Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 33 (955), 2011 rugsėjo 23 d. > Kinas > Dokumentinio kino horizontai
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Dokumentinio kino horizontai


VDFF prasidėjo


7 MD

Share |
„Šachta Nr. 8“
Konkursinė Baltijos šalių dokumentinių filmų programa – vienas iš svarbiausių vakar atidaryto Tarptautinio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) akcentų. Ketvirtą kartą dėl geriausio Baltijos dokumentinio filmo kūrėjo vardo varžysis po 4 Estijos, Latvijos ir Lietuvos filmus, atrinktus festivalio programos sudarytojų. Geriausiųjų trejetuką spalio 1-ąją per VDFF uždarymą paskelbs ir tarptautinis žiuri, vadovaujamas kino kritiko ir eksperto Tue Steeno Müllerio iš Danijos.

Pasak Sonatos Žalneravičiūtės, vienos iš VDFF programos sudarytojų, šiemet konkursinė festivalio programa išsiskiria autorių gebėjimu įsigilinti į savo filmų herojų gyvenimus. „Kai kurie režisieriai tarsi tampa filmų herojų gyvenimų dalimi, bet išlieka taktiški ir profesionalūs. Kurdami filmus jie stengiasi kiek įmanoma arčiau priartėti prie žmogaus, įsigilinti į jo gyvenimo dramą“, – konkursinę programą pristato S. Žalneravičiūtė.


Naujausius Estijos dokumentinio kino ieškojimus konkursinėje programoje pristatys kino režisierė Marianna Kaat, filme „Šachta Nr. 8“ (2010) pasakojanti Rytų Ukrainos Donbaso angliakasių Snežnojės miestelio istoriją, Moonika Siimets, žvelgianti į kišeninių keturkojų pasaulį („Mados šunys“, 2010), VDFF viešėsiantis Kullaras Viimne festivalio žiūrovus kviečia susipažinti su Frančeska – vienintele moterimi kaminkrėte Estijoje („Kvėpavimas“, 2010).

Į Vilnių pristatyti naujausio filmo „Kuku: aš išliksiu“ (2011) atvyks ir estai Andresas Maimikas ir Kaidi Kaasik. Jie sukūrė intymią istoriją apie vieną žymiausių sovietmečio Estijos kino aktorių Arvo Kukumägi, kuris norėtų susigrąžinti buvusią šlovę ir grįžti į didįjį ekraną.

Latvių kino kūrėjai daugiausia dėmesio skiria jaunų žmonių problemoms. Ilze Burkovska-Jacobsen nagrinėja paauglių brendimą ir bando suprasti, kodėl mergaitėms taip rūpi jų išvaizda („Mamos, dukros ir suknelės“, 2010 ), Robertas Rubīnis pažindina su 13-ečiu Rudolfu, pamišusiu dėl filmų kūrimo („Kaip gyveni, Rudolfai Mingai?“, 2010), o Andris Gauja rodo pragaru virtusį jaunos šeimos gyvenimą („Šeimos instinktas“, 2010). Optimizmo gaidelės skamba Ilze Ramāne filme apie tris gyvenimo džiaugsmo nepraradusias garbaus amžiaus ponias – Maigą, Veltą ir Tonią, kiekvieną antradienį lankančias choro repeticijas („Močiučių choras“, 2010).

Lietuvių dokumentiniam kinui festivalyje atstovaus debiutinis Manto Kvedaravičiaus „Barzakh“ (2011), pelnęs jau ne vieno tarptautinio kino festivalio įvertinimą, žinomo dokumentininko Audriaus Stonio pasakojimas „Aš perėjau ugnį, tu buvai su manimi“ (2010), Evaldo Janso filmas „Laisvė kurti“ (2011), gvildenantis įkalinimo įstaigose kuriančių kalinių temą, bei „Mocarto obuoliai“ (2011) – Aloyzo Jančoro sukurtas garsaus muzikanto, dirigento ir profesoriaus Sauliaus Sondeckio portretas. Pasak kinotyrininkės Renatos Šukaitytės, šiųmetinę VDFF konkursinę programą galima įvardinti kaip „kino visai šeimai“ programą, kuri padės pažvelgti į save iš šalies ir tėvams, ir vaikams.

„Šių metų konkursinės programos autoriai dėmesį telkia į jaunų žmonių pasaulį: „apnuogina“ jų stiprybes ir silpnybes, atskleidžia intymius gyvenimo slėpinius, mėgina suvokti aistras ir poreikius, išryškinti šeimos ir visuomenės svarbą jauno žmogaus gyvenime“, – kalba R. Šukaitytė.

Geriausių VDFF konkursinės programos filmų autoriai bus apdovanoti piniginėmis premijomis, jas įsteigė Kazickų šeimos fondas.

Kelios intymios istorijos iš viso pasaulio

Lietuviška Audriaus Stonio „Ramino“ premjera prasidėjęs VDFF pristatys ne vieną pasaulyje jau pripažintą filmą. Jie bus rodomi pagrindinėje, specialiojoje programose bei bulgaro Andrejaus Paunovo filmų retrospektyvoje. Trumpai pristatome kelis iš jų, rodančius intymias naujųjų laikų istorijas.

„Labanakt niekam“ („Goodnight Nobody“, Šveicarija, Burkina Fasas, Kinija, Ukraina, JAV, Vokietija, 2010, 77 min.)

Prestižiniuose Leipcigo, Niono, Amsterdamo dokumentinių filmų festivaliuose apdovanotas režisierės Jacqueline Zünd filmas – tai hipnotizuojanti kelionė į nakties šalį. Iš skirtingų žemynų kilusius filmo herojus sieja ta pati problema – jie negali užmigti ir bando užmušti lėtai tekantį nakties laiką. Pažindami nemigos kankinamų, ne savo noru gyvenančių naktinį gyvenimą žmonių mintis, patiriame tarpines akimirkas tarp realistiško sapno pasaulio ir primenančios sapną tikrovės. Nakties ritme panardintas nemigos pojūtis filme gilus, stimuliuojantis, plytintis tarp melancholijos ir tam tikros kankinystės. Paklūstančios nakties ritmui žmonių istorijos primena giliame sapne mirgančius vaizdus. Tačiau riba tarp sapno ir realybės neaiški, todėl nemiga įtraukia vis labiau.

Filmo naracija – fragmentiška, bet žmonių istorijų atkarpos susilieja susikaupimo kupinoje tyloje. Stebėdami keturių nemigos kankinamų žmonių likimus, aplankome jų nuosavas nakties šalis. Vieniems nemiga kupina tamsos ir vienatvės, kitiems – baimės ir skausmo, dar kitiems – graži, pilna svajonių ir vilčių. Vis dėlto kiekviena didvyriškai filmo herojų nugalima naktis atveria kelią rytui. Jis tampa išsigelbėjimu, nors ir skelbia dar vienos nemigo nakties artėjimą.

„Komunos vaikai“ („Die Kinder vom Friedrichshof“, Vokietija, 2009, 82 min.)

1971-aisiais Vienos menininkas Otto Mühlis sukūrė utopinę komuną, kuri tapo vienu kontroversiškiausių meninių ir visuomeninių praėjusio amžiaus eksperimentų. Mühlis subūrė aplink save panašiai mąstančius menininkus bei draugus ir įkūrė uždarą Friedrichshofo bendruomenę. Ji priminė sektą: nuosavybė buvo bendra ir karaliavo visiška laisvė (taip pat ir seksualinė). Draudžiama buvo tik mylėtis tėvams su savo vaikais. Visa tai vyko vardan aukštesnio utopinio tikslo, prisidengiant žodžiais apie meninę viziją. Ambicingiausias ir kartu kontroversiškiausias šios grupės projektas buvo „Vaikų gamyba“. Jie norėjo sukurti naują žmonių rūšį, nepaveiktą šeimos įtakos. Mühlis buvo visų komunoje gimusių vaikų tėvas. Vos gimę, jie buvo izoliuojami nuo motinų, šias išsiųsdavo į artimiausius miestelius, kad ten dirbtų bendruomenės naudai. Vaikai gyveno didesnėje šeimoje ir neturėjo ryšių su tėvais. Nors šio visuomeninio eksperimento tikslas buvo visiška laisvė, laikui bėgant komuna tapo tipiška totalitarine sekta.

