Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/straipsnis.inc.php on line 87
7 meno dienos > Nr. 29 (951), 2011 liepos 22 d. > Muzika > Gimtosios Europos iliuzija ar viltis?
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
MUZIKA

Gimtosios Europos iliuzija ar viltis?


Liepos 9-17 d. Nidoje vyko XV Tarptautinis Thomo Manno festivalis


Jūratė Katinaitė

Share |
Tarptautinis Thomo Manno festivalis Nidoje
Kai 1929 m. vienas įtakingiausių XX a. rašytojų Thomas Mannas apsisprendė susiręsti vasarnamį Nidoje, nė įtarti negalėjo, kad su šeima mėgausis Kuršių Nerijos idile tik tris vasaras, kad niekada gražiais kaimynystės santykiais nepasižymėjusioje, tačiau vis apie tai iliuzijas puoselėjančioje Europoje siautės naujas diktatorius, dėl kurio kris dėmė ant rašytojo mylimos vokiečių tautos, pakirtusi jos šimtmečiais kurtą mokslinį ir humanitarinį orumą.


Emigracijoje turbūt Mannui negalėjo net sapnuotis, kad jo prarastas vasarnamis Lietuvai atgavus neprikausomybę bus restauruotas, kad čia bus įkurtas muziejus bei jo vardu pavadintas kultūros centras, ėmęs rengti ambicingą menų festivalį. Šitie dalykai jam patiktų, kaip patiktų ir XV tarptautinio Thomo Manno festivalio tema „Gimtoji Europa“, nors epigrafu pasirinkta ne jo, o Czeslawo Miloszo 1959 m. Paryžiuje, egzilyje išleisto eseistikos rinkinio pavadinimas. To laiko skilusios Europos vakarinė dalis, kitaip tariant, „tikroji“ Europa nebuvo linkusi gręžiotis atgal ir solidarizuotis su kitapus „geležinės uždangos“ likusia savo kūno dalimi. Kaip vienas iš festivalio žodžio programos svečių, lenkų poetas, Miloszo poetinės tradicijos tęsėjas Adamas Zagajewskis pastebėjo,  kairuoliškų idėjų užvaldyti Vakarų intelektualai (taip pat ir Jean-Paulis Sartre‘as) nesuprato Miloszo protesto, nesigilino į pavergtų Rytų Europos šalių tragediją, negana to, manė jas esant per silpnas ir per poetiškas valstybingumui.

 

Šiuo požiūriu Mannas galbūt būtų papildęs jų gretas, juolab jam ne sykį buvo prikištos simpatijos komunizmui. Europos tragizmą jis veikiausiai suvokė ne kaip jos skilimą, o kaip Vokietijos nuopolį, kurį analizavo romane „Daktaras Faustas“, pradėtame rašyti dar karo metais.

 

Sutrikusi pokarinė „tikroji“ Europa stengėsi apsivalyti žaizdas ir gyventi normalų gyvenimą, kuriam užtikrinti ėmėsi saugiklių. Viena po kitos steigėsi tarptautinę teisę, ekonominį ir kultūrinį bendradarbiavimą apibrėžiančios konvencijos, imta kurti meno institucijas, tarptautines organizacijas. Visa tai žadino pasitikėjimą europietiškuoju mentalitetu, humanizmu, demokratija ir tiesiog sveiku protu, kuris nebeleistų Europai pražūtingai suklupti. Ar tai labai toli nuo komunizmo idėjų? Juk šiaurinėse Europos šalyse ištisus dešimtmečius rinkimus laimėdavo kairiųjų partijos. Tad grįžtant į 1959-ųjų Paryžių galima mėginti suprasti intelektualus, simpatizavusius „komunistiniam eksperimentui“. Galima netgi pamėginti suprasti jų nenorą gilintis į skilusios Europos dramą. Galbūt jais dėti ir patys panašiai būtume mąstę: savi marškiniai arčiau kūno. Todėl Miloszo „Gimtoji Europa“ buvo nelygu akibrokštas, privertęs išgirsti prarastosios Europos balsą, sklidiną jos kultūrinių patirčių, tradicijų ir lemties tragizmo. Čia verta priminti ne sykį festivalyje akcentuotą „Gimtosios Europos“ (lenkiškas originalas – „Rodzinna Europa“) pavadinimo vertimo į kitas kalbas dviprasmiškumą. Vokiškai „Gimtoji Europa“ buvo pavadinta „West- und östliches Gelände“ (Rytų ir Vakarų teritorijos), angliškai – „Native Realm“ (Gimtoji erdvė). Ir vienu, ir kitu atveju stengtąsi išvengti Europos paminėjimo, siekta diplomatiškai apeiti jos padalijimo problemą. Prancūziškame vertime „L‘autre Europe“ (Kita Europa) gana tiesmukai atsiribojama nuo „netikrosios“ Europos.

 

Sakytume, tai jau istorija, didžiuma žemyno valstybių priklauso Europos sąjungai, nemažai problemų viešai įvardintos, kai kurios net išspręstos, milžiniški emigracijos mąstai keičia europiečio pasaulėvaizdį. Tačiau Europos sąjunga – politikų sumanytas ir įgyvendintas projektas, grįstas ekonominiais tikslais. Vėliau susizgribus, kad naujoji bendrija stokoja ideologijos, kad stiprėja euroskeptikų gretos, imta ieškoti vieningos Europos filosofijos. Fragmentuota, kartais atvirai lozunginė ji nuleidžiama „iš viršaus“ prireikus paremti vienokį ar kitokį ekonominį sprendimą.

 

Kurlink plaukia girgždantis, pasviręs, pasaulinėje krizėje bandantis surasti saugų kursą Europos sąjungos laivas? To, ko gero, nežino net ant kapitono tiltelio įsitaisiusieji. Jų binokliai pernelyg silpni.

 

Sunku suvokti Europą kaip vientisą regioną, juk skirtingos jos šalys turi skirtingas patirtis: vienos – kolonizatorių, kitos – pavergtųjų. „Savas“ ir „svetimas“ – būdinga europietiškojo mentaliteto dichotomija, menkinanti vieningos Europą viltį. Europos problema buvo ir išlieka solidarumo stoka, kitaip tariant, egoizmas ir išdavystės. Štai ir dabar Europa užlipo ant to paties grėblio, kuomet Austrija paleido pulkininką Michailą Golovatovą, įtariamąjį Sausios 13-osios byloje. Šis faktas dar labiau apnuogina Europos vienybės iliuziją nei airių atmesta Lisabonos sutartis. Akivaizdu, kad „tikroji“ Euopa ne tik nenori aukoti savo interesų „netikrosios“ naudai. Dar daugiau, Europos tautos šioje bendrystėje ėmė įžvelgti grėsmę savo tapatumui ir ekonominiam stabilumui. Ir tai labai bloga žinia Europos sąjungos ideologams, skatinanti naują radikalaus nacionalizmo bangą.

 

Kaip čia neprisiminsi pernykščio Thomo Manno festivalio svečio, vokiečių rašytojo, poeto ir filosofo, leidyklos „Carl Hanser Verlag“ (be kitų leidžiančią ir Czeslową Miloszą vokiečių kalba) vadovo Michaelo Krügerio, teigusio, kad pastaruosius šimtmečius ekonomistai sprendė, kokia visuomenė turėtų būti ir kaip ją kurti. Akivaizdu, kad jie su šia užduotimi nesusitvarkė, tad ar neatėjo laikas humanitarams imtis šios atsakomybės?

 

Jei Europa turi vienijančių patirčių, tai jos tikrai nėra nei politikų, nei ekonomistų nuopelnas. Europietiškumo pamatus klojo graikų išminčiai, Michelangelo, da Vinci, Shakespeare‘as, Bachas, Göthe,  Mozartas, Beethovenas... Jei Europa išsaugos savo trapų solidarumą, tai pirmiausia kūrėjų, humanitarų dėka. To moko mus josios istorija.

 

Šitaip žvelgiant, gana kuklios apimties, kamerinis, tačiau didelį temų pluoštą apimantis Th. Manno festivalis įgyja daug didesnę prasmę. Žodžio programoje analizuojamos kultūros, istorijos, literatūros ir filosofijos temos duoda naujų impulsų minčiai ir vienaip ar kitaip stimuliuoja lietuviškąją pasaulėvoką. Čia ne sykį iškelta ir ne itin Lietuvos valstybei patogi Mažosios Lietuvos arba kaip istoriškai ji vadinta Prūsų Lietuvos drama. Juk sovietiniais metais atostogaudami Kuršių Nerijos kurortuose nesusimąstydavome, kodėl vietiniai gyventojai kalba dažniausiai žemaičiuodami, o senosiose kapinėse beveik išvien regėjome vokiškus antkapių užrašus. Kad šie kraštai prarado savo senuosius gyventojus, kad kažkur Vokietijoje, Amerikoje ir kituose pasaulio kampeliuose žmonės sapnuodavo gimtuosius namus ant Kuršių marių kranto ar vaizdingose ir derlingose Nemuno žiočių vietovėse, ėmėme suprasti tik pastaruosius 20 metų, kuomet šiuos kraštus užplūdo vadinamieji nostalgijos turistai. Šiame festivalyje kaip ir „Santaros-Šviesos“ sueigose Lietuva mokosi tolerancijos, savikritikos, savianalizės, modernaus pasaulio sąrangos pažinimo, humanizmo ir, žinoma, europietiškojo solidarumo.

 

Dar vienas brangintinas ir, tikėkimės, nepradingsiantis šio festivalio bruožas – ieškoti sociokultūriniu požiūriu gyvybingų, stipriai pulsuojančių, aktualių, net jei ir skaudinančių temų. Tik tokiu keliu einant galima tobulėti, išvengti inercijos, kuri pasiglemžia daugumą iš pradžių ambicingų, o vėliau snūduriuojančių ant minkštos savo įdirbio pagalvėlės festivalių.

 

Šiųmetė festivalio muzikos programa tęsia kultūrinių atodangų tradiciją, atliepdama skausmingų europietiškųjų patirčių ir praradimų temą. Kukli Nidos Evangelikų liuteronų bažnyčia per 15 festivalio gyvavimo metų tapo vieta, kur dažnai pirmąsyk suskamba lig tol Lietuvoje negirdėti arba pamiršti kūriniai. Tai vertingiausias muzikos programos dėmuo, kurį įgyvendinti nėra lengva. Dėl kuklaus biudžeto retai kada festivalyje pasirodo užsienio muzikantai, tad Lietuvos atlikėjams tenka  prisiimti kartais itin ambicingus uždavinius, kurių didžiumą šįmet pavyko profesionaliai įgyvendinti, kai kur stokota stilistinės nuovokos.

 

Pradėti norėtųsi nuo pačių geriausių pavyzdžių. Tokiais įvardinčiau liepos 14 d. Antoníno Dvořako ir Johanneso Brahmso kamerinių kūrinių koncertą bei liepos 15 d. koncertą, skirtą austrų kamerinei muzikai. Pirmajame Kauno kvartetas įstabiai pagriežė Brahmso kvartetą op. 51 Nr. 1 c-moll. Šie muzikantai jau ne pirmus metus įrodo aukščiausią meistriškumą, darnų ansambliškumą ir XIX a.  muzikos stilistinį išmanymą. Atsakingai jie neria ir į kai kuriuos XX a. muzikos stilius. Na, o ypatingą kvarteto muzikavimo retoriką didžia dalimi lemia pirmuoju smuiku griežiančios Karolinos Beinarytės intuicija ir impulsyvumas. Kauno kvartetui nenusileido ir kitas iškilus Lieuvos kamerinis ansamblis – fortepijoninis trio „Kaskados“, tarsi brangakmenį nugludinęs Dvořako fortepijonį trio e-moll, op. 90 „Dumky“. Toks koncertas galėtų užganėdinti ir rafinuočiausių Europos festivalių išprususią, net išpuikusią publiką.

 

Austrų muzikos koncertas išlaikė tą patį lygmenį, juolab čia skambėjo itin retai skambantys kūriniai. Festivalio svečias, austrų smuikininkas Gernotas Winischoferis kartu su „Kaskadų“ pianiste Albina Šikšniūtė taip išpildė Franzo Schuberto Duetus A-dur, Alexandro von Zemlinsky Serenadą A-dur ir Brahmso Scherzo c-moll, kad galėtum pamanyti, kad jiedu nuolat kartu muzikuoja mažiausiai dešimtmetį. Winischoferio griežimo maniera glostė ausį sukauptu garsu, santūria emocija ir visiškai nesureikšmintu virtuoziškumu. Tai būdinga austrų-vokiečių muzikavimo tradicijai, o Lietuvoje, kur labiau įprastas rusiškosios mokyklos ekspresyvesnis griežimas ir „atviresnis“ garsas, taip pateikta muzika suteikia naujų kultūrinių patirčių. Albinos Šikšniūtės skambinimas išsiskiria štrichų ir dinamikos įvairove, ypač turininga piano amplitude bei pavydėtinu jautrumu partneriui. Kartais pianistė imasi iniciatyvos ir „mesteli“ impulsą partneriui, tuo tarsi įskeldama kibirkštį, tačiau  neišblaškydama smuikininko valdomos muzikos tėkmės. Prie šio dueto prisijungus Kauno kvarteto altininkei Eglei Karžinauskaitei bei „Kaskadų“ violončelininkui Edmundui Kulikauskui emocingai suskambo Gustavo Mahlerio jaunystės metų nebaigtas Fortepijoninis kvartetas a-moll.  Bravo!

 

Apie kitus koncertus tenka kalbėti su didesnėmis ar mažesnėmis išlygomis. Liepos 9 d. festivalio pradžios koncerte pirmąsyk čia pasirodė Klaipėdos kamerinis orkestras, vadovaujamas violončelininko Mindaugo Bačkaus. Per nepilnus porą jo vadovavimo metų orkestras ūgtelėjo, ėmėsi įvairesnio repertuaro. Nidoje savo pasirodymą muzikantai pradėjo Luigi Boccherini Koncertu violončelei ir orkestrui Nr. 7 G-dur, o užbaigė Mahlerio Adagietto iš Simfonijos Nr. 5 cis-moll.

 

Nedidelis ansamblis griežia be dirigento, vadovas arba atlieka solisto partiją, arba įsilieja į bendrą muzikavimą. Toks griežimo būdas gana tipiškas nedideliems styginių orkestrams, kurių muzikantai turi išsiugdę ansambliškumo, garso kontrolės įgūdžius. Klaipėdiečiai dar šių savybių lavinimo kelyje. Jų ansambliškumas šiek tiek nervingas, stokoja pasitikėjimo, emociškai jie „įsikibę“ į vadovą. Regis, Mindaugas Bačkus galėtų imti batutą į rankas ir čia pat viską sustatyti į vietas, juolab muzikantų akys sklidinos atsidavimo ir pasiaukojamo troškimo padaryti kaip įmanoma geriau. Tačiau vadovas eina sunkesniu, ilgesniu ir, tikėkimės, tesingesniu keliu, stulbinamai įvaldęs judesių ir žvilgsnių retoriką, kurią turbūt intuityviai jaučia net už jo sėdintys muzikantai. Klaipėdos kamerinio orkestro kelias – ilgos, kantrios repeticijos. Anksčiau ar vėliau rezultatas ateis lyg ilgai brandintas vynas.

 

Be minėtų kūrinių orkestras drauge su pianistu Daumantu Kirilausku atliko naują Osvaldo Balakausko kūrnį „Čiurlionio metai“, sukurtą festivalio užsakymu. Žinant kompozitoriaus deklaruojamą neprielankumą bet kokioms programinėms nuorodoms pavadinimo nereikėtų sureikšminti ir ieškoti kokių nors muzikinių idėjų bendrystės su Čiurlioniu. Tad išgirdome tipišką balakauskišką, aktyviai ritmizuotą orkestrinę faktūrą, inkrustuotą improvizacinio pobūdžio fortepijono partija, primenančia apie kompozitoriaus viso gyvenimo aistrą džiazui. Vien iš tolo užmetus akį į solisto gaidas ant fortepijono akivaizdu, kad improvizacinė laisvė čia tik iliuzija klausytojui: smulkiai išrašytas muzikinis tekstas pianistui - rimtas darbas.

 

Liepos 10 d. sonatų fortepijonui rečitalį surengė Daumantas Kirilauskas. Koncerto pradžioje stiligai ir preciziškai atlikęs Ludwigo van Beethoveno Sonatą Nr.18 (op. 31 Nr. 3) Es-dur atlikėjas ėmėsi Sergejaus Prokofjevo paskutiniosios, Devintosios sonatos Op. 103, kurios interpretacija paliko dviprasmišką įspūdį. Kirilausko Prokofjevas pasirodė netikėtai efemeriškas, pasteliškas. Pianistas tarsi užsisklendė savyje, pamiršęs publiką, tačiau šioji atidžiai sekė šį savotišką meditacijos seansą.  Nors ir prieštaringas šis atlikimas paliko įspūdį. Rečitalio pabaigai atlikėjas paskambino šiuolaikinio  australų kompozitoriaus Carlo Vine‘o Sonatą Nr. 3, sukomponuotą 2007 m. Šio pasirinkimo sėkmingu nepavadinčiau. Kūriniui aiškiai stinga dramaturginės logikos ir formos pojūčio. Muzika montuojama iš atskirų, skirtingos faktūros segmentų, dėliojama lyg mozaika, kurioje nesvarbus nei raštas, nei spalvinė gama, segmentai galėtų būti sudėlioti ir kitaip, esmingai nepakeitę kūrinio. Vine‘o muziką atlikėjai mėgsta. Galima juos suprasti: šiuolaikiniai kompozitoriai retai rašo „patogią“, pianistišką muziką, kurioje atlikėjui leistų pademonstruoti virtuoziškumą. Vine‘as nepreparuoja ir nelaužo fortepijono, rašo gana tradiciškai, leisdamas atlikėjui pademonstruoti įvaldytą meistriškumą, tad šįsyk galėjome pasigėrėti Kirilausko profesionalumu.

 

Kitą vakarą koncerte, skirtame M.K. Čiurlionio ir Mahlerio mirties šimtosioms metinėms, Kirilauskas sukauptai, filosofiškai paskambino keletą vėlyvųjų Čiurlionio opusų, tuo primindamas, kad yra gilus, puikus šios muzikos interpretatorius dar nuo savo ryškaus pasirodymo Tarptautiniame M.K. Čiurlionio pianistų konkurse 1991 m. Koncertą pratęsė dainininkė Asta Krikščniūnaitė, kartu su pianiste Audrone Kisieliūte subtiliai atlikusi keletą Mahlerio dainų. Ypač įstrigo prasmingai artikuliuotos, liūdesio ir nevilties patetikos kupinos dainos „Liebst du um Schönheit“ (Jei myli dėl grožio) ir „Ich bin der Welt abhanden gekommen“ (Aš miręs šiam pasauliui) pagal Friedricho Rückerto eiles.

 

Čiurlionio Fuga Kyrie bei ne itin rūpestingai atliktomis keliomis liaudies dainų išdailomis šio koncerto programą papildė nuolatinis festivalio dalyvis, kamerinis choras „Aidija“, vadovaujamas Romualdo Gražinio. Gražus siekis buvo publikai pateikti ir itin retai skambančias originalias šio kompozitoriaus dainas „Lapas pageltęs nukrinta“ bei „ Naktis tamsi“. Tačiau jei chorui trūksta pajėgų ir profesionalumo, geriau buvo šios idėjos atsisakyti.

 

Dėl tos pačios priežasties slogų įspūdį paliko ir liepos 12 d. koncertas, skirtas pas mus mažai žinomai austrų kompozitoriaus Antono Brucknerio muzikai. „Aidijos“ atlikti šio kompozitoriaus religiniai kūriniai skambėjo vangiai ir priminė nedarnų provincijos parapijos chorą. Nuotaiką pataisė Kauno kvarteto profesionaliai pagriežtas Brucknerio Kvartetas c-moll.

 

Keista, kad čia ta pati „Aidija“, kuri yra atlikusi ir įrašiusi ne vieną reikšmingą, ne mažiau sudėtingą lietuvių kompozitorių opusą. „Aidija“ nėra profesionalus choras, jo sudėtis dažnai kinta, tad dažnai papildoma Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos vyresniųjų klasių moksleiviais. Suprantama, esant tokiai situacijai išlaikyti profesionalumą itin keblu. Tuomet reikėtų rinktis ir adekvatų repertuarą. Abejonių kelia ir kūrinių stilistinis pateikimas, perdėm manieringa dinamika liaudies dainų išdailose, nutolstanti tiek nuo šių dainų dvasios, tiek nuo teksto logikos (pvz., pianissimo vyrų šienpjovių dainoje).

