Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
DAILĖ

Istorijos, pasakojimai ir (meta)tekstai


Kauno bienalės „Tekstilė ´11“ paroda „Dar kartą pasakojimas“


Monika Krikštopaitytė

Share |
Yuan Gao (Kinija). „12 mėnulių“. 2008–2011 m.
Tai konkursinė paroda – skirta istorijoms pasakoti ir perpasakoti. Kad ir į ką žiūrėtum, pasiūlyta pažvelgti iš asmeninės perspektyvos. Vakarų mentaliteto atstovai uždavinį suprato iškart, dalis net pernelyg tiesiogiai. Todėl nemažai viena į kitą panašių istorijų apie šeimos šaknis, svarbias tik todėl, kad autorei(-iui) širdį gaivina, atkrito.

 

Menininkės(-ai) iš Rytų regionų, kaip žinia, sąvokas ego, aš, asmeninis iššifruoja sunkiau arba visai kitaip, todėl buvo galima stebėti mitų ar kitokio tipo kolektyvinių istorijų pasirodymą, per kurį asmuo suvokia save. Štai Wangas Haiyuanas per vėjyje besiplaikstančių vėliavų instaliaciją kalba apie laisvės geismą ir taip užsimena apie režimo sukaustyto Tibeto situaciją. Beili Liu savo instaliacijoje primena senovės kinų legendą apie nuo gimimo tarp žmonių esančius nematomus ryšius ir visą gyvenimą besitęsiančias jų paieškas. Išimtimi galime laikyti japonės Misao Watanabe darbą, kuris apibūdina asmeninę vidinę būseną, kai kultūra neleidžia viešai rodyti blogų emocijų. Menininkė išaudė uždelstų emocijų lavos raudonumo audinį, jis įvaizdina įpykusį vidų ir savo fiziniu dydžiu leidžia žiūrovui panirti į uždraustos agresijos gelmę.

 

Savo užmoju išsiskiria Yuan Gao kūrinys, per vaizdo struktūrą atskleidžiantis Pekino augimo mastą ir šalutines to viso pasekmes. Remdamasi klasikinio italų renesanso vaizdo schema, autorė pristato motinas su kūdikiais pastatų, kuriuose statybininkais dirba jų vyrai, fone. Užburiančiai estetiškai pristatytas dvylikos šeimų, ekonominių aplinkybių iš provincijos atgintų į miestą, dvigubų portretų kaleidoskopas nurodo ne tik į asmenines istorijas, bet ir į gilesnes kultūros (pačia plačiausia prasme) kaitos struktūras. Jei šiam kūriniui ieškotume tekstinio atitikmens, jo pobūdį reiktų įvardinti kaip lyginamosios kultūrologijos studiją.

 

Kitas rengiant parodą išryškėjęs dalykas – asmeniniai pasakojimai su tekstile susijusioje plotmėje labai aiškiai nurodė ir išryškino moterišką tekstilės genealogiją. Pasitelkti daiktai ir veiksmai, kurie primena mamas, močiutes, proseneles ar tetas. Kaip jau minėjau, nemaža dalis „dienoraščio vardan paties dienoraščio“ tipo kūrinių tiesiog nepraėjo atrankos. Tačiau tikrai ne dėl motinos linijos atvirumo. Tenka pripažinti, kad pasirinktas rizikingas atrankos kriterijus (leidžiantis eiti į asmeniškumus), nes tekstilei emancipuojantis tai priminti nėra naudinga. Čia gera proga apversti klausimą ir pasitikrinti, ar pakankamai neseniai atnaujintos žinios apie šiuolaikinio meno dalį, kuri išaugo iš tekstilės. Tikrai svarbu – kaip mes suvokiame tekstilę? Mano požiūriu, iš dabarties pozicijų nagrinėti šiuolaikinio meno (susijusio su tekstile) kilmę konceptualiai (nebijant atrodyti retrogradiškam) yra neabejotinas brandos požymis.

 

Labai keista ir juokinga, kad Lietuvai 54-oje Venecijos bienalėje atstovavęs menininkas tekstilės sritį apibūdino kaip taikomąją, lyg kūrinio šiuolaikiškumą lemtų medžiaga, sritis, o ne idėja, su kuria dirbama. Na ir tegul, pasauliniame kontekste tai nieko nekeičia, o tokios menininkės kaip Louise Bourgeois, Liza Lou, Ghada Amer ir daugelis kitų, išgirdę apie tai, tik smagiai nusikvatotų.

