Kas žino, kaip atrodytų Čekoslovakijos kinas, jei ne Sovietų Sąjungos intervencija 1968 metais. Dabar aišku tik tai, kad permainingo 7-ojo dešimtmečio „atšilimo“ laikotarpiu įvyko estetinė mūsų kino revoliucija. Palyginti su ankstesniu 6-uoju dešimtmečiu, kupinu ideologinio manipuliavimo tikrove, melagingų atvaizdų ir minčių beprasmybės, pokyčiai buvo esminiai. Pagrindinėmis naujosios kartos autorių vertybėmis tapo gaivaus laisvo oro gurkšnis, senųjų taisyklių laužymas ir originalios idėjos.

Čekų ir slovakų kiną sieja daug dalykų: abiejų šalių kino režisieriai baigė tą pačią (tuo metu vienintelę Čekoslovakijoje) Prahos FAMU kino akademiją. Čekijoje, kitapus Čekiją ir Slovakiją skiriančios Moravos, kiną garsino tokios įžymybės kaip Milošas Formanas, Jiří Menzelis, Věra Chytilová, Ivanas Passeras, Vojtechas Jasný ir kiti. Ne mažesnį indėlį į Čekoslovakijos Naujosios bangos kiną įnešė ir slovakų autoriai. Tai buvo visiškai nepriklausomas žingsnis dabartinių kino tendencijų kryptimi, išlaisvinęs užspaustą Slovakijos kino dvasinę energiją. Naujasis laikotarpis išvadavo ją nuo provincialių apribojimų ir lėkšto folklorizmo.

Naujus standartus nustatė pirmasis vaidybinis Naujosios bangos filmas „Saulė tinkle“ (1961), jį režisavo Štefanas Uheris, o scenarijų parašė Alfonzas Bednáras. Jaunasis šio filmo veikėjas Fajolas ieško naujų moralinių koordinačių, ilgisi tyro ir nuoširdaus gyvenimo. Filmas pasižymėjo naujoviška pasakojimo maniera, istorijos dekonstravimu ir nauja atvaizdų sinteze, atvėrė naujas metaforiškai perteiktų jausmų ir minčių erdves.

Kitas Uherio, Bednáro ir operatoriaus Stanislavo Szomolányi darbas „Vargonai“ (1964) Tarptautiniame Lokarno kino festivalyje gavo Specialųjį žiuri prizą ir tapo geriausiai įvertintu Slovakijos filmu. Grįžimas į Antrojo pasaulinio karo laikus, į pranciškonų vienuolyną mažame Slovakijos miestelyje, kur slepiasi iš Lenkijos armijos pabėgęs kareivis ir puikus vargonininkas, nebuvo populiariausia 7-ojo dešimtmečio kino tema. Taip nutiko todėl, kad karo metais Slovakijos valdžia kolaboravo su nacistine Vokietija, ir daug slovakų tautiniame sukilime dalyvavusių iškilių asmenybių stalinistų valdžia nuteisė už „buržuazinį nacionalizmą“. Naujas dešimtmetis atvertė šį Slovakijos istorijos puslapį ir ėmė giliau analizuoti individo moralės kraštutinėmis sąlygomis klausimus. Peterio Solano „Boksininkas ir mirtis“ (1962 m.), kurio veiksmas vyksta koncentracijos stovykloje, buvo vienas iš filmų, leidusių naujai apmąstyti praeitį.

Eduardo Grečnerio „Drakono sugrįžimas“ (1967 ) – puikus pavyzdys, kaip galima kūrybiškai perkelti į kino ekraną literatūros kūrinį. Ekranizuodamas slovakų klasiko Dobroslavo Chrobáko novelę, Grečneris atskleidė vieną Slovakijos kaimui būdingų archetipų ir apvilko jį šiuolaikiškos išraiškos rūbu.

Retrospektyvoje pristatomos kelios Slovakijos kino autorių kartos. Prie vyresniosios – FAMU akademijos auklėtinių Štefano Uherio, Peterio Solano ir Martino Hollý (pirmasis jo filmas „Varnų skrydis“ (1962) – tai 7-ojo dešimtmečio veristinių srovių įkvėpta drama) kartos dešimtmečio viduryje prisijungė jaunieji FAMU absolventai. Jurajaus Jakubisko filmai „Geriausi metai“ (1967) ir „Paukšteliai, našlaičiai ir kvailiai“ (1969), Elo Havetto „Šventė botanikos sode“ (1969) ir Dušano Hanáko „322“ (1969) praplėtė artėjančių pokyčių nuojautos sustiprintą galimybių spektrą. Hanáko debiutas buvo artimesnis dokumentiniam kinui. „322“ pagrindinis veikėjas – vyras, „kuris prarado tikėjimą, bet nedrįsta netikėti“. Jakubisko ir Havetta Slovakijos kine pristatė „kvailumo, žaismingumo ir spontaniškumo“ sąvokas. Jų filmai tapo įspūdingu maištu ir linksmai provokavo griežtą komunistinės tikrovės kaukę. Tam tikra prasme abu režisieriai glaudžiai susiję su savo gimtaisiais regionais: Jakubisko su rytine, o Havetta – su pietine šalies dalimi.

Naujosios bangos režisierius sieja nedaug dalykų. Jie rinkosi individualius kūrybos kelius. Bet jei reikėtų rasti vieną svarbiausią bendrą savybę, tai būtų pasipriešinimas oficialiam dogmatizmui. Jų drąsa, entuziazmas ir puikūs filmai yra geriausias palikimas vėlesnėms kartoms.

Parengė Ž. P.

„7 meno dienos“ Nr.34 (956), 2011-09-30