„Kas yra Rytų Europos fotografija?“ – klausia viena iš parodos kuratorių Eglė Deltuvaitė. Čia pat iškeliamas ir dar vienas klausimas: „Kas iš viso yra Rytų Europa?“ Taigi, kas? Bent jau aptariamos parodos kontekste paliekama laisvė atsakyti (visomis šio žodžio prasmėmis) sau pačiam. Ir vis dėlto atrodo, kad „Rytų Europos“ sąvoka kiek per skambi, ypač turint omenyje, kad ją reprezentuoja keliolika Lietuvos ir Lenkijos kūrėjų. Dažnai mėginimai viską sudėti po viena kepure atsiduoda kažin kokiu oficialumu, pareiga.
 

Kalbant apie tai, kas parodoje yra – tai įvairenybė. Ji labai ryški, tad tenka gėrėtis tuo, ką įvairenybės visada suteikia, pavyzdžiui, galimybę įsistebeilyti į kažką viena arba į viską, bet po vieną. Į savą atmintį kone automatiškai norisi sudėlioti kūrinius pabrėžtinai atskirai. Tiesa, daugelis jų vienur ar kitur matyti, girdėti.

Pirmoji parodos dalis išsiskiria viena tendencija, kurią iš tiesų galima laikyti fotografijos dabartimi – tai gretinimas su praeitimi, žvilgsnis atgal, savotiška nostalgija. Ja spinduliuoja žydinčiomis obelimis, išlikusiomis tarp Vilniaus daugiabučių, Romualdą Rakauską cituojanti Aistės Kisarauskaitės serija-replika. Pasivaikščiojimu po archyvus tampa ir Irenos Giedraitienės fotografijos iš 1956 m. Maskvos Tautų spartakiados ar Gintaro Zinkevičiaus „Akcija. 1991–1992“ – paroda peizažuose: miške, po švilpiančio traukinio bėgiais, miesto gatvėje etc. Juose out of focus tūno (ir tikrai matosi) dar vienos į nugarą kvėpuojančios parodos peizažas. Įstiklintoje fotografijoje susitinka parodos.

Šie retro inkliuzai kiek atgaivina parodą. Sukuriamos sąlygos cituoti, replikuoti, polemizuoti su praeitimi. Kur yra įvairenybė, to dažnai apstu. Nevaržo nei vietos, nei laiko vardikliai. Šalia Deltuvaitės pasiūlytų retro inkliuzų atsiranda Gyčio Skudžinsko „teisingiausi portretai“. Dokumentų fotografijos iš tiesų turi savybę būti hiperteisingos. Čia paradoksalus portretuojamojo nuasmeninimas: žmogus vaizduojamas kuo tiksliau, taip realiai, kad realumas tampa šaltas, dirbtinas, galų gale. Šalia retro inkliuzų kitaip atrodo ir Joanos Deltuvaitės išdidinti biurų žaisliukai arba penkių Andrzejaus Florkovskio pristatytų autorių darbai, pasižymintys savitu žvilgsniu į portreto žanrą.

Kitoje ekspozicijos dalyje, kurią globoja fotografas Alvydas Lukys, strategijos nurodytos raštu: minimi fotografinės technikos, kultūrinės atminties, tapatybės ir kontekstualizuoto vaizdo fenomenai. Šiais fenomenais-strategijomis, aišku, kliautis galima, bet nebūtina.

Kalbant apie šią dalį yra dar vienas įdomus niuansas, susijęs su institucija – mokykla. Lukys ne veltui iškelia mokyklos klausimą: iš tiesų vienoje salėje sukaupta beveik vien Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedros absolventų kūriniai.

Pastaruoju metu neoficialiame diskurse tai vienur, tai kitur pasigirsta visai įdomių pastabų, susijusių su šios mokyklos auklėjimo strategijomis. Studentai skatinami tapti tyrėjais ir kuo plačiau išanalizuoti duotą ar pasirinktą temą. Sistema, regis, teisinga. Tik kartais ima ir atsiranda kažkokių neigiamų vibracijų. Jų buvo galima justi, pavyzdžiui, stebint bakalaurų gynimus, kuriuose pasitaikė situacijų, kai dėl to pareigingo studijavimo buvo sutrinkama ir užsikertama.

Gana simptomiškas tokio pobūdžio kūrinys man pasirodė tapatybės fenomeno strategijai priskirtinas šiais metais bakalauro diplomą apsigynusios Dalios Mikonytės kūrinys „Tikslingas darbas“. Ypač pareigingai studijuojančio menininko situacijoje galima įžvelgti ir teigiamų, ir neigiamų niuansų – nelygu, kaip pažiūrėsi. „Kažko vis trūksta, kažko vis negana“, kaip sakoma vienoje lietuvių liaudies dainoje arba Artūro Railos instaliacijoje.

Didžioji dalis šios parodos kūrinių (Roberto Narkaus, Ugniaus Gelgudos, Artūro Valiaugos) buvo jau matyti kitose parodose, projektuose, kur jie veikė kitame kontekste ir kėlė kur kas daugiau minčių. Pavyzdžiui, Gelgudos „Kriminaliniai peizažai“ visu ūgiu atsiskleidė visai neseniai pristatyti „Vartų“ galerijoje. Narkaus kūrinys-silogizmas irgi kitaip atrodė projekto „Gegužės 7“ kontekste. Bet įdomu, kad šiuo atveju jis tampa savotišku aidu, dokumentacija ir užuomina į ankstesnį buvimą. Toks buvimas „Jablonskio gitarai“ suteikia dar daugiau prasmių ir pavidalų arba bent jau pratęsia senuosius.

Kita dalis (Dalia Mikonytė, J. Balčikonis, Dalia Kavaliauskaitė ir Girtas Bišas) –  šių metų bakalauro ar magistro diplominiai darbai arba jų dalys. Kitame kontekste, vėlgi, jie atsivėrė labiau. Pavyzdžiui, šįsyk J. Balčikonio „Smetoniniai drugeliai“ atsiranda Prapuolenio balduose – tai trapius drugius primenantys kontaktiniai atspaudai, rasti šeimos archyve ir sudėti į vabzdžiams kolekcionuoti skirtas dėžutes. Čia galima įžvelgti ir drugio efekto (kartu ir keliavimo laiku) tropą. Į šią J. Balčikonio „Erdvėlaikio“ variaciją vėlgi galima pažvelgti ir kaip į nuorodą apie ankstesnį buvimą, ir kaip į prasmės ir pavidalo pratęsimą.

Parodos kūrinius sujungti tikrai nelengva, tad turbūt ir naudojamasi šiaip jau neretai labai įdomia, bet ne mažiau klampia sąvoka – „Rytų Europa“. Turbūt šioje parodoje nereikėtų akylai ieškoti tų Rytų Europos fotografijos strategijų – gal vėliau, praėjus festivaliui. Dabar belieka svarstyti apie susigalvotą šios parodos Rytų Europą, nes aiškesniam kalbėjimui apie kokias nors strategijas vis dėlto trūksta kūrinių kritinės masės. Žinantiems ją reikia nuolat turėti ir nešiotis mintyse, o nežinantiems – toliau nežinoti.

Paroda veikia iki rugsėjo 18 d.
„Titaniko“ II a. ekspozicijų salė (Maironio g. 3, Vilnius)
Dirba antradienį–šeštadienį 12–18 val.

„7 meno dienos“ Nr.30 (952), 2011-09-02