Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 30 (952), 2011 rugsėjo 02 d. > Muzika > Kalnai, muzika, gėlės ir „jambalaya”
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Kalnai, muzika, gėlės ir „jambalaya”


Įspūdžiai iš „La Roche Bluegrass“ festivalio


Algirdas Klova

Share |
Bluegrass Jam Session
La Rošas prie Forono (La Roche Sur Foron) – miestelis Prancūzijos pietryčiuose, maždaug 30 km nuo Ženevos (Šveicarija) ir apie 40 km nuo aukščiausio Europos kalno Monblano.

Miestelio centras – gražus nedidelis slėnis tarp kalnų, su istorine pilimi, nuostabia Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, viduramžius menančiais namais ir upėmis, juosiančiomis šį gražiausiomis gėlėmis apsodintą Prancūzijos lopinėlį. Nežinau, ar apie šį nedidelį miesteliuką kas nors labai kalbėtų, jei anglų kilmės prancūzas Christopheris Howardas-Williamsas 2006 m. nebūtų sumanęs renginio, pavadinto „La Roche Bluegrass Festival“. Jis ir iki šiol, padedamas merijos ir miestelio gyventojų, sėkmingai vadovauja šiam didžiuliam festivaliui-konkursui, kuris tapo didžiausiu bluegrass muzikos forumu Europoje. Festivalis paprastai trunka net 5 dienas, dalyvauja jame 30–40 grupių iš Europos ir kelios iš JAV. Festivalyje vyksta apie 40–50 koncertinių pasirodymų didžiojoje scenoje, gretimuose miesteliuose ir La Rošo prie Forono gatvėse, kurių metu gali išgirsti visas bluegrass stiliaus atmainas, American folk, old time ir akustinio kantri (country) melodijas. Be viso to – dar renginiai vaikams ir jaunimui, meistriškumo pamokos, jam session, tautiniai šokiai (square dance), mugė ir daug visokių atrakcijų, pavyzdžiui, gatvės muzikos instrumentai vaikams. Ir dar specialiai čia pat festivalio aikštėje ruošiamas amerikietiškas maistas – keptos bulvytės su kumpiu, ar dešrelėmis, aitriųjų paprikų troškiniai (chili) ir, žinoma, jambalaya!

 

Labiausiai stebino miestelio gyventojų dėmesys ir pasiaukojimas festivaliui. Beveik visi miestelėnai yra šio festivalio rengėjai, rėmėjai arba savanoriai darbininkai. Jie kepa, verda, pilsto gėrimus, parduoda suvenyrus, festivalio dalyvių CD, dirba informacinėse palapinėse, stato ir surenka skėčius, kėdes, nuorodas pakelėse ir atlieka dar daug kitų darbų. Šalia jų – dar krūva apsaugos darbuotojų, žandarų, prižiūrinčių tvarką festivalyje ir aplinkinėse gatvėse, Raudonojo kryžiaus darbuotojų, pramogų vaikams organizatorių. Na, žodžiu, tikrai visas miestelis dalyvauja organizuojant festivalį. Ir dar labai stebino festivalio publika, neblogai žinanti šią muziką, ir tai, kad didžioji dauguma žmonių labai atidžiai klausėsi to, kas vyksta scenoje. Pas mus panašūs festivaliai dažniausiai yra proga pagerti alaus ir pašūkalioti.

 

Svarbiausias forumo renginys – EBMA (Europos bluegrass muzikos asociacijos) organizuotas geriausių Europos bluegrass grupių konkursas, kuriame dalyvavo 10 kolektyvų, o juos vertino 11 žmonių komisija iš 10 šalių. Vienu jų, atstovaujančiu Lietuvą, buvau ir aš. Komisiją sudarė žmonės, kurie apie bluegrass muziką žino, na, jei ne viską, tai labai jau daug. Tai bluegrass asociacijų prezidentai, radijo laidų apie šią muziką vedėjai ir autoriai, muzikinių leidinių redaktoriai, muzikantai, prodiuseriai ir pan. Vertinimo kriterijai buvo labai aiškiai išdėstyti formuliaruose, kuriuos visi gavome. Vertindami kiekvieną grupę turėjome atskirą lentelę su 7 punktais, kurių kiekvieną vertinome nuo 1 iki 10 balų. Taigi maksimali suma galėjo būti 70. Teisėjai tikrai buvo labai griežti, tad kartais man net būdavo gaila muzikantų.

 

Svarbiausias kriterijus buvo atitikimas bluegrass stiliui. Taigi, kas tas bluegrass? Tai muzika, gimusi XX a. 4-ajame dešimtmetyje JAV, Kentukio kalnuotuose rajonuose, kartais vadinama viena iš akustinių kantri muzikos atšakų. Jos muzikantų virtuoziškumas, unikalus instrumentų ir balsų skambesys suteikė bluegrass galimybę tapti savarankišku muzikos žanru. Šios muzikos pradininku laikomas mandolinininkas Billas Monroe, o žanro įteisintoju – bandža grojantis Earlas Scruggsas, vėliau prisijungęs prie Monroe grupės „Blue Grass Boys“. Scruggsas grojo naujovišku trijų pirštų „picking“ stiliumi, kurį klausytojai labai entuziastingai priėmė ir kuris netrukus buvo pavadintas tiesiog „Scrugsso stiliumi“.

