„ARTscape“ programos, skirtos Švedijos kinui, pristatyti Lietuvos žiūrovams atvyko Švedijos kino instituto Spaudos padalinio vadovas Janas Gorransonas.
Lietuvos kino politika klostosi nelengvai. Žadama, kad Seimui priėmus siūlomas kino įstatymo pataisas atsivers galimybė steigti Nacionalinio kino centrą. Kokia Švedijos kino politika?
Švedijoje gyvena devyni milijonai, Lietuvoje – trys milijonai gyventojų. Nedidelės šalys turėtų prisitaikyti prie sistemos, skirtos nedidelėms kinematografijoms. Formuodama kino politikos sistemos struktūrą, Lietuva galėtų atkreipti dėmesį į Švedijos susikurtą modelį. Galiu pasidžiaugti, kad švedų režisierių darbai šiais metais įtraukti į kelių didžiausių kino festivalių programas. Venecijos kino festivalyje pristatyti keli dokumentiniai bei vienas vaidybinis – Simono Kaijser da Silva filmas „Stokholmas, Rytų stotis“ („Stockholm Ostra“). Režisieriaus Bjorno Runge’s filmas „Laiminga pabaiga“ („Happy end“) rodytas Tarptautiniame San Sebastiano kino festivalyje Ispanijoje, Akselio Peterseno „Avaloną“ („Avalon“) buvo galima pamatyti Tarptautiniame Toronto kino festivalyje Kanadoje. Švedijoje per metus sukuriama apie dvidešimt penki vaidybiniai ir apie penkiolika dokumentinių filmų. Galime pasigirti ir kino teatrų repertuaru, dvidešimt procentų rodomų filmų sukurti ne Holivude. Iš viso kino sales per metus aplanko apie penkiolika milijonų žiūrovų, kiekvienas jų pasižiūri beveik du filmus per metus.
Kokios temos ir žanrai dominuoja šių dienų Švedijos kine?
Daugiausia Švedijoje sukuriama kriminalių dramų, kriminalinių veiksmo trilerių. Priminsiu tik filmus, sukurtus pagal Stiego Larrsono trilogiją „Millenium“: „Mergina su drakono tatuiruote“, „Mergina, kuri žaidė su ugnimi“, „Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą“. Jie mielai žiūrimi Europos Šiaurės šalyse, Vokietijoje, JAV. Taip pat kuriamos sudėtingos socialinės dramos. Viena jų – režisieriaus Babako Najafi filmas „Sebė“. Jis pelnė Švedijos kino apdovanojimą, pernai buvo apdovanotas Berlyno kino festivalyje. Užsiminsiu ir apie filmą „Anapus“. Tai aktorės Pernillos August, vaidinusios keliuose Ingmaro Bergmano filmuose, režisūrinis debiutas. Beje, jai penkiasdešimt dveji. Šį filmą Švedija pristatė „Oskaro“ nominacijai.
Kokie jaunųjų Švedijos filmų kūrėjų autoritetai? Ar egzistuoja kartų konfliktas?
Dalis jaunųjų filmų kūrėjų tikrai matė visus Ingmaro Bergmano, Jano Troellio filmus. Jie pripažįsta šių režisierių genialumą. Bet nepastebėjau, kad kas norėtų imituoti Bergmaną. Manau, būsimieji kūrėjai bando ieškoti savo kelio į kino pasaulį. Žinoma, šiuolaikiniuose filmuose galima pamatyti Švedijos kino klasikų įtaką. Stengiamės pritraukti kuo daugiau moterų į švedų kino pramonę. Dauguma šiuolaikinių puikių režisierių vyrų į kiną ateina iš videomeno, reklamos pramonės, moterys – iš mokyklų, teatrų. Praėjusių metų statistika rodo, kad iš šimto švedų kino režisierių dvidešimt devynios buvo moterys, tiek pat ir moterų scenarisčių. Mūsų tikslas – keturiasdešimt procentų moterų režisierių.
Kaip skatinate šiuos procesus, t.y. moterų dalyvavimą kino pramonėje?
Pateiksiu konkretų pavyzdį. Režiserės Lisos Aschan filmą „Ji bezdžioniauja” („Apflickorna“), šiemet apdovanotą Berlyno ir Tribekos (Niujorkas) kino festivaliuose, iš dalies finansavo Švedų kino institutas. Aptardami projektus nusprendėme, kad lėšos bus skirtos šiam filmui dar ir todėl, kad filmo temą gali atskleisti, papasakoti tik režisierė moteris.
Su kokiomis problemomis susiduria Švedijos kino institutas?
Su finansavimo stygiumi. Švedijos kino pramonei gerinti, kino populiarinimui, dokumentinių filmų kūrimui reikėtų apie dešimt milijonų eurų daugiau, nei skiriama dabar. Žiūrovas, pirkdamas kino bilietą, dešimt procentų jo kainos sumoka Švedijos kino institutui. Kino bilietas Švedijoje kainuoja apie dešimt eurų. Švedijos kino institutą finansuoja valstybė, Švedijos televizija, mokami televizijos kanalai, kino teatrų, prodiuserių ir kino platintojų asociacijos bei vietos bendruomenių kultūros centrai. Tačiau lėšų nepakanka. Siekiame pasirašyti naują susitarimą su Švedijos kino instituto finansuotojais.
Kokiems kino projektams skiriate daugiausia lėšų?
Projektams, kuriems vadovauja kompetentingi patyrę prodiuseriai. Režisierius turi gauti lėšų projekto plėtros darbams, t.y. scenarijui rašyti ir kt. Ateidamas su projektu į Švedijos kino institutą, jis privalo turėti patvirtinimą, kad gaus lėšų iš trečiųjų šalių, t.y. kitų finansuotojų, pavyzdžiui, Danijos ar Norvegijos kino institutų. Maksimali suma vaidybiniam filmui, kurią gali suteikti Švedijos kino institutas, – 1,2 milijono eurų. Institutas nefinansuoja viso projekto, tik 30–40 proc. viso filmo biudžeto. Kažkada projektai buvo finansuojami šimtu procentų, bet supratome, kad režisieriai ėmė kurti filmus nebesistengdami „bendrauti“ su žiūrovu. Jie kūrė filmus tik sau. Institutas nepalaikė tokios pozicijos.
Bet kas atsitiks su tų filmų, kurių meninė vertė bus suprasta tik vėliau, o šiuolaikinė kino auditorija į juos nekreipia dėmesio, finansavimu? Taip juk atsitiko daugybę kartų.
Taip nutinka. Sutinku. Režisieriaus Roy’aus Anderssono antrasis filmas „Giliap“, parodytas 1975 metais, patyrė fiasko, o dabar labai vertinamas. Režisierius kuria filmą visomis savo protinėmis, jausminėmis galiomis, bet bendravimas su žiūrovu taip pat svarbu.
Kalbėjosi Ieva Joniškytė
„7 meno dienos“ Nr.33 (955), 2011-09-23
|