 

Ko gero, ne veltui viena iš parodoje dalyvaujančių menininkių Alice Kettle pažadina seną legendą apie pirmąją (oficialiai) Airijos burtininkę, beje, autorės bendravardę. Meno kūrimą šiuo atveju ji traktuoja kaip raganavimą, įtraukiantį užburiamų žmonių asmeninius daiktus. Raganos socialinis vaidmuo gana neblogai tinka tekstilei (ir menui apskritai), nes neįprastas asmuo (reiškinys) visada grasina išjudinti pastovumą, nusistovėjusią tvarką. To ypač negeidžia tie, kurie yra patogiai įsitaisę, todėl kitimas vyksta labai lėtai. Ir panašu, kad Lietuvos dar nepasiekė. Vis dėto, Kauno bienalė egzistuoja pasaulio laike, kur savo buvimo įrodinėti nebereikia.

 

Parodos tema džiugina ne tik drąsa pažvelgti atgal, bet ir aktualumu. Geriau pagalvojus, pasakojimas yra vienintelis realus kriterijus pertekliaus visuomenėje. Ir už vardo, ir už rekomendacijos ar pažinties slypi pasakojimas. Visada, kai reikia rinktis, pradedant nuo šampūno ar muzikos plokštelės, baigiant namais ar meno kūriniu, nuspręsti padeda istorija, susijusi su daugybe kitų istorijų. Vienur naratyvas skleidžiasi atvaizdais, kitur žodžiais. O pati abstrakčiausia dailė be pasakojimo net neegzistuotų. Todėl šios parodos kūrinius verta traktuoti kaip tekstą, vaizdus – kaip tekstines struktūras (metonimijas, metaforas ir panašiai). Šalia esančius (organizatorių užprašytus) aiškinamuosius tekstus ar užrašytas istorijas siūlau suprasti kaip filmo titrus, kurie tik įveda į temą.

 

Dalis parodos kūrinių yra susiję su kūnu arba kūno praktika, kitaip tariant – yra neviešo performanso daiktinis įrodymas. Vieni jų neartikuliuoti, veikiantys per jusles. Pavyzdžiui Kyung-ae Wang neria milžiniškas archetipines formas, kurios ne tik įvaizdina jos išgyventą depresiją, bet ir kalba apie tokiai būsenai įveikti reikalingą laiką. Pamėkliškų pavidalų ratilai ir gąsdina, ir ramina.

 

Kita dalis darbų, nors ir fragmentiški, pasakoja labiau artikuliuotai. Tai tarsi komiksai ar istoriniai bataliniai paveikslai, tik šio „mūšio laukas“ – sąmonė. Tilleke Schwarz įvaizdina kasdienes frazes. Ninos Bondeson siuvinėjimus tiesiogiai veikia mokslas apie kalbą. Čia dalyvauja du fiktyvūs nuolat per jos kūrybą keliaujantys personažai – lingvistas Džeremis Adadžio ir jo paklusnusis šuo Hiperionas. Įdomu, kad personažai gali keisti lytį ar virsti apskritai kitomis būtybėmis. Taip atsiskleidžia pasakojimo dinamika – gebėjimas keistis, kuris yra dažnai pamirštas postringaujančiųjų apie „amžinas vertybes“. Virginie Rochetti piešiniai siuvinėti siūlu: ypač ekspresyvūs ir atlikti ant linijinį laiką žyminčio pailgo audeklo, jie primena apie piešinio atgimimą šiuolaikinio meno scenoje ir labai įtikimai pripasakoja mažų, niuansuotų istorijėlių.

 

Kūniškumas, būsenos, išsipasakojimai, performatyvumas – tai, ko daugiau ar mažiau galima tikėtis iš istoriškai su moters veiklos sfera sieta daile. Tačiau tai tik maža parodos dalis, kita (didesnioji) domisi visiškai kitais (labai įvairiais) dalykais nei moters savivoka (tai, be abejo, irgi labai aktuali tema, tik vis marginalizuojama, nors kai marginalumas tampa madingu domėjimosi objektu, su didžiuliu entuziazmu vėl ištraukiama į dienos šviesą). Verta užsiminti, kad Kauno bienalė jau senokai nebėra tekstile užsiimančių menininkių susibūrimas, o niekada ir nebuvo. Dalyvauja nemažai menininkų vyrų ir apskritai kūrėjų, kurių profesinis pasirengimas nėra susijęs su tekstile. Organizatoriai metodiškai siekia įtraukti šiuolaikinius kūrėjus, kurie gali taktiliškumą ir tekstilę suvokti tik kaip dar vieną tarpdiscipliniškos raiškos būdą, temą ar aspektą.

 

Pavyzdžiui, Michaela Melián siūles, dygsnius ir patį siuvimo veiksmą traktuoja kaip (meta)tekstą ar matematinę (universalią) struktūrą. Savo kūriniui suteikusi didesnį mastelį ir į kūrinio erdvę fiziškai įtraukdama žiūrovą, ji įtikina, kad pasaulio dalys yra atitikmenų rinkinys. Jungdama įvairias medijas (videofilmas, garso instaliacija) menininkė siūlo naujus muzikos, filmo ir teksto suvokimo būdus. O menininkų šeima iš Naujosios Zelandijos „F4 Artist Collective“ nagrinėja tarpusavio sąsajas tarsi audinio struktūrą. „Siūlėmis“ gali tapti viskas: žvilgsnis, veiksmas, emocija ar genetinės sąsajos. Psichologinės „siūlės“ tarp šeimos narių tampa atskirais veikėjais, kurie iš šalies atrodo kaip įsibrovėliai ar ateiviai iš kitų planetų. Bent jau vizualiai. Panašu, kad menininkų šeimos minties eigą paveikė detektyviniai ir mokslinės fantastikos filmai, TV serialai.

 

Pagal ateivišką kurpalių sumodeliuoti ir Marion Michell kūdikių drabužėliai. Perkurti į beveik nedėvimus dizaino objektus, jie kalba apie vaikystę kaip drausminimo laikotarpį, kai dresūros objektas (vaikas) dar yra už kalbos ribų. Įvaizdinti tokią būseną (kai tave rengia, kaip nori, ir „įrašo“ į pasaulį pagal savo supratimą) menininkę paskatino konkreti istorija apie vaikystėje pažinotą vaiką, kuris taip ir neišaugo iš tos nuolatinio daiktų išauginėjimo būsenos – anksti numirė ir liko autorės asmeniniu vaiduokliu. Amélie Brisson-Darveau taip pat sukūrė drabužius, tik jie skirti žmogaus šešėliams. Jei judėti norinčiam kūnui reikia tamprios aprangos, tai koks paslankus turi būti ypač dinamiškai kintančio šešėlio apdaras? Tai interaktyvus kūrinys, drabužius žiūrovas gali apvilkti ant savo šešėlio. Įdomus žaidimas iškelia ir visai netikėtų, beveik filosofinių klausimų: pavyzdžiui, kur baigiasi kūnas? Kur baigiasi esybė? Ar šešėliu reikia rūpintis? Jei taip, tai kodėl apie tai nepagalvojau anksčiau?

 

Visiškai kitaip aprangą suvokia María León. Panašiai kaip Alice Kettle, ji užsiima „užkalbėjimais“, bet tam naudoja paskutinius funkcinės tekstilės laimėjimus: atspindinčius šviesą, neperšlampamus, nedegius, ypač patvarius audinius, kurie paprastai naudojami specialios paskirties (dirbantiems gatvėje ar statybose) aprangai. Iš jų menininkė siuvasi madingus drabužius, kad jaustųsi saugi ir kartu papasakotų, koks nesaugus yra dabarties pasaulis.

 

Iš visai kitos meno sferos į bienalę atidreifavusi Laisvydė Šalčiūtė taip pat kalba apie pavojus, tik ne apie gyvenimo apskritai, o apie meilės konkrečiai. Nuosekliai ir įvairiapusiškai nuolat meilės temą aktualizuojanti menininkė šį kartą išryškina stipraus jausmo griaunamąją galią. Tam ji pasitelkia nuorodas į audinio vaizdavimą dailės istorijoje. Kristaus, danajų ikonografinio guldymo schema ir plaukų ant kūno pasirodymo reikšmių spiečius priverčia susitikti geismą su siaubu. Laisvydės kūryboje nėra medaus be deguto. Meilė veikia kaip naikinantis (tarsi šviesa neišryškintą fotojuostelę), bet neišvengiamas vienetas.

 

Viena iš nuolatinių bienalės žvaigždžių Fiona Kirkwood ir toliau ieško būdų įveikti ar bent sumažinti žmonių susipriešinimą dėl rasinių ir kultūrinių skirtumų. Šį kartą ji naudoja žmonių plaukus, kurių spalvos kaita jau toleruojama be vargo. Menininkė plaukus naudoja ne kaip abjektą (Julijos Kristevos terminas: nuo kūno atskirta kūno dalis, tik ką buvusi gyva, staiga tapusi nuoroda į mirtį), o kaip dekoratyvinį audinį. Skirtingų spalvų plaukai pinasi tarpusavyje, sudarydami gražiausius ornamentus. Vizualinis šokis kuriamas ne tiek dėl grožio, kiek dėl užuominos į tobulą visuomenės sambūvį.

 

Taip pat politiškas, tik labai unikaliai, estės Signe Kivi kūrinys. Autorei buvo tekusi garbė ir atsakomybė pabūti kultūros ministre, ir kaip menininkę ją sudomino ministerijos koridoriuose išklotų kilimų simbolinis krūvis. Jie aiškiai nurodė į galią, todėl jiems buvo lemta tapti reinterpretacijos objektu. Katie Waugh eina tuo pačiu keliu – klibina politikos atributų vaizdiniją. O būtent, savo piešiniuose jaukia oficialių susitikimų interjerų staltieses, užuolaidas – vienu meniniu veiksmu sugeba sukurti iš tiesų grėsmingą nestabilumo jausmą. Juk tarybų, konferencijų, sąskrydžių, svarstymų salėse priimami žmonėms ir tautoms lemtingi sprendimai. O savaime suprantamais ir dėl to neįsimintinais tapę erdvių atvaizdai, pasirodo, yra svarbi pastovumo pojūčio dalis.

 

Be vienokios ar kitokios sąsajos su tekstile mikro- arba makrolygiuose ir prioriteto dirbti su idėja (kas, mūsų galva, atstovauja šiuolaikiškumui), vienas iš pagrindinių kūrinių atrankos kriterijų buvo kūrinio gebėjimas pasakoti. Kadangi autorių daugiau kaip 30, tiek pat ir istorijų. Ne visos jos leidžiasi apibendrinamos ar kitaip susiejamos į temines grupes, tačiau verta užsiminti, kad kūriniai užkabina daug aktualijų: tėvų emigracija (Monika Kreivė), mišri tapatybė ir buitis kaip tekstas (Kristina Čyžiūtė), tarybinių laikų perinterpretavimas (Lia Altman), rasinė diskriminacija (Marion Coleman, Rasma Noreikytė), šalutinis migracijos poveikis (Katya Oicherman), animacijos neadekvatumas reaguojant į smurtą (Tonje Høydahl Sørli), moterų solidarumas (Andrea Milde), ezoterikos išvešėjimas (Rūta Naujalytė), idealizavimo slenksčiai (Monika Žaltauskaitė-Grašienė), atminties trapumas (Ainsley Hillard) ir kt.

 

Bet svarbiausia, reikia nepamiršti, kad istorijos ne tik subjektyviai pasakojamos, bet lygiai taip pat ir subjektyviai suvokiamos. Todėl Jūsų dalyvavimas būtinas.


 

 

„7 meno dienos“ Nr.33 (955), 2011-09-23

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

sctcENpNAT, 2017-03-22 13:35

Maybe check out , you might dig it. It's far from flssaelw, but it's probably my favorite piece of anime from the late 80's. (Try and get the "2032" version, the "2040" version isn't as good in my opinion.)

klYiUWuNtrl, 2012-06-06 10:45

Wouldn't that be the life? I should have staterd this a long time ago, then just maybe, just maybe i wouldn't be working 5 days a week. There still is a chance though, we can still be winners Jake and Jacob.

to retro, 2011-09-25 21:11

tai beveik bet kuri kita tinka

Retro, 2011-09-24 12:38

būt įdomu apsilankyti ir maskulinistinės tekstilės bienalėj

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti