Šios konferencijos metu buvo nagrinėjamas holistinės kino politikos būtinybės klausimas. „Siekiant iš naujo įvertinti dabartinę šalies strategiją kino srityje, būtina viešai diskutuoti apie kino industrijos svarbą, jos ateitį, taip pat naudą šalies ekonomikai plačiąja prasme“, – teigė diskusiją vedęs Seimo narys Petras Auštrevičius.

Pastaruoju metu Lietuvos kino pramonė išgyvena itin sunkų laikotarpį ne tik dėl sumažėjusio valstybinio finansavimo, bet ir dėl sparčiai prarandamų per pastaruosius keliolika metų sunkiai iškovotų pozicijų tarptautinės kino gamybos ir aptarnavimo rinkoje. Tai lėmė kelios priežastys, pirmiausia tai, kad Lietuvoje iki šiol nėra aktyvios kino veiklą kuruojančios institucijos ir trūksta vienodų konkurencinių sąlygų (kitose šalyse veikia investicijų skatinimo priemonės).

„Reikia pereiti prie darbų. Atėjo laikas steigti kino institutą ir rinkti lėšas iš dviejų šaltinių. Valstybinė parama turi gerokai didėti, bet be privataus kapitalo ir suvokimo, jog tai naudinga visomis prasmėmis – ir ekonomine, ir kultūrine, – nieko nebus“, – tvirtino Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys Julius Dautartas. „Kino atsigavimas – netolimoje ateityje“, – žadėjo kultūros ministras Arūnas Gelūnas.

Per pastaruosius penkerius metus nacionalinio kino gamybai iš valstybės biudžeto buvo skirta 35 mln. litų, o užsienio gamintojai per tą patį laikotarpį Lietuvoje išleido 93 mln. litų. Tačiau užsienio filmų gamybos išlaidos Lietuvoje pastaraisiais metais nuolat mažėjo: 2006 m. jos sudarė 28 mln., 2008 m. – 8 mln., 2009 m. – 1,8 mln. litų. Filmų gamyba Lietuvoje sumenko ne tik dėl mažesnio valstybinio finansavimo, bet ir todėl, jog potencialūs užsienio partneriai filmuoja valstybėse, kur veikia lankstus kino paslaugų eksporto skatinimo mechanizmas, padedantis pritraukti ir filmų gamintojų, ir investuotojų.

Kultūros ministerijoje dirba grupė, kurią sudaro Finansų, Ūkio, Kultūros ministerijų, Nepriklausomų prodiuserių asociacijos ir Konkurencijos tarnybos atstovai. Ji rengia įstatymo projektą dėl fiskalinių paskatų Lietuvos kino pramonei modelio taikymo. Tai ne tik teigiamai paveiks nacionalinio kino pramonę, bet ir turės realiai apčiuopiamą grąžą į Lietuvos biudžetą, mat bus galima pritraukti daugiau užsienio kino projektų. Toks modelis jau veikia Latvijoje – mūsų kaimynams tai suteikė didelio konkurencinio pranašumo. Įvairūs fiskalinių paskatų modeliai kinui veikia daugelyje Europos šalių: Airijoje (2008), Austrijoje (2009), Belgijoje (2004), Čekijoje (2010), Islandijoje (atnaujintas 2009), Ispanijoje (2008), Italijoje (2007), Jungtinėje Karalystėje (2005), Kroatijoje (2011), Liuksemburge (1998), Maltoje (2008), Prancūzijoje (2009), Vengrijoje (2003), Vokietijoje (2007).

Viešnia iš Kroatijos Tatjana Acimovič konferencijoje pristatė jų šalies nueitą kelią siekiant įsivesti fiskalinių paskatų modelį. Jo nauda akivaizdi ir nacionalinių filmų gamybai, ir pritraukiant užsienio investuotojus kurti filmus Kroatijoje. „Tai buvo ilgas kelias, bet mes jį nuėjome“, – džiaugėsi ekspertė. Ji įsitikinusi, kad „fiskalinių paskatų modeliai naudingi, tiksliau, būtini kiekvienai šaliai, ir Lietuva ne išimtis“.

Pagal NPA inf.

„7 meno dienos“ Nr.33 (955), 2011-09-23