„Nieko nesakyk! Neliesk manęs!“ – taip 1889 metais Emi pasakė savo gydytojui. Gydytojo vardas buvo Zigmundas Froidas ir jis pakluso. Ši akimirka žymi psichoanalizės atsiradimą. Akimirka, kai gydytojas nusileidžia, kai jis liaujasi būti aktyviu mokslo žmogumi, galinčiu išgydyti savo pacientą žodžiu ir prisilietimu... Froidas nusileido, Froidas liovėsi veikti, Froidas atsilošė ir klausėsi to, ko niekas nenorėjo girdėti, isterikės kalbos.

Lilian Munk Rösing „Duoklė isterikei“. Iš parodos katalogo

Šiuolaikinis menas gali būti pigus triukas, nuobodžios intelektualinės pratybos, „pasidaryk pats“ videorankdarbiai ir kas tik nori. Klausimas, kas yra menas, o kas nėra, jaudina tik ezoterikus. Man nesvarbu, kaip vadinti tam tikras dvasines ir fizines praktikas, kurios, netikdamos niekur kitur, atsiduria galerijoje ir muziejuje. Mane domina tokios veiklos intensyvumas, gebėjimas generuoti minties ar jausmo energiją. O šito joks institucinis stogas negali garantuoti. Todėl visiškai neverta jaudintis, jei koks konjunktūriškai didis autorius neišleidžia nė dūmo arba tavo prietaisai jo nefiksuoja. Postkonceptualaus meno atvirukinė vaizduotė nublanksta nė neblykstelėjusi prieš  Olandiją apėmusią kalno maniją. Žemiau jūros lygio (bet jam nenusileidžianti!) šalis staiga mirtinai užsigeidė kalno. Užsigeidė ir jau rimtai mąsto, kuria vizualizacijas, svaigsta apie kalnų slides, rogutes bei violetines Alpių karves. Šis kol kas tik virtualus projektas – geriausias pastarojo meto konceptualaus meno kūrinys. Ne tik dėl paradoksalios vaizduotės galios, bet ir dėl intertekstualumo – nuo menamo kalno sklindančio kitų kalnų aido. Jei Mahometas neina pas kalną, tai kalnas... Jei kalnas nepagimdė pelės, tai ir pelė nepagimdė kalno – naivu manyti, kad Olandijos kalno manija gimė iš sporto žurnalisto pokšto. Horizontalioje plokštumoje plynę kontempliuojanti vaizduotė šimtmečius pylė tą kalną po smiltį. Kol galiausiai Italijoje apsilankęs flamandų tapytojas Pieteris Bruegelis (1525–1569 m. rugsėjo 9 d.) neištvėrė ir driokstelėjo įsižiūrėtas Alpes tiesiai į savo olandiškus peizažus. Tobula vagystė, žargoniškai – apropriacija. Kiek kartų norėjau atlikti tokį copy–paste važiuodama autostrada Vilnius – Klaipėda! Kelias į Klaipėdą apskritai yra visokių idėjų gryninimo ir purvinimo vieta (galima prisiminti ir Juozo Laivio magistralinius menus), ypač kai atvažiavus yra kur jomis pasidalyti. Pavyzdžiui, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, kur šiuo metu veikia viena iš įdomiausių pastarojo dešimtmečio Lietuvoje rodytų tiriamojo meno parodų „Bedlamas“. Bet iki jo dar prieisim – mažais žingsneliais.

Kalbant apie įsivaizduojamų kolekcijų kūrimą (tai irgi aktualu „Bedlamo“ kontekste), iki šiol geriausius pavyzdžius radau ne meno institucijų, o knygų pavidalu – Orhano Pamuko mazochistinės manijos dokumentacija, pavadinta „Nekaltybės muziejus“, ir Griseldos Pollock „Susitikimai virtualiame feministiniame muziejuje“. Abu autoriai gilinasi visai ne į tai, į ką „turėtų“ – Pollock, pavyzdžiui, atidžiai tyrinėja Sigmundo Freudo kolekcionuotas Egipto kapavietėse atkastas statulėles, išdėliotas jo darbo kambaryje taip, kad jas matytų tik psichoanalitikas, o ne ant kušetės atviraujantis pacientas (dabar yra tauresnis žodis, bet ne dėl grožio juk rašome). Freudas galėjo stebėti pacientą, pats būdamas jo galvūgaly – nematomas. O priešais pacientą kabėjo paveikslas su nieko nematančiomis sfinkso akimis. Akli sfinksai įmins visas mįsles. Visa ta paveikslais ir skulptūromis apkrauta Freudo „scenografija“, kurioje jam teko nematomo Dievo Tėvo vaidmuo, yra iškalbinga savaime. Dar įdomesnis yra psichikos procesų ir žvilgsnio, žiūrėjimo, vizualizacijų santykis.

„Bedlamo“ parodoje Nanna Gro Henningsen tyrinėja iškreiptą beprotybės žvilgsnį. Čia, žinoma, neapsieinama be Freudo mokytojo Jeano-Martino Charcot, kurį matome André

 Brouillet paveikslo (1875) reprodukcijoje. Paveiksle Charcot demonstruoja apalpusią isterikę kostiumuotai vyrų auditorijai per paskaitą Salpêtrière ligoninėje. Ši ligoninė, įsikūrusi buvusiame parako fabrike, tapo izoliuotu pasauliu daugiau nei 4000 epileptikėms, isterikėms, valkatoms, prostitutėms, nusikaltėlėms. Ne visos buvo nepagydomos ligonės – dažnai čia atsidurdavo nuskurdusios, šeimos nebeišlaikomos ar be šeimos augusios vargetos. XIX a. pabaigoje neurologas Charcot pradėjo Salpêtrière isterijos tyrimus. Tam jis pasitelkė naujausią tuometinę techniką – fotografiją. Tikėta objektyvo nešališkumu, nors dėl ilgo fotoaparatų išlaikymo nuotraukos buvo inscenizuojamos. Garsusis tyrinėtojas užhipnotizuodavo pacientes, ir jos įtaigiai demonstruodavo isterijos simptomus.

Tačiau net ir tada fotografija nebuvo tik neutralus dokumentas. Pacientės puikiai suvokė, ko iš jų tikimasi, ir stengėsi patenkinti auditorijos lūkesčius. Kai kurios ligonės tapo savotiškomis žvaigždėmis, nes Charcot ne tik demonstravo savo tyrimus kolegoms, bet ir rengė viešus isterijos gydymo seansus, kuriuos už pinigus stebėjo reginių ištroškusi minia. Viena iš tokių pasirodymų žvaigždžių – isterijos karaliene tituluota Marie Wittmann, Charcot vadinama Blanša. Ji pagarsėjo kaip „geriausiai užhipnotizuojama“, tiksliausiai simptomus suvaidinanti atlikėja. Tikros ir įsivaizduojamos isterikės greitai suprato, kad pozuoti fotografijoms, piešiniams, būti liejamoms iš vaško, vaidinti prieš auditoriją yra visapusiškai naudingiau, nei būti uždarytoms su pamišėliais. Nuolankiosios Blanšos ir kitų dviejų Charcot pavyzdinių isterikių – užsispyrusios Augustinos ir demonų apsėstos Žinevjevos – istorijas aprašo Asti Hustvedt savo knygoje „Medicininės mūzos: isterija XI...