 

Bluegrass jungia sudėtingus individualaus muzikavimo elementus, asmeninį virtuoziškumą ir vokalo ansambliškumą, daugiabalsiškumą, todėl reikalauja iš muzikantų ir nepriekaištingos instrumentų valdymo technikos, tobulo susigrojimo, ir harmoninių balsų derėjimo.

 

Laimėti „La Roche“ konkursą tikrai nėra lengva. Pirmiausia – atranka. Kiekviena grupė, norėdama groti konkurso scenoje, pateikia 4 savo kūrinių įrašus. Juos elektroniniu paštu gauna visi būsimi žiuri nariai, kurie balsuoja taip pat elektroniniu paštu, nežinodami grupių pavadinimų. Šiemet buvo atrinktos dešimt grupių, gavusios galimybę parodyti 45 minučių programas festivalio scenoje. Konkurse dalyvavusios grupės tikrai nebuvo vienodo lygio, tą galima suprasti ir pagal komisijos balus. Nugalėjusi grupė iš Čekijos „BlackJack“ surinko 675, o dešimtoje vietoje likusi grupė – tik 449 komisijos balus. Antrąją vietą užėmė grupė iš Olandijos „Lazy tater“, o trečiąją – „Blueland“ iš Slovakijos.

 

Nekonkursinė festivalio programa stilistiškai buvo daug margesnė. Kai kurios grupės (iš viso jų buvo dvidešimt) leido sau pagroti ne tik folk ar old time, bet ir western swing ar net rockabilly muziką. Nors bluegrass  pasižymi tuo, kad ši muzika atliekama tik akustiniais instrumentais (bandža, gitara, mandolina, kontrabosu, dobro) ir be mušamųjų, buvo grupių, grojusių su bosiniu būgnu ar vadinamuoju „solinuku“. Žinoma, jos buvo nutolusios nuo bluegrass standarto, tačiau labai pagyvino programą.

 

Labiausiai visi laukė vėlaus vakaro, kai po konkurso dalyvių pradėdavo groti kolektyvai iš bluegrass tėvynės JAV. Žinoma, šių atlikėjų lygis labai skyrėsi nuo europiečių. Klausydamasis amerikiečių panirdavai į tikrą, autentišką bluegrass pasaulį. Festivalio programos sudarytojas Christopheris Howardas-Williamsas visada labai apgalvotai kviečia svečius iš JAV, norėdamas parodyti bluegrass įvairiapusiškumą. Šiemet girdėjome tris amerikiečių grupes. Pirmąjį vakarą grojo dainininkės Kathy Kallick grupė, prie kurios prisijungė mandolinos virtuozas iš Italijos, vertinimo komisijos narys Martino Coppo. Visi grupės instrumentininkai tikrai labai stiprūs, techniški muzikantai, puikiai prisidedantys pritariamaisiais balsais. Tačiau atskirai norėčiau paminėti nepaprastai brandžią jauną smuikininkę Annie Staninec. Kathy Kallick grupės muzika remiasi bluegrass klasika, bet ji labai skoningai praturtinama šiuolaikiniais elementais. Programa nekelia įtampos, leidžia klausytojams pasvajoti klausant lyrinių baladžių ir smagiai pajudėti (nors ir kėdėse), skambant linksmesnėms dainoms.

 

Visai kitokia buvo antros dienos grupė iš JAV „The Hickory Project“. Nepaprastai techniški muzikantai, puiki instrumentų ir balsų valdymo technika pavertė jų programą stipriu kunkuliuojančiu kriokliu, neleisdama nė minutę atsipūsti. Kompozicijos vieną už kitą intensyvesnės, profesionalesnės. Viskas puiku, bet visa tai priminė puikiai suderintą mašiną, pasigedau paprasto, žmogiško muzikavimo, gal net kokio menko netikslumo, leidžiančio suprasti, kad šie muzikantai vis dėlto tokie patys žmonės kaip ir mes.

 

Trečioji amerikiečių grupė „Field-Thompson Band“ vėl grąžino prie bluegrass šaknų. Labai gražus, švelnus, nors ir nebejaunas dainininkės Sue Tompson balsas ne kartą yra pelnęs aukštų apdovanojimų bluegrass ir akustinio kantri bei folk muzikos žanruose. Drauge su Jamesu Fieldu jie sukuria puikų vokalinį duetą. Nustebino ir nudžiugino šios grupės instrumentininkai. Visi jie – Čekijos muzikai: broliai Peteris ir Pavelas Brendejsai ir Ondra Kozakas. Čekų bluegrass menininkai yra pasiekę didelių sėkmių, ne veltui Čekija vadinama Europos bluegrass sostine.

 

Reikėtų pabrėžti ir edukacinius šio festivalio momentus. Tai „bluegrass bands workshop“ – kūrybinės dirbtuvės, kuriose neprofesionalūs bluegrass entuziastai groja drauge, vadovaujami garsių Europos ir JAV muzikantų.

 

Praleidus tas penkias dienas tarp kalnų Prancūzijoje, norom nenorom prisimeni, kad bluegrass muzika taip pat gimė kalnuotose vietovėse, tik kitame žemyne. Matyt, pati gamta suvienija JAV ir Europos muzikantus ir klausytojus vėl burtis į La Rošo prie Forono bluegrass muzikos bendruomenę, kurios siela yra patys miestelio gyventojai.


„7 meno dienos“ Nr.30 (952), 2011-09-02

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti