Postfeministinio kino ikonos Sarah Jessicos Parker suvaidinta Keitė būtent tokia. Ji – rūpestinga motina, mylinti žmona ir puiki darbuotoja. Tokia puiki, kad jos siūlymas steigti naują investicinį fondą ir pataisyti per krizę katastrofiškai pašlijusią bankininkų reputaciją sudomina blogu būdu garsėjantį milijonierių (Pierce Brosnan). Taip Keitei prisideda naujų įsipareigojimų. Iš Bostono į Niujorką ji skraido net savaitgaliais ar per šventes ir tai sukelia jos dukrelės nusivylimą bei vyro (Greg Kinnear) liūdesį. Keitė nori ištaisyti situaciją, bet negali nei atsisakyti darbo, nei, suprantama, dar labiau nuskriausti šeimos. Filmas parodys, kaip Keitei pavyks išspręsti problemą. Pasirodo, reikia visai nedaug – nedirbti savaitgaliais.

Žiūrėdama pagal populiarių rožinių romanų autorės Allison Pearson knygą sukurtą filmą, negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad visa tai jau kažkur mačiau. Žinoma, panašios situacijos kilo ir „Sekso ir miesto“, ir dar kai kurių romantinių komedijų herojėms, bet atmintis siekia giliau. Prisiminiau krūvą vaikystėje ir šiek tiek vėliau matytų filmų, kurių herojės taip pat audringai prisipažindavo meilę darbui ir profesijai, tik ne amerikiečių bankininkų, o gyvulių fermos ar milžiniškos gamyklos susirinkime, taip pat kentėjo, kad neskiria pakankamai dėmesio vyrui, vaikams ir išvaizdai. Tų pasišventėlių vyrai taip pat liūdnai žvelgdavo į miegančią partnerę (ji užmigo, kol jis valėsi dantis, ir nesulaukė sekso), o jų viršininkai taip pat neslėpdavo susižavėjimo ne tik bendradarbių atsidavimu darbui, bet ir moteriškomis jų grožybėmis. Tik sovietiniame filme pasiekusi tikslo moteris ne įkurdavo investicinį fondą, o įdiegdavo į gamybą kokį nors išradimą ar nugalėdavo užkietėjusį biurokratą ir už tai gaudavo auksinę darbo didvyrės žvaigždę, na, blogiausiu atveju medalį ar pripažinimą. Kapitalistinio darbo didvyrė Keitė yra tokia morališkai tyra, kad net nesusižavi daug didesniu prizu – gražuolio milijonieriaus meile.

Visi pagrindiniai filmo personažai atitinka socialistinio realizmo kanonus – jie tiesiog pavyzdingi, o Keitė galiausiai nušluosto nosį pavyduoliams kolegoms ir pasipūtėlėms nedirbančioms mamoms. Bet tikrovę, kokia ji turėtų būti, sėkmingai vaizduoja ir paskutiniu metu į visus kino ir televizijos plyšius besiskverbiantis romantinės kino komedijos žanras. Matyt, taip vyksta todėl, kad ir vieno, ir kito pagrindas – pasaka. Taigi visai nesvarbu, ar princas atjos ant balto arklio, ar atskris iš Niujorko. Svarbu patikėti, kad viskas įmanoma ir, žinoma, sekti spalvotų žurnalų moterims patarimais. Keitė tą ir daro. Vienintelis skirtumas tarp mano vaikystės filmų apie komunistinio darbo spartuoles ir šiuolaikinės didmiesčio pasakos yra utėlės. Keitė jų turi. Kitame gražiame gyvenime jų negalėjo būti.

„7 meno dienos“ Nr.33 (955), 2011-09-23