Mühlis buvo menininkas, meninė saviraiška – neatsiejama šio eksperimento dalis. Komunos kasdienybė buvo kruopščiai filmuojama, archyvinę medžiagą ir panaudojo šį filmą sukūrusi režisierė Juliane Grossheim. Pamatysime po vienos vakarienės vaikų suvaidintą spektaklį: per šimtas nuogų vaikų pasirodo priešais įvykių centre sėdintį patriarchą. Po spektaklio jie buvo viešai žeminti arba girti. Stebint šiuos sukrečiančius kadrus tampa aišku, kodėl po 20 metų komuna buvo paleista, o Mühlis apkaltintas nepilnamečių tvirkinimu ir nuteistas 7 metus kalėti. Jis atliko bausmę šešerius su puse metų ir išėjo į laisvę. Filme rodomi ne tik archyviniai kadrai, bet ir penki komunoje užaugę žmonės. Jų pavyzdys rodo, kas atsitiko žmonėms, išgyvenusiems šį utopinį eksperimentą.

„Yves Saint Laurent. Beprotiška meilė“ („L’Amour Fou“, Prancūzija, 2009, 109 min.)

Yves’as Saint Laurent’as – garsiausias XX a. mados kūrėjas, sukūręs ypatingą mados karalystę ir surinkęs vertingą meno kūrinių kolekciją, kurioje atsidūrė Picasso ir Matisse’o paveikslai, senojo Egipto skulptūros ir XVII a. kinų menas. Režisieriaus Pierre’o Thorettono filme matome Saint Laurent’o gyvenimo pakilimus ir nuopuolius: jo darbus, kolekcijas, ilgai trukusių santykių su verslo partneriu ir meilužiu Pierre’u Bergé užkulisius ir jų sprendimą parduoti bendrai surinktą meno vertybių kolekciją.

Filmas yra pagarbos duoklė ne tik garsiajam mados kūrėjui už jo nuoseklumą laužant konvencijas, mąstymo bei elgesio stereotipus, bet ir dekadencijai bei grožiui. Saint Laurent’as ne tik sukūrė visame pasaulyje žinomas drabužių kolekcijas – jis pirmasis pakvietė juodaodes ir Azijos modelius. Saint Laurent’as sakydavo: „Mada praeina, stilius yra amžinas.“ Šis filmas ir bando atskleisti unikalų jo gyvenimo ir darbo stilių.

„Kinšasos simfonija“ („Kinshasa Symphony“, Vokietija, 2010, 95 min.)

Clauso Wischmanno ir Martino Baerio filmo herojai yra skirtingo amžiaus juodaodžiai. Jie myli muziką ir net Beethoveno IX simfonijoje girdi afrikietiškus ritmus. Jie – tai du šimtai „Kimanguiste Symphony Orchestra“ narių. Tai – vienintelis orkestras Konge ir vienintelis pasaulio orkestras, kuriame groja tik juodaodžiai. Filmo herojai kruopščiai rengiasi koncertui, kuris turi vykti gryname ore. Besirengdami jie pasakoja apie savo meilę muzikai ir apie sunkų gyvenimą Konge: stinga pinigų, daugėja nusikaltimų, didelės butų problemos. Muzikantai atvirai pasakoja apie savo darbo užkulisius ir apie instrumentus, kuriais groja. Kai po vagystės reikėjo atkurti instrumentus, buvo pasitelktos įvairiausios medžiagos. Iš mašinos rėmo jie pasigamino varpelius, iš didelio medžio gabalo – kontrabosą. Šis filmas – įdomus kasdienio Kongo muzikų, kuriems tenka derinti talentą ir sunkias gyvenimo sąlygas, portretas. Filmą vainikuoja nuostabus koncertas, ypač uždegantis „Carmina Burana“ fragmentas „O Fortuna“.


VDFF ir „7md“ inf.


„7 meno dienos“ Nr.33 (955), 2011-09-23

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

lKMTEbyOCNuf, 2012-03-18 06:30

All match-ups have been quite a while back,so I guess it doesn't really say much.Go in there, work hard and give it your all.Then I know, tghnis will work out.With much support and love,Anton

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti