Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 33 (955), 2011 rugsėjo 23 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Tarptautinis fotomenininkų seminaras
Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės „Dedikacijos“ galerijoje „Meno niša“
Premjera
Konstantinas Borkovskis: Nutolę ir prisišlieję(3)
„cezario grupės” spektakliai – stebėtojo akimis
Irena Leonavičiūtė (1930–2011)
VDFF prasidėjo
Mari Relo-Šaulys ir Adolfą Šaulį kalbina Ugnė Bužinskaitė
Pokalbis su Švedijos kino instituto atstovu Janu Gorransonu
Tarptautinis Kauno kino festivalis
Tarptautinis Kauno kino festivalis
Nauji filmai – „Ir kaip ji viską suspėja?“
Krėsle prie televizoriaus
Prasideda 71-asis koncertų sezonas
Rugsėjo 23-29
Rugsėjo 23–29
Rugsėjo 23–spalio 2
Rugsėjo 23–spalio 2
7 MD: Parodos
Rugsėjo 23–spalio 2
Kauno bienalės „Tekstilė ´11“ paroda „Dar kartą pasakojimas“

Monika Krikštopaitytė

Tai konkursinė paroda – skirta istorijoms pasakoti ir perpasakoti. Kad ir į ką žiūrėtum, pasiūlyta pažvelgti iš asmeninės perspektyvos. Vakarų mentaliteto atstovai uždavinį suprato iškart, dalis net pernelyg tiesiogiai. Todėl nemažai viena į kitą panašių istorijų apie šeimos šaknis, svarbias tik todėl, kad autorei(-iui) širdį gaivina, atkrito.

 

Menininkės(-ai) iš Rytų regionų, kaip žinia, sąvokas ego, aš, asmeninis iššifruoja sunkiau arba visai kitaip, todėl buvo galima stebėti mitų ar kitokio tipo kolektyvinių istorijų pasirodymą, per kurį asmuo suvokia save. Štai Wangas Haiyuanas per vėjyje besiplaikstančių vėliavų instaliaciją kalba apie laisvės geismą ir taip užsimena apie režimo sukaustyto Tibeto situaciją. Beili Liu savo instaliacijoje primena senovės kinų legendą apie nuo gimimo tarp žmonių esančius nematomus ryšius ir visą gyvenimą besitęsiančias jų paieškas. Išimtimi galime laikyti japonės Misao Watanabe darbą, kuris apibūdina asmeninę vidinę būseną, kai kultūra neleidžia viešai rodyti blogų emocijų. Menininkė išaudė uždelstų emocijų lavos raudonumo audinį, jis įvaizdina įpykusį vidų ir savo fiziniu dydžiu leidžia žiūrovui panirti į uždraustos agresijos gelmę.

 

Savo užmoju išsiskiria Yuan Gao kūrinys, per vaizdo struktūrą atskleidžiantis Pekino augimo mastą ir šalutines to viso pasekmes. Remdamasi klasikinio italų renesanso vaizdo schema, autorė pristato motinas su kūdikiais pastatų, kuriuose statybininkais dirba jų vyrai, fone. Užburiančiai estetiškai pristatytas dvylikos šeimų, ekonominių aplinkybių iš provincijos atgintų į miestą, dvigubų portretų kaleidoskopas nurodo ne tik į asmenines istorijas, bet ir į gilesnes kultūros (pačia plačiausia prasme) kaitos struktūras. Jei šiam kūriniui ieškotume tekstinio atitikmens, jo pobūdį reiktų įvardinti kaip lyginamosios kultūrologijos studiją.

 

Kitas rengiant parodą išryškėjęs dalykas – asmeniniai pasakojimai su tekstile susijusioje plotmėje labai aiškiai nurodė ir išryškino moterišką tekstilės genealogiją. Pasitelkti daiktai ir veiksmai, kurie primena mamas, močiutes, proseneles ar tetas. Kaip jau minėjau, nemaža dalis „dienoraščio vardan paties dienoraščio“ tipo kūrinių tiesiog nepraėjo atrankos. Tačiau tikrai ne dėl motinos linijos atvirumo. Tenka pripažinti, kad pasirinktas rizikingas atrankos kriterijus (leidžiantis eiti į asmeniškumus), nes tekstilei emancipuojantis tai priminti nėra naudinga. Čia gera proga apversti klausimą ir pasitikrinti, ar pakankamai neseniai atnaujintos žinios apie šiuolaikinio meno dalį, kuri išaugo iš tekstilės. Tikrai svarbu – kaip mes suvokiame tekstilę? Mano požiūriu, iš dabarties pozicijų nagrinėti šiuolaikinio meno (susijusio su tekstile) kilmę konceptualiai (nebijant atrodyti retrogradiškam) yra neabejotinas brandos požymis.

 

Labai keista ir juokinga, kad Lietuvai 54-oje Venecijos bienalėje atstovavęs menininkas tekstilės sritį apibūdino kaip taikomąją, lyg kūrinio šiuolaikiškumą lemtų medžiaga, sritis, o ne idėja, su kuria dirbama. Na ir tegul, pasauliniame kontekste tai nieko nekeičia, o tokios menininkės kaip Louise Bourgeois, Liza Lou, Ghada Amer ir daugelis kitų, išgirdę apie tai, tik smagiai nusikvatotų.

 

Ko gero, ne veltui viena iš parodoje dalyvaujančių menininkių Alice Kettle pažadina seną legendą apie pirmąją (oficialiai) Airijos burtininkę, beje, autorės bendravardę. Meno kūrimą šiuo atveju ji traktuoja kaip raganavimą, įtraukiantį užburiamų žmonių asmeninius daiktus. Raganos socialinis vaidmuo gana neblogai tinka tekstilei (ir menui apskritai), nes neįprastas asmuo (reiškinys) visada grasina išjudinti pastovumą, nusistovėjusią tvarką. To ypač negeidžia tie, kurie yra patogiai įsitaisę, todėl kitimas vyksta labai lėtai. Ir panašu, kad Lietuvos dar nepasiekė. Vis dėto, Kauno bienalė egzistuoja pasaulio laike, kur savo buvimo įrodinėti nebereikia.

 

Parodos tema džiugina ne tik drąsa pažvelgti atgal, bet ir aktualumu. Geriau pagalvojus, pasakojimas yra vienintelis realus kriterijus pertekliaus visuomenėje. Ir už vardo, ir už rekomendacijos ar pažinties slypi pasakojimas. Visada, kai reikia rinktis, pradedant nuo šampūno ar muzikos plokštelės, baigiant namais ar meno kūriniu, nuspręsti padeda istorija, susijusi su daugybe kitų istorijų. Vienur naratyvas skleidžiasi atvaizdais, kitur žodžiais. O pati abstrakčiausia dailė be pasakojimo net neegzistuotų. Todėl šios parodos kūrinius verta traktuoti kaip tekstą, vaizdus – kaip tekstines struktūras (metonimijas, metaforas ir panašiai). Šalia esančius (organizatorių užprašytus) aiškinamuosius tekstus ar užrašytas istorijas siūlau suprasti kaip filmo titrus, kurie tik įveda į temą.

 

Dalis parodos kūrinių yra susiję su kūnu arba kūno praktika, kitaip tariant – yra neviešo performanso daiktinis įrodymas. Vieni jų neartikuliuoti, veikiantys per jusles. Pavyzdžiui Kyung-ae Wang neria milžiniškas archetipines formas, kurios ne tik įvaizdina jos išgyventą depresiją, bet ir kalba apie tokiai būsenai įveikti reikalingą laiką. Pamėkliškų pavidalų ratilai ir gąsdina, ir ramina.

 

Kita dalis darbų, nors ir fragmentiški, pasakoja labiau artikuliuotai. Tai tarsi komiksai ar istoriniai bataliniai paveikslai, tik šio „mūšio laukas“ – sąmonė. Tilleke Schwarz įvaizdina kasdienes frazes. Ninos Bondeson siuvinėjimus tiesiogiai veikia mokslas apie kalbą. Čia dalyvauja du fiktyvūs nuolat per jos kūrybą keliaujantys personažai – lingvistas Džeremis Adadžio ir jo paklusnusis šuo Hiperionas. Įdomu, kad personažai gali keisti lytį ar virsti apskritai kitomis būtybėmis. Taip atsiskleidžia pasakojimo dinamika – gebėjimas keistis, kuris yra dažnai pamirštas postringaujančiųjų apie „amžinas vertybes“. Virginie Rochetti piešiniai siuvinėti siūlu: ypač ekspresyvūs ir atlikti ant linijinį laiką žyminčio pailgo audeklo, jie primena apie piešinio atgimimą šiuolaikinio meno scenoje ir labai įtikimai pripasakoja mažų, n...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru