Naujo televizijos sezono pradžia, švelniai tariant, nyki. Savaitgalį paėmęs į rankas vieną populiarų televizijos savaitraštį supratau, kad peržengiau nesugrįžimo ribą – dauguma televizijos „veidų“ man nesako nieko. Neatpažįstu tų šokančių, dainuojančių, save demonstruojančių žvaigždžių. Jei atvirai, net apsidžiaugiau, nes iki šiol vis dar jaučiau sąžinės priekaištus, kad nepasižiūriu vieno ar kito serialo, neišklausau vienos ar kitos ašarojančios ponios. Supratau, kad tai – jau kitas pasaulis, su kuriuo manęs nebesieja niekas. Lietuviškas televizinis „popsas“ tapo toks masiškas, toks visa apimantis, jis absorbavo politikus, mokslininkus, menininkus, nusikaltėlius, visokio plauko veikėjus ir net kai kuriuos kolegas, kad funkcionuoja tobuloje vertybių tuštumoje, su kuria geriausia neturėti nieko bendra. Užtenka, kad jie patys sau gražūs, protingi ir juokingi.

Keista, kad televizijos dar rodo filmus, ypač tuos, kurie tarsi iškrenta iš tobulos jų tuštybės ir pasitenkinimo savimi rato. Šią savaitę tokių filmų bus keli, tad apie juos trumpai. „Naktis priklauso mums“ (LTV, rugsėjo 3 d. 23.15) – tai ne tik Jameso Gray’aus 2007 m. filmo pavadinimas, bet ir Niujorko kriminalinės policijos dalinio šūkis. Filmo veiksmas perkels į 9-ojo dešimtmečio Niujorką. Jo herojai – du broliai. Bobis yra naktinio klubo, priklausančio rusų mafijai, vadybininkas. Kad kiltų karjeros laiptais, jis priverstas slėpti savo giminystės ryšius, mat jo brolis ir tėvas yra policininkai. Kai įtampa tarp narkotikus platinančios rusų mafijos ir policijos ims didėti, Bobis turės apsispręsti, kieno jis pusėje. Joaquino Phoenixo ir Marko Wahlbergo psichologiškai tiksliai suvaidinta brolių drama filme iškyla iki graikų tragedijos.

Gray’us iš tos kartos, kuri subrendo po Berlyno sienos žlugimo. Jis prisipažįsta: „Norėjau sukurti šiuolaikinę tragediją: Amerika dar niekad taip negangrenavo, niekad socialinių klasių ribos nebuvo tokios gilios, kaip dabar. Kada prasidėjo ši liga? Devintajame dešimtmetyje. Ji vadinasi šiuolaikinis kapitalizmas.“

Prancūzų kritikai negailėjo gerų žodžių filmui po to, kai jis 2007-aisiais buvo parodytas Kanuose. Šis festivalis mėgsta režisierių, atkreipė į jį dėmesį dar 2000 m., kai konkurse buvo parodyta Gray’aus drama „Jardai“. Sukurti „Naktis priklauso mums“ režisierių įkvėpė „New York Times“ pamatyta policininko laidotuvių nuotrauka. Devintasis dešimtmetis Niujorke pasižymėjo 73 procentais, palyginti su nacionaliniu vidurkiu, išaugusiu nusikalstamumu: daug ką lėmė nauji narkotikai ir kaip niekad anksčiau suklestėjęs naktinis gyvenimas, ypač rusų pamėgtame Braiton Biče, kurį filmo recenzentai pavadino „Mažąja Maskva“. Režisierius sako norėjęs atskleisti tą gyvenimo intensyvumo pojūtį. Jam pavyko puikiai perteikti ir miesto atmosferą, nes, kitaip nei dauguma filmų, kurių veiksmas vyksta Niujorke, bet kurie filmuojami visiškai kitur, „Naktis priklauso mums“ kurtas Bronkse, Manhatane, Brukline, net pačiuose pavojingiausiuose miesto kvartaluose. Prievarta filme tarsi oras persmelkia miestą, šeimas, žmones. Filmas – savotiškas requiem 9-ajam dešimtmečiui.

Manau, kad Kristijonas Vildžiūnas nesutiktų, jog šiuolaikinio pasaulio ligos prasidėjo 9-ajame dešimtmetyje. Šiemet „Sidabrinių gervių“ apdovanojimuose triumfavęs jo filmas „Kai apkabinsiu tave“ (LNK, 3 d. 22.30) rodo kitą takoskyrą – Berlyno sieną. Jos pastatymo išvakarėse į Berlyną susitikti su beveik dvidešimt metų nematyta Dukra (Elžbieta Latėnaitė) atvyksta Tėvas (Andrius Bialobžeskis). Duktė gyvena JAV, studijuoja Vokietijoje, tėvas liko sovietų okupuotoje Lietuvoje ir tapo žinomu vaikų rašytoju. Tėvo „kuratoriai“ nori, kad susitikimas vyktų Rytų Berlyne, dukra bijo ten vykti, nes mano, kad bus pagrobta. Filmas nuo pirmųjų kadrų panardina į baimės ir nerimo pritvinkusį padalytą miestą, bet režisierius rutulioja ir kitas temas – sienų, kurios iškyla žmonių viduje, tėvo kaltės ir dukters meilės, inteligento pasirinkimo, totalitarinio įtarumo ir pan. Jas padeda atskleisti ir spalvingi antrojo plano personažai. „Kai apkabinsiu tave“ – vienas iš negausių lietuviškų filmų, kurių pasaulis neapsiriboja Lietuva. Atvirkščiai: režisierius rodo, kad Lietuva yra senojo žemyno dalis, nors dabar lietuviškos televizijos iš visų jėgų bando tai paneigti.

Jūsų –

Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.30 (952), 2011-09-02