Kad rudenį laikas bėga vis greičiau, primena prasidėjęs „Oskarų“ pristatymų maratonas.
Lietuvių kandidatas „Kai apkabinsiu tave“ paskelbtas, „Pasaka“ rodo švedų pristatytą filmą – Pernillos August „Anapus“, Rusijoje šiomis dienomis jau įsiplieskė skandalas, kai buvo nuspręsta pristatyti naujausią Nikitos Michalkovo „Citadelę“. Lietuviai, ko gero, taip pat tiki, kad „Oskaras“ būtinai liudija filmo kokybę. Aš taip nemanau, bet sekmadienį LTV (25 d. 23.30) rodomą vieną netikėčiausių šio apdovanojimo laimėtojų – Paulo Haggiso „Avariją“ rekomenduoju pasižiūrėti. Kodėl „Oskaras“ buvo netikėtas? Tai – pigus nepriklausomas filmas, kurį scenaristas Haggisas nufilmavo per 35 dienas. Žinoma, „Avarijoje“ vaidina Holivudo žvaigždės – Sandra Bullock, Donas Cheadle’is, Mattas Dillonas ir dar daug kitų, bet greičiausiai ne jos, o filmo sukelti apmąstymai paskatino Akademijos narius 2006-aisiais balsuoti už jį.
Filmo herojai yra du automobilių vagys, meksikietis, du policijos inspektoriai, kurie yra ir meilužiai, moteris ir jos vyras teisininkas. Jie visi gyvena Los Andžele. Filmo herojų, kaip ir daugelio kitų miestiečių, keliai iki tol nebuvo susikirtę. Per artimiausias 36 valandas jų likimai susikirs ir atsiskleis tai, ką filmo personažai norėtų paslėpti ar pamiršti.
Šių dienų kino kūrėjai mėgsta personažų gausiai apgyvendintus filmų siužetus. Įtariu, kad taip paprasčiau išvengti gilesnės psichologijos ir paaiškinti netikėtus pasakojimo vingius. Bet Haggisas tvirtina, kad filmas išaugo iš jo asmeniškos patirties, jo baimių ir gyvenimo stebėjimo. Filmo idėja kilo, kai vieną dieną jis ėjo iš vaizdajuosčių parduotuvės ir susidūrė su savo automobilio vagimis.
Filmo autorius tvirtina, kad pirmiausia „Avarija“ – apie nepakantumą, bet jis iš pradžių bijojo, kad nesurinks pinigų, nes prodiuseriai nemėgsta, kai filmuose aštriai keliamos rasinės ir socialinės problemos. Haggisas puikiai sudėliojo akcentus, kurdamas šią ironišką parabolę apie nuoskaudas slepiančią ir prioritetus vis labiau prarandančią visuomenę. Aišku, filme galėtų būti mažiau klišių, nors amerikiečiams „Avarija“ pasirodė net provokuojanti.
Meilės istorijų, Angelinos Jolie, Antonio Banderaso ir istorinių kostiumų gerbėjams TV3 primins Michaelio Cristoferio 2001 m. filmą „Pirmoji nuodėmė“ (TV3, 24 d. 22.30). Jis apie tai, kad meilė dažnai būna akla. Tuo įsitikina ir filmo herojus – turtingas kavos plantatorius Luisas, kuris nusprendžia vesti amerikietę. Jis jos niekad nebuvo sutikęs, bet pirmąkart pamatęs laivu atplaukusią Džuliją nustebintas jos grožio. Įsimylėjęs, apimtas džiaugsmo jis nepastebi nuotakos keistenybių. Be abejo, siužetas girdėtas, nes pagal tą patį Williamo Irisho romaną kadaise „Misisipės sireną“ sukūrė vienas didžiausių rašytojo gerbėjų Francois Truffaut. Pagrindinius personažus jo filme įkūniję Catherine Deneuve ir Jeanas-Paulis Belmondo tarsi susikeitė vaidmenimis: stipri ir valinga moteris ir minkštas, neryžtingas vyras. Bet, ko gero, būtų sunku surasti du mažiau panašius filmus. Žinoma, abu jie gali suteikti daug peno ekranizacijų ypatybių tyrinėtojams, bet tai ir Irisho (tikroji pavardė Cornellas Woolrichas (1903– 1968)) talento nuopelnas. Seniai laukiu, kad bus sukurtas filmas apie jį.
Vaikystėje būsimas rašytojas gyveno Meksikoje, Kuboje ir Bahamų salose, kur dirbo jo tėvas inžinierius. Bet kai jam buvo penkiolika, tėvai išsiskyrė ir berniukas grįžo su mama į Niujorką. Pirmąjį romaną Woolrichas parašė 1935 m., bet dar anksčiau buvo pakviestas į Holivudą rašyti scenarijų. Vedybos su įtakingo prodiuserio dukra truko tik tris mėnesius. Rašytojas grįžo pas savo mamą ir gyveno su ja iki pat jos mirties tame pačiame bute Harleme. Iki 1940 m. leidyklos atmesdavo Woolricho knygas, užtat apie 350 novelių rašytojas išspausdino kaip pulp fiction, suprantama, prisidengęs keliais pseudonimais. Pripažinimas atėjo 1940 m., kai pasirodė „Nuotaka vilkėjo juodai“ (romaną taip pat ekranizavo Truffaut). Po motinos mirties 1957-aisiais rašytojas vis labiau izoliavosi nuo pasaulio, grimzdo į alkoholizmą. Tarp Irisho gerbėjų – daug kinematografininkų, ir, žinoma, Alfredas Hitchcockas, pagal jo novelę sukūręs vieną geriausių savo filmų „Langas į kiemą“.
Lietuvių žiūrovus, ko gero, prie televizorių prikaustys pirmadienį LTV (26 d.18.45) pradedamas rodyti britų serialas „Forsaitų saga“ (2002). Pasakojimas apie tris britų vadinamosios aukštesnės viduriniosios klasės kartas nuo XIX a. vidurio iki XX a. 3-iojo dešimtmečio sukurtas pagal Johno Galsworthy romaną. Sovietmečiu pagal tą patį romaną sukurtas serialas (1967) buvo pirmasis užsienio serialas, kurį pamatė žiūrovai už geležinės uždangos. Pamenu, kaip ištuštėdavo miestų gatvės ir visi aptarinėjo personažų peripetijas. Dabar taip jau nebūna.
Nors prancūzai, sekmadienio vakare stebėję DSK – Dominique’o Strausso-Kahno interviu TF1 kanalo studijoje nustebino, nes sumušė savotišką rekordą. Interviu pasižiūrėjo 13 milijonų žmonių. Kitą dieną jį analizavo ir nuodėmingąjį politiką citavo dienraščiai ir televizijos. Turiu pasakyti, kad svarbiausia šiame interviu ištarta Dominique’o Strausso-Kahno frazė apie moralinę klaidą nepadarytų gėdos net geriausiems visų laikų aktoriams.
Kad prancūzų požiūris į erotiką išskirtinis, įrodo ir Lucos Guadagnino filmo „Melissa P.“ apibūdinimas. Prancūzai filmą vadina komiška drama ir leidžia žiūrėti vaikams nuo 12 metų, LNK – erotine drama ir nukišo į gilią naktį (24 d. 00.40). Tai pasakojimas apie jaunos sicilietės seksualinį pabudimą, eksperimentus, abejones, aistras iki tos dienos, kai tragiškas įvykis atveria Melisai (Maria Valverde), ką iš tikrųjų reiškia būti moterimi. Šis filmas – kažkokios Melissos P. autobiografinio romano „100 brūkštelėjimų šukomis prieš einant miegoti“ ekranizacija. Beje, nors Melisos senelę suvaidino Geraldina Chaplin, prancūzai įvertino filmą kritiškai, pavadino jį pornografijos ir hipokrizijos mišiniu.
Seniai nusprendžiau, kai turėsiu katę, būtinai pavadinsiu ja Melisa. Tikiuosi, kad filmas neprivers persigalvoti. Tik nesakykite apie tai mano šuniui.
Jūsų –
Jonas Ūbis
„7 meno dienos“ Nr.33 (955), 2011-09-23
|