 

Liepos 13 d. koncertas buvo skirtas lietuvių klasiko Jurgio Karnavičiaus, labiausiai žinomo kaip operos „Gražina“ autoriaus, kūrybai. Kompozitoriaus vaikaitis, pianistas Jurgis Karnavičius  su dainininke Sigute Stonyte, smuikininke Rusne Mataityte ir violončelininku Edmundu Kulikausku pateikė pluoštą šio kompzitoriaus kamerinės muzikos, kuri suskambo lyg priekaištas. Visgi, ji nusipelno dažniau patekti į koncertų scenas. Ypač patrauklios pasirodė „Aidijos“ kruopščiau nei kituose festivalio koncertuose parengtos liaudies dainų išdailos. Jos nė kiek nenusileidžia tokios pat stilistikos Stasio Šimkaus ar kitų amžininkų dainoms, tik kažkodėl atsidūrė chorvedžių dėmesio užribyje. Reikėtų šią apmaudžią klaidą kuo skubiau ištaisyti.

 

Baigiamajame koncerte (liepos 16 d.) Romualdo Gražinio vadovaujamos jungtinės muzikantų pajėgos atliko J. S. Bacho religinę kantatą „Ich hatte viel Bekümmernis“ (Aš daug kentėjau, daug vargau). Turėčiau priekaištų dėl vietomis nervingų tempų, juk ši muzika turi lietis ramaus žingsnio ritmu. Tačiau būta ir itin gražių momentų, kaip antai solistų Astos Krikščiūnaitės, Mindaugo Zimkaus ir Nerijaus Masevičiaus dainavimas, Lino Šalnos obojaus epizodai. Ši muzika lengviau pakluso ir „Aidijai“. O palyginus su pernykščiu Purcello operos „Didonė ir Enėjas“ atlikimu, patobulėjo ir Kauno kvarteto baroko griežimo maniera, ypač violončelininko Sauliau Bartulio basso continuo štrichas.

 

Kaip jau tapo tradicija festivalyje surengiama Nidos dailininkų kolonijos darbų paroda, šįmet pirmąsyk joje sutelktas dėmesys ir į lietuvių dailininkų peizažus, išsibarsčiusius po Lietuvos muziejus. Na, o populiariausia festivalio programa – Kino naktys prie Švyturio – sutraukė didžiausią auditoriją, nors šįmet oras ir nelepino. Nakvišos turėjo progą pažiūrėti Vytauto Damaševičiaus, Kristijono Vildžiūno filmus, jaunųjų kūrėjų trumpų filmų programą, vokiečių režisieriaus Wimo Wenderso filmų retrospektyvą bei Beno Šarkos judesio spektaklį.

 

Thomo Manno festivalis – originalus savo forma, įdomus reiškinys Lietuvos kultūros žemėlapyje, kur gimsta viltis, kad problemos gali būti ne tik iškeliamos, diskutuojamos, bet ir sprendžiamos. Kaip sakė žodžio programos viešnia, profesorė Irena Vaišvilaitė: „Viltis, kaip žinia, žvelgia už horizonto, tiki tuo, kas nematoma, ji stiepiasi link to, kas atrodo neįmanoma. Viltis iš tikro negali turėti geografinių koordinačių, bet ji įkvepia, sustiprina žmones ir apvalo jų veiksmus. Be vilties mes vargu ar galėtume gyventi, o jei galėtume, vargu ar tai būtų gyvenimas.“


„7 meno dienos“ Nr.29 (951), 2011-07-22

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentarai

k5eTprKFVaV, 2015-09-21 16:34

Ingithss like this liven things up around here.

LkDkWInUmSkpkfpdgrS, 2012-03-16 05:20

Saule rašo:Viskas priklauso nuo mūsų Kartais labai ketalnas dalykas pasirodo, yra toks koloringas, kad pagalvoji, ar tikrai jau taip labai jo nori Manau, reikia išmokti valgyti tik tai kas tau labai labai skanu ir sumažinti kiekius Linkiu sėkmės!

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti