo vietoves ieškant žudiko. Ilgainiui aplinkinių apatija ir iš rankų slystantys žudiko pėdsakai mažakalbio herojaus galvoje išprovokuoja netikėtą reakciją.

 

Turbūt daugelis prisimena prieš trejus metus pasirodžiusį debiutinį Steve’o McQueeno filmą „Alkis“, režisieriui pelniusį daugiausiai žadančio naujoko titulą. Venecijoje įvyko antrojo jo filmo „Gėda“ („Shame“) premjera. Kaip ir pirmajame filme, pagrindinį vaidmenį sukūrė sparčiai populiarėjantis Michaelis Fassbenderis. Jis ir buvo apdovanotas geriausio aktoriaus prizu – Volpi taure. „Gėdoje“ McQueenas vėl gilinasi į visuomenės paribių pasaulį ir žmoguje slypintį žiaurumą, pasireiškiantį įvairiais iškrypimais. Skirtumas tik tas, kad „Alkio“ paribiškumą apibrėžė kalėjimo erdvė ir kontroversiškas jame gyvenančių žmonių elgesys, o „Gėdos“ veiksmas nukelia į Niujorko elito sluoksnius, kur bet kokius iškrypimus privaloma slėpti. Pagrindinis dramos herojus – į ketvirtąją dešimtį įkopęs Brandonas – po solidaus vyro kauke slepia priklausomybę nuo sekso. Netikėtai pasirodžiusi jaunėlė sesuo sujaukia vyro kasdienybę. McQueenas klausia, ar įmanoma nugalėti žmogaus viduje slypintį žiaurumą ir seka nepriekaištingai Fassbenderio suvaidintas herojaus kančias, bandant įveikti ir galiausiai pasiduodant už prabudusią sąžinę stipresniems instinktams.

 

Volpi taurę už geriausią moters vaidmenį pelnė Deanie Yip, suvaidinusi garsios režisierės Ann Hui filme „Paprastas gyvenimas“ („Tao jie“, Kinija, Honkongas). Tai tikrais faktais grįstas pasakojimas apie vienišą moterį, kuri 60 metų atsidavusiai tarnavo vienai šeimai ir gyvenimo pabaigoje sulaukė jos įvertinimo. Poetinė drama rodo moters pastangas priprasti prie naujo statuso dešimtmečius pažįstamoje šeimoje, kai vis mažiau laiko lieka džiaugtis šia naujai atrasta laime.

 

Geriausio scenarijaus apdovanojimą Venecijos kino festivalyje pelnė Efthimis Filippou kartu su režisieriumi Yorgosu Lanthimosu už filmą „Alpės“ („Alpeis“). Režisierius, lietuviams žinomas iš juostos „Vilko dantys“, naujausiame filme analizuoja žmogaus pakaitalo galimybę. „Alpėmis” pasivadinusi grupelė užsidirba iš paslaugų, suteikiamų artimųjų gedintiems žmonėms. Savo kūne jie kurį laiką apgyvendina pagal šeimos pasakojimus atkurtą mirusiojo asmenybę. Tačiau „Alpių“ personažai, rodos, sprendžia ne nelaimės ištiktų klientų, o savo pačių problemas, „atidėdami“ savo gyvenimą. Sudėtingas Lanthimoso pasaulis kupinas žmonių siekių būti kuo nors, kuo nėra.

 

„Horizontų“ programoje išsiskyrė austrų režisieriaus Michaelio Glawoggerio dokumentinis filmas „Kekšių šlovė“ („Whore’s glory“). Režisierius vaizduoja seniausios pasaulio profesijos moterų kasdienybę, tyrinėja moteriškumo paslaptį, nerdamas į tamsoje įvairiomis spalvomis spindintį prostitucijos pasaulį. Filmuodamas trijuose pasaulio kraštuose – Taivane, Bangladeše ir Meksikoje – jis ieško vieno bendro vardiklio, siejančio skirtingose kultūrose vienodu verslu užsiimančias moteris. Pokalbiuose, už kurių kiekvieną minutę autorius turėjo sumokėti savo pašnekovėms, merginos atvirai prabyla apie savo pasaulėjautą, kasdienius džiaugsmus, nusivylimą dabartimi ir ne visada optimistiškus ateities lūkesčius. Filmas atskleidžia įvairiausius prostitucijos aspektus, vengdamas stereotipinio visuomenės verdikto. Žiūrovą jis nejučia įtraukia į intymų tolimų kultūrų viešnamių pasaulį, kur religiniai ritualai ir prostitucija susilieja į vientisą aktą. Filmas „Horizontų“ programoje pelnė specialųjį žiuri prizą.

 

Venecijoje įvyko ilgai laukta Viktoro Kosakovskio naujojo filmo „Tegyvuoja antipodai!“ („¡Vivan las Antipodas!“) premjera. Savo dokumentinę esė Kosakovskis filmavo aštuoniuose pasaulio taškuose – Naujojoje Zelandijoje ir Ispanijoje, Horno rage ir Irkutsko srityje, Botsvanoje ir Havajuose, Argentinoje ir Šanchajuje. Režisieriaus idėja – pasižiūrėti, kas yra lygiai priešingame kitos pasaulio pusės taške.

 

Kitas „Horizontų“ programos dalyvis – australas Amielis Courtin-Wilsonas dokumentinėje dramoje „Hail“ leidžiasi į įdomius eksperimentus, nepamesdamas tikros istorijos, kurią suvaidino realūs jos protagonistai. Iš kalėjimo išėjęs Danielis P. Johnsas grįžta pas savo gyvenimo partnerę Leni. Gimę tą pačią dieną, vyras ir moteris buvo kartu visą įvairių nukrypimų nestokojantį gyvenimą. Vedama nesilpstančios aistros pora net ir po ilgo išsiskyrimo, rodos, kvėpuoja tuo pačiu ritmu – vienas kitam juodu yra visas pasaulis. Danielis nusprendžia pabandyti gyventi iš naujo – be vagysčių ir žiaurumo, tačiau, nespėjęs įsibėgėti, vyras sulaukia nepakeliamo smūgio – netenka Leni. Danielį ištikusi tragedija filmą dalija į dvi dalis, iš kurių antroji yra tirštų emocijų persmelktas vyro bandymas susitaikyti su atsivėrusia tuštuma.


 

 

„7 meno dienos“ Nr.34 (956), 2011-09-30

Versija spausdinimui

Komentarai

skVprMuXUBkh, 2011-10-23 23:18

For the love of God, keep wirtnig these articles.

Arūnas, 2011-10-12 21:58

Apsidžiaugiau, kad atsirado daugiau be Edvino Pukštos, parašančių iš festivalio... Ir še tau, kad straipsnis...

Perlas, 2011-10-05 16:43

Norisi suzinoti daugiau...

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti