Ankstyviausias jos filmas – prancūzų režisierės Germaine Dulac „Temos ir variacijos“ (1928). Dulac vadinama pirmąja avangardinio kino kūrėja moterimi bei pirmąja režisiere feministe. Ji dažnai priskiriama tuometiniam „grynojo kino“ judėjimui. „Temos ir variacijos“ – tipiškas avangardinio kino pavyzdys: trumpas, nebylus šokančią moterį rodantis filmas, kur daugiausia dėmesio skirta montažui, ritmui, šviesai ir jų visų dermei.

Ukrainiečių kilmės amerikiečių režisierės Mayos Deren „Popietės pinkles“ (1943) galima drąsiai vadinti vienu garsiausių ir svarbiausių avangardinių filmų. Teoretikai iki šiol nesutaria, ar „Popietės pinklės“ – feministinis filmas, ar paklūsta Holivude įsigalėjusiam vyriškam žvilgsniui, kurį avangardinio kino kūrėjos bando sugriauti. Kartodama herojės veiksmus, situacijas, į kurias pakliūvama lyg į pinkles, Deren kuria susvetimėjimo, sapno, košmaro atmosferą. Moteris tarsi suskyla į kelias asmenybes ir bando išsivaduoti iš kalinančio „tinklo“, kurį, anot režisierės, jai pirmiausia primeta kasdienybė.

Programoje bus galima pamatyti ir retai rodomus, primirštus Marie Menken darbus. Menken – lietuvių kilmės amerikiečių režisierė bei abstrakčiosios dailės kūrėja, neatskiriama 7-ojo dešimtmečio Niujorko meno pasaulio figūra. Ji dirbo su Andy Warholu ir pati jį filmavo („Andy Warholas“), vieną savo filmų dedikavo garsiam pogrindinio kino kūrėjui, maištininkui, queer kino figūrai Kennethui Angeriui („Arabeska Kennethui Angeriui“). Menken fiksavo tai, kas jai atrodė svarbu, dažnai vedama intuicijos, improvizuodama. Jonas Mekas jos filmus vadina tikra kino poezija: „Marie buvo viena pirmųjų režisierių, improvizavusių su kamera ir montažu paties filmavimo metu. Ji filmavo visu savo kūnu, visa savo nervų sistema. Gali jausti Marie už kiekvieno kadro... Ji pakreipė nenaratyvinį, poetinį filmą, kino kalbą visiškai nauja kryptimi, tolyn nuo klasikinio filmavimo naujo nuotykio link.“ Kauno kino festivalis parodys 5 režisierės filmus.

Bus parodyti ir legendinės Yoko Ono Fluxus maniera sukurti filmai „Musė“ (kartu su Jonu Meku) ir „Laisvė“ (abu 1970). Abstrakčiojo ekspresionizmo pavyzdys – amerikietės Shirley Clarke filmas „Sukasi tiltai“ (1958). Planavusi tapti choreografe, galiausiai judesio galimybes Clarke išnaudojo kine. „Sukasi tiltai“ – tai dinamiškas Manhatano „tiltų šokis“.

Amerikiečių kino menininkė bei poetė Abigail Child karjerą pradėjo 9-ajame dešimtmetyje. Festivalis parodys jos kelių trumpametražių filmų projektą „Maištas. Ar būtent tam tu gimei?“ (1983). Režisierė priskiriama found-footage krypties režisieriams, kurie iš privačių archyvų, sendaikčių parduotuvėse, palėpėse ar tiesiog gatvėje rastų kino juostų „sulipdo“ naujus filmus. Child eksperimentuoja su užmirštų B klasės, home video, pornografinių juostų fragmentais ir skirtingais, dažnai kakofoniją kuriančiais garso takeliais, taip aktualizuodama lyties, seksualumo, erotikos temas.

Dar viena autorė, kurios akiratyje atsiduria panašios temos, – viena svarbiausių šių dienų feministinio kino kūrėjų ir queer kultūros asmenybių amerikietė Su Friedrich. Režisierė jungia dokumentinio, naratyvinio, dienoraštinio, (auto)biografinio ir avangardinio kino elementus. Beveik visuose savo filmuose ji kalba apie moteriškumą, homoseksualumą, tapatybę (tautinę, lytinę), girdime jos kalbinamų draugių istorijas apie vaikystę, pirmąsias lesbietiškas patirtis, autorę domina asmeniška ir filmų herojų, ir jos pačios patirtis. „Švelniai pasroviui“ (1981) – tai ankstyvojo kūrybos laikotarpio darbas, kai autorė dar linko į abstraktumą.

Festivalis parodys ir du Joyce Wieland filmus – „Kačių maistą“ (1968) ir „Varvantį vandenį“ (1969). Kūrėja gimė Kanadoje, tačiau 7-ajame dešimtmetyje kartu su vyru, garsiu avangardinio kino kūrėju Michaelu Snow nutarė persikelti į Niujorką. Nors pirmiausia pripažinimą ji pelnė kaip dailininkė, neatskiriama Wieland kūrybos dalis buvo eksperimentiniai filmai. Ją traukė politikos, nacionalizmo, JAV imperializmo, vartotojiškumo, seksualumo, o grįžus į Kanadą, – patriotiškumo ir ekologinės temos. Wieland filmams nestinga sąmojo, komizmo ir kandžios satyros.

Bus proga pamatyti amerikietės Peggy Ahwesh filmą „Lavonas“ (1989) pagal retai ekranizuojamo Georges’o Bataille’aus novelę. Programą papildys ir stop-motion animaciją, koliažus bei videomeną kuriančios amerikietės Marthos Colburn animacinis filmas „Įsimylėjusios vorės: arachnogazmiškas miuziklas“ (1999), seksualumo, feminizmo, atminties temas gvildenančios amerikietės Jennifer Reeves, Adolfo Meko žmonos, kompozitorės ir šokėjos Polos Chapelle, tapytojos ir skulptorės Rose Lowder, prancūzių Marcelle Tirache bei Mahine Rouhi filmai. Šią moterų trumpametražių avangardinių filmų programą bei savo filmą „Gimnastas“ (1988) atvyks pristatyti eksperimentinio kino režisierė M.M. Serra.

Festivalis rodys ir šią vasarą anapilin iškeliavusiam Adolfui Mekui atminti skirtą specialią programą. Bus parodytas legendinis jo filmas „Aleliuja kalvoms“ (1968) bei kartu su Jonu Meku kurta juosta „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ (1972). Specialiame seanse bus išskirtinė proga pamatyti ir naują Jono Meko filmą, odę mylimam miestui, jo kultūrai bei jame sutiktiems draugams – „Mano Paryžiaus filmas“ (2011).

„7 meno dienos“ Nr.34 (956), 2011-09-30