Jei pasaulyje vyksta kas nors svarbaus, peržiūriu amerikiečių portalus ir „Le Monde“. Bet kai mums negresia Trečiasis pasaulinis karas, mane pirmiausiai domina Lenkijos reikalai. Lenkija domiuosi iki smulkmenų.

Pastaruoju metu Jus vis dažniau matome Varšuvoje.

Klausiate taip, tarsi turėčiau pasiaiškinti. Esu lenkė, čia buvau auklėjama, geriausiai suprantu šią kultūrą, žmonių nuotaikas, savitą humoro jausmą.

Labai gerbiu Andrzejų Wajdą, bet mes skirtingi. Jam svarbiausia lenkiškumas, nes tai jo tapatybė. Mane su šalimi sieja stiprūs saitai, bet jaučiuosi ir pasaulio piliete. Romantizuota patriotizmo samprata man nėra artima. Dirbdama užsienyje išmokau versti savo kalbą į kitas kalbas. Mane domina žmogus, jo akistata su egzistencija, jo pastangos įveikti kliūtis, savo paties silpnumą. Galiu jį rasti visur: ir tamsiuose Baltimorės kvartaluose, ir anglikoniškame XIX amžiaus Niujorke, tarp žydų, prancūzų ar lenkų.

Tikrai daryčiau kitokį kiną, asmeniškesnį, atspindintį tai, kas vyksta čia. Bet manau, kad aštuoneri metai tarp 1981-ųjų ir 1989-ųjų man būtų buvę tušti. Tais metais kine pasiekti naujos kokybės pavyko tik Krzysztofui Kieślowskiui.

Jūsų ir Kieślowskio keliai panašūs. Iš pradžių kūrėte socialiai angažuotus filmus, vėliau jų temos universalėjo.

Panašios, matyt, buvo ir priežastys. Jautėme, kad pasakodami paprastas realistines istorijas nepasakysime visos tiesos nei apie savo herojus, nei apie save – „Vieniša moteris“, veristiškai prakalbusi apie vargstančius ir atstumtuosius, tapo mano socialinio ir politinio protesto išraiška. Bet netrukus buvo įvesta karinė padėtis ir filmas drauge su kitais atsidūrė ant lentynos. Kieślowskiui lūžio momentu tapo „Atsitiktinumas“, kuriame jis peržengė ankstesnį savo paties pasakojimo būdą ir kuris irgi atgulė ant lentynos. Kritika negailestingai sutalžė „Be pabaigos“, „Dekalogas“ buvo sutiktas kaip eilinis televizijos serialas. O užsienis pasitiko Kieślowskį išskėstomis rankomis. Todėl jis ir ėjo ten, kur buvo laukiamas, ir ėmėsi visiems suprantamų temų. Kino kūrėjas pavargsta būti vien tiktai spardomas.

Kaip manote, ką šiandien darytų Kieślowskis?

Krzysztofas mirė siaubingai persitempęs. Per vėlai pasakė sau „stop“. Jei būtų gyvas, tikriausiai nebeimtų į rankas kameros. O ir šiandieninė mūsų realybė vargu ar galėtų jį įkvėpti.

Po 1989-ųjų ne vienas lenkų menininkas aktyviai įsitraukė į politiką. Andrzejus Wajda, Krzysztofas Piesiewiczius ir Kazimierzas Kutzas pabuvo senatoriais, Marcelis Łozińskis ir Krzysztofas Krauze dalyvavo Tadeuszo Mazowieckio rinkiminėje kompanijoje.

Kartą Romanas Polańskis buvo paklaustas, kodėl Lenkijoje tiek daug talentingų režisierių. Atsakė, kad Liaudies Lenkijoje negalėjai tapti nei verslininku, nei politiku, taigi kinas buvo vienintelė sritis, kur galėjai išlaisvinti savo poreikį veikti, darytu įtaką  kokiai nors, kad ir fiktyviai, realybei, išsakyti laisvės troškimą. Todėl visuomeninė kinematografininkų veikla po 1989 metų yra visai natūrali.

Kalbėdamas savo 85-mečio proga Andrzejus Wajda prisiminė tuos pačius Polańskio žodžius ir pridūrė, kad šiandien verčiau būtų bankininku, nei režisieriumi.

Aš nesugebėčiau, nes nemoku skaičiuoti. Profesiją pasirinkau gana anksti. Neblogai tapiau, bet man atrodė, kad kiti tai daro geriau. Be to, norėjau pasakoti istorijas ir – neslėpsiu – mėgau sakyti žmonėms, ką jie turėtų daryti, juos valdyti. Kino režisieriaus profesija jungė tuos tris elementus. Tačiau dėl savo kilmės net nebandžiau stoti į Lodzės kino mokyklą, o išvažiavau į Prahą, į FAMU. Tais laikais kinas atrodė esąs didelis, fantastiškas menas. Žmonės gyveno kinu, jis buvo tikrai svarbus.

Manote, kad šiandienos Lenkijoje kinas neteko savo vaidmens?

Santvarkos pasikeitimas sukėlė kino meno depresiją, kuri truko iki pat PISF (Valstybinio kino meno instituto – red.) įkūrimo. Kai kurių mano kolegų iliuzijos, kad laisvoji rinka iškels tikrąsias vertybes, greitai išsisklaidė. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje su Lindsay Andersonu ir Branko Lustigu buvome pakviesti į Gdynės festivalio žiuri. Abu tuomet man sakė, kad jiems įdomu žiūrėti lenkų filmus, bet daug ko juose nesupranta. Gyvenome „Gdynės“ viešbutyje, kur dingo telefono ryšys, nes pavogė kabelius. O man atrodė, kad nebeliko ryšio tarp lenkų režisierių ir žiūrovų. Išimtys buvo Mareko Koterskio, Krzysztofo Krauzės filmai, tačiau apskritai to dešimtmečio kino produkcija pasižymi autizmu, energijos ir noro komunikuoti su žiūrovais stoka.

Tai kas gi nutiko? Pasikeitė publika?

Šiandien žiūrovai visur nebe tokie reiklūs. Tačiau lenkai, regis, pamiršo, koks nuostabus nuotykis gali būti filmas. Jie ieško kine žemiausio lygio pramogos. Jau nemažai metų jų niekas neskatina, neauklėja, mokyklose nebeliko meno pamokų. Televizija, iš pradžių politizuota, vėliau ir sukomercinta, ėmė tiražuoti pigią prekę. Platinimas atiteko privatininkams, o šie stvėrėsi antrarūšės amerikietiškos pramogos. Šiandieniai lenkų žiūrovai, palyginti su prancūzų, britų ar amerikiečių žiūrovais, yra visiškai nepasiruošę suvokti sudėtingesnio audiovizualinio pranešimo. Dešimtajame dešimtmetyje kino kūrėjai negaudavo pinigų ir negalėjo sukurti žiūrovams vertingų filmų. Tačiau ir iki šiol man kartais atrodo, kad valdantiesiems kultūra reikalinga kaip šuniui balnas, o menininkus jie laiko privilegijų kaulijančiais dykaduoniais. Bet juk neįmanoma modernizuoti šalies, kurios gyventojai vėl tampa analfabetais. Tai baisi liga, nuo kurios kenčia paprasti žmonės, dvasingumo stokos jiems nekompensuos nei Bažnyčia, nei komercinė televizija. Jei kūrėjas yra atkaklus, jis suras išeitį, taip kaip aš. Tikrosios trumparegiškos politikos aukos yra žiūrovai.

Dalyvaujate diskusijoje dėl informavimo įstatymo, viešai pasisakote apie tai, kokia turėtų būti šalies kultūra.

Man svarbu, kad lenkai labiau domėtųsi pasauliu ir jo problemomis. Bet darau tai ir egoistiniais sumetimais. Jeigu žiūrovas liks tingus, jo nebepasieksiu nei aš, nei tie, kurie ateis po manęs. Lenkijoje išnyks tas kinas, kurį myliu. Dokumentinis, o ir vaidybinis kinas neša žinią apie kitą žmogų. Jei žmones domina tik jų pačių padermė, menas jiems nereikalingas.

Jums atrodo, kad kinas padeda ugdyti jautrumą kitam, tam, kuris kitapus tavo daržo tvoros?

Bet ir sau pačiam. Gyvenimas nemąstant gimdo tuštumos baimę, tuštumą reikia užpildyti priklausomybės pakaitalu. Tuomet tapatybė formuojasi remiantis gatavais, prastais arba prasčiokiškais pavyzdžiais. Prisijungi prie sporto sirgalių, įstoji į „Mlodzież Wszechpolska“ (dešinioji jaunimo orgnizacija – red.), tampi Marijos radijo klausytoju ar kryžiaus prie Prezidentūros „gynėju“, tikėdamas, kad milijoną kartų padauginta, agresyviais šūksniais sustiprinta tuštuma taps kažkokia vertybe. Autorefleksijos stoka, išorinio priešo paieškos yra sena lenkų savimonės tradicija. Tai viena didžiausių mūsų silpnybių.

Gal mums vėl reikia moralinio nerimo kino?

Kurti į visuomenę apeliuojančius filmus, kurių niekas nepamatys, reiškia nepasiekti tikslo. Nežinau, kaip šiandien reikėtų atskleisti eilinio žmogaus problemas, kad jos sukrėstų publiką. Juo labiau kad dabarties diagnozė yra gerokai sudėtingesnė, o nuo sudėtingo pasaulio žmonės slepiasi pasakose ir mituose.

Krizė tęsiasi, cukraus ir benzino kainos auga. Daugybė žmonių, kad įsigytų būstą, įsiskolina trisdešimčiai metų. Savo pyktį lenkai galėtų išlieti kine.

Šiandien jau nėra taip paprasta, kaip tada, kai dėl kainų kaltinome valdžią. Donaldas Tuskas nenustato cukraus kainos, ją diktuoja globali ekonomika. Šią tikrovę geriau atspindi dokumentinis kinas, jo autoriai gali atlikti kruopščią rinkos mechanizmų analizę. O nuo politikų nenuleidžia akių žurnalistai. Apskritai manau, kad kinas nėra demaskavimo priemonė. Kaip ir Kieślowskis, neketinu kaltinti priešo, norėčiau jį suprasti. Agitatoriaus pozicija man visuomet buvo nepriimtina. Tad jeigu ieškočiau temos socialiniam filmui, bandyčiau įsižiūrėti į tuos visuomenės sluoksnius, kuriuos Varšuvos centre sutelkė Smolensko katastrofa ir ją lydėję politiniai PiS’o (brolių Kaczyǹskių partija „Teisė ir teisingumas“ – red.) veiksmai. Norėčiau suprasti, kas yra šie žmonės. Jie turi savo tiesą, ieško vertybių. Kur šiandien gali nuvesti tokios paieškos? Panašus nusivylimas padeda atgimti ir vos ne bolševikinėms naujosios kairės pažiūroms bei metodams. Neseniai Prancūzijoje triukšmą sukėlė 92 metų amžiaus buvusio pasipriešinimo dalyvio knyga, kurioje jis kaltina šiuolaikinę idėjas praradusią civilizaciją. Manau, tai to paties reiškinio atmaina.

Autoritetų krizė?

Išgyvename informacinę revoliuciją, didžiausią tokio pobūdžio lūžį nuo industrializacijos laikų. Kuo vyresnis žmogus, tuo jis bejėgiškesnis. Kiekviena nauja karta skaitmeniniame pasaulyje jaučiasi vis laisviau, ketverių metų vaikas lenkia trisdešimtmetį. Ar gali būti autoritetu tas, kuris nemoka naudotis svarbiausiu dabarties instrumentu? Tradicinės kultūros gerbė senatvę. Šiandien ji tampa gėdingai nevykusi. Lenkijoje ši krizė ypač skaudi. Su Andrzejumi Wajda, kuris priklauso mano tėvų generacijai, galėjome kalbėtis ne tik kaip mokytojas ir mokinė, bet ir kaip diskusijos partneriai. Bet jis visuomet buvo mums autoritetas, „meistras“. Adamo Michniko bendražygiams tokios asmenybės buvo Leszekas Kołakowskis, Barbara Skarga. Šiandieniniai trisdešimtmečiai, išskyrus nebent Marios Janion aplinką, nutraukė kartas jungusius saitus. Todėl beveik visus autoritetus brutaliai apdrabstėme purvais.

O gal demokratėjančioje visuomenėje jų ir nebereikia?

Mums taip atrodo. Bet vėliau paaiškėja, kad atomizuoti, vieniši žmonės nepajėgia rasti nei laimės, nei išsipildymo ir charizmatišku jiems gali tapti demagogas psichopatas. Kine, kuris prarado savo vaidmenį, atsispindėjo ir tokie mechanizmai.

Tačiau kinas šiandien neprivalo keisti visuomenės arba eiti į lūšnas. Tapo intymiu, asmenišku menu.

Kino funkcionavimui reikalinga apykaita. Muzika jau seniai pasidalijo į rimtąją – ezoterinę, skirtą profesionalams, ir popsą – verslą, kur kartais žybteli talentas, bet viską nustelbia banali vidutinybė. Dabar tas pat vyksta kine. Kuriami techniškai sudėtingi pastatyminiai filmai masėms ir į festivalius orientuoti filmai, kurie keliauja per dešimtis ar net šimtus renginių, o paskui išnyksta. Daugiausia, kuo galime pasigirti, kad kurioje nors peržiūroje kuris nors filmas patiko keletui asmenų. Šiandien nėra gero kino bangos, nėra mokyklos, tąsos. Vis mažiau savito, ryškaus stiliaus kūrėjų, kurie būtų nuolat matomi kultūros žemėlapyje. Filmai nestimuliuoja vieni kitų. Nebėra taip, kad vienas filmas įkvėptų sukurti kitą, o jie abu paskatintų žiūrovą pamatyti trečią.

Nebetikite kino galimybėmis?

Tikiu, su sąlyga, kad jis pasiekia žiūrovus. Nuėjusios kartos didieji – Bergmanas, Kurosawa, Pasolini, Fellini, Rossellini, Buñuelis, Antonioni – kūrė kelias dešimtis metų, tačiau kiekvienas jų filmas (geresnis ar prastesnis) tapdavo laukiamu įvykiu. Šiandien beveik neliko tokio poveikio režisierių. Haneke? Broliai Dardenne’ai? Mike’as Leigh? Broliai Coenai? Regis, tai paskutiniai mohikanai... Dažniausiai menininkas būna madingas vos keletą metų. Tarp Amerikos nepriklausomųjų kažkada garsėjo Halas Hartley. Kas jį atsimena šiandien?

Prieš dvejus metus Vroclavo festivalyje „Era naujieji horizontai“ jo retrospektyva susilaukė didžiulio susidomėjimo.

Kūrėjui toks dėmesys, žinoma, svarbus ir malonus. Bet kas iš to, jei vis vien negauna pinigų naujam filmui.

Stebiuosi, kur visiems metams pradingsta festivalinė publika. Vroclavo festivalyje salės sausakimšos, o paskui – tušti kino teatrai.

Šiandien žmones masina įvykiai. Reikia sukurti įvykį, kad pritrauktum publiką. Taip nutiko su „Savižudžių kambariu“, kuris buvo reklamuojamas kaip jaunosios kartos požiūris į internetinę realybę. Sėkmė, matyt, lydės Jerzy Hoffmano filmą „1920. Varšuvos mūšis“, pirmąjį, sukurtą 3D technika, be to, atkuriantį lenkų pergalės prieš bolševikus istoriją. Taip ir festivaliai. Vroclavo festivalis vilioja kaip didelis, o sykiu rinktinei publikai skirtas renginys. Festivaliai būna labai skirtingo kalibro, tačiau tai bene vienintelė sėkmės galimybė.

Pabrėžiate žiūrovų edukacijos svarbą. Ar festivaliai neatlieka tokio vaidmens?

Bus matyti po ilgesnio laiko. Bet juk pats pastebėjote, kad į tuos pačius filmus kino teatruose žmonės neina. Užtat populiarėja geresni serialai.

Manote, kad tokių daugės?

Man taip atrodo. Populiariausias XIX a. žanras buvo epinis romanas. Po pramoninio perversmo pasaulis tapo sudėtingesnis, jo negalėjai pavaizduoti trumpa, nesudėtinga forma. Paprastai tokie tekstai cirkuliuodavo serialo pavidalu – buvo dalimis publikuojami žurnaluose. Dostojevskis, Hugo, Tolstojus, Dickensas – kiekvienas savaip išreiškė epochos dvasią. Šiandien panašios ambicijos pastebimos amerikiečių serialuose. Juose atsispindi visas XXI a. pradžios sudėtingumas. Tai gali būti komedijos, detektyvai, visuomeniniai bei politiniai serialai. Ne visų jų reitingai aukšti. „Reklamos vilkai“ – vienas iš geriausių pavyzdžių – pirmąjį sezoną surinko nepilną milijoną žiūrovų. Ir niekam neatrodė, kad tai mažai. Pas mus, kai „Komandos“ žiūrovų skaičius siekė milijoną, buvo paskelbtas nuosprendis, kad tai nesėkmė. Bet juk žiūrovai išauklėjami ne per vieną dieną. Kitos serijos gal bus populiaresnės. Juo labiau kad serialai gyvuoja ilgai, pasirodo „You Tube“, kopijuojami iš interneto, platinami kaip DVD.

Ar serialas gali būti reikšmingas visuomenei?

Be abejonės. Amerikiečių požiūrį į Šoą nemaža dalimi lėmė serialas „Holokaustas“. Žmonės įsisąmonino, kad tai ir juos liečianti istorijos dalis. Visuose didesniuose JAV universitetuose dabar veikia Katastrofos istorijos centrai, apie ją žino kiekvienas pakankamai išsilavinęs žmogus. Panašiai keitėsi požiūris į homoseksualus. Per kelias dešimtis metų jis tapo visai kitoks, – taip pat dėl serialų, kurių herojai buvo ne vien heteroseksualūs. Dabar žvaigždei jau nieko nereiškia suvaidinti gėjų. Manau, jeigu ne serialai, Barackas Obama nebūtų tapęs prezidentu. Amerikiečiai po truputį pripranta prie permainų. Prie jų pratina ir populiarūs serialai, tokie kaip „24 valandos“ ar „Baltieji rūmai: valdžios troškulys“, kur prezidentą vaidina juodaodis ar ispanakalbis amerikietis.

Ar drauge su Magdalena Łazarkiewicz ir Katarzyna Adamik kuriant „Komandą“ jus lydėjo noras, kad lenkų visuomeninė sąmonė keistųsi?

Pavyzdys mums buvo būtent „West Wing“. Jo autoriai įrodė, kad galima įdomiai pasakoti apie politinius procesus. Nusprendėme, kad Lenkijoje, kur valdžios mechanizmai daugeliui žmonių yra juodoji magija, tai yra prasminga. Man atrodo, kad serialo rezonansas buvo pakankamai platus.

Kaip vertinate jaunąją lenkų kino kūrėjų kartą? Wojciechas Marczewskis tvirtina, jog jauniesiems stinga gyvenimo patirties, kad jų pasakojamos istorijos taptų įsimintinos ir universalios.

Lenkija nėra išimtis, visame pasaulyje kinas stokoja individualybių jau nuo 8-ojo dešimtmečio. Dabartinė kūrėjų karta nepatyrė stiprių, sudėtingų išgyvenimų. Režisieriais dažniausiai tampa pasiturinčių tėvų vaikai, išaugę vartotojiškoje, iššūkių nepažįstančioje aplinkoje, jiems neteko susigrumti su gyvenimu. Ir ekranas atspindi privačių išgyvenimų seklumą. Įprastinės debiutų temos yra egzistencinės brendimo problemos, tapatybės paieškos, santykiai su tėvais, pirmoji meilė ir vaikystės kompleksai. Tačiau vos spėję suvesti sąskaitas su neturinčiu laiko tėvu, ištrūkę iš po motinos sparno kūrėjai pradeda pasakoti pasakas.

Kadaise lenkų filmai padėjo Vakarams akies krašteliu pamatyti tai, kas vyksta už geležinės uždangos. Ar šiandien galime kuo nors sudominti užsienio žiūrovus?

Sudominti gali konkretus filmas arba kūrėjas, kaip kadaise Krzysztofas Kieślowskis. Tačiau prasimušti labai sunku. Netgi A klasės festivaliai prarado tarpininkų vaidmenį. Didysis prizas Kanuose negarantuoja platinimo net Europoje, ką jau kalbėti apie Jungtines Valstijas. Sunku tikėtis tokios sėkmės, kokia lydėjo Wajdą. Tačiau rumunai įrodė, kad su lokalaus pobūdžio filmais galima išeiti į pasaulį, bent jau per festivalių tinklą.

Kodėl mūsų filmų vis nematyti didžiųjų festivalių konkursuose? Neįdomios jų temos? Nemokame pasakoti istorijų?

Iki 2005-ųjų mūsų kinas buvo duobėje. Tik tuomet buvo sukurta veiksminga finansavimo sistema ir jau turime keliolika gerų filmų. Juos galima drąsiai rodyti Berlyne arba Kanuose. Tačiau lenkų filmai ten nėra madingi. Turime įveikti šią tendenciją. Ieškoti ko nors raiškesnio, originalesnio, stipresnio, komunikatyvesnio, kad tokių filmų nebūtų galima atmesti.

Ką turite galvoje?

Nemoku tiksliai paaiškinti. Palyginkime, pavyzdžiui, „Rožytę“ ir „Kitų gyvenimus“. Abu filmai pasakoja apie inteligento akistatą su autoritarine sistema. Tačiau Floriano Henckelio von Donnersmarcko filmo dramaturgija tokia, kad jis buvo suprantamas visur, laimėjo ir Europos kino apdovanojimą, ir „Oskarą“. Tuo tarpu Jano Kidawos-Błońskio pranešimas nėra toks aiškus, nors istorijos potencialas ne ką mažesnis. Dalyvavau „Rožytės“ peržiūrose Valstijose. Mano pažįstami amerikiečiai klausinėjo, ar herojus finale nusižudo, ar žūsta nuo saugumiečio rankos. Pasižiūrėjus dviejų valandų filmą neturėtų kilti tokių klausimų. Antraip nepasieksime Vakarų žiūrovo.

Prieš dvidešimt metų Jūs buvote viena nedaugelio, apsisprendusi palikti Lenkiją ir daryti meninę karjerą Vakaruose. Šiandien Lankoszas jau Amerikoje, Komasa ir Borowskis ketina kurti angliškai įgarsintus filmus.

Lenkijoje jie pradeda dusti. Laimi arba neteisingai pralaimi konkursą Gdynėje, o paskui jų filmus pažiūri 30 ar 300 tūkstančių žiūrovų. Gal jiems to per maža? O gal tiesiog nori daugiau uždirbti. Režisierių darbas pas mus apmokamas pasibaisėtinai prastai. Žymiausi kūrėjai uždirba tik nedidelę dalį to, ką vokietis gauna už antrą, trečią filmą, mažiau nei amerikiečių debiutantas, kurio filmo biudžetas vos siekia milijoną.

Bet Jūsų duktė po debiuto Amerikoje juk grįžo į Lenkiją.

Mainais į žiūrovus ir pinigus Lenkija gali pasiūlyti kai ką kita. Išaugo didelis gabių kino ir teatro režisierių, muzikų, dailininkų, aktorių būrys. Meno pasaulis nėra didelis, galima greičiau tapti matomam, ieškoti ir rasti bendraminčių. Įsteigus Kino meno institutą jau įmanoma sukaupti biudžetą nebrangiam filmui. Todėl man atrodo, kad Borysas Lankoszas per anksti pasuko į Ameriką. Apsisprendus dirbti užsienyje, reikia turėti tvirtą padėtį. O ir tai negarantuoja sėkmės. Donnersmarckas padarė silpnutį „Turistą“, amerikietiškas Susanne Bier filmas liko niekieno nepastebėtas. Tik sugrįžusi į Daniją ji sukūrė filmą, kuris gavo „Oskarą“. Reikia atminti, kad amerikiečių režisieriai labai suvaržyti. Niekas nėra visai nepriklausomas. Nebent broliai Coenai.

Bet juk Jūs išsaugojote kūrybinę laisvę net dirbdama „Warneriui“.

Teko nežmoniškai sunkiai kovoti, o po to didžiosios studijos bijojo mane kviestis. Tie, kurie sprendžia, laikosi nuostatos, kad konfliktams nėra laiko, verčiau pasisamdyti gerą amatininką, kuris nesipriešins. Todėl net ir tokie autoritetai kaip Francis Fordas Coppola daugelį metų nesugeba sukomplektuoti biudžetų. Martinas Scorsese dirba daugiausia Leonardo DiCaprio dėka. Prieš paliekant šalį verta apie tai pagalvoti.

Jūs dažnai kartojate: „Už talentą tenka mokėti“.

Tačiau niekad sąmoningai nesiaukojau meno vardan. Tiesiog darbas buvo vienas iš mano prioritetų. Jis ir lėmė vienokį ar kitokį pasirinkimą.

Ar neteko gailėtis?

Manau, kad mano gyvenimas buvo nuoseklus. Negrįžtu mintimis į apsisprendimo akimirkas, nesvarstau, ar nevertėjo pasielgti kitaip. Galima gailėtis sukėlus autoavariją. Dariau tai, kuo galiu didžiuotis ir su kuo galiu susitapatinti. Kai televizija rodo kurį nors mano filmą, pažiūriu jį ir man atrodo, kad jis vis dar kažko vertas.

O peržiūrint šalies naujienas internete ar Jums kartais nešauna į galvą tokia mintis: „Nei iš Kieślowskio, nei iš mano filmų lenkai nieko nepasimokė“?

Ne, nes niekad nepuoselėjau iliuzijų, kad kinas pakeis pasaulį. Man skaudu, kad nepasimokome iš didžiųjų istorijos įvykių ir nuolatos kartojame tas pačias klaidas. O kinas? Tikiu, nors jis negali pakeisti visuomenės, jis gali paveikti vieno žmogaus gyvenimą. Ir man to pakanka.

Vertė Linas Vildžiūnas

„7 meno dienos“ Nr.30 (952), 2011-09-02