Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 29 (951), 2011 liepos 22 d. > Kinas > Prieš bangas
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
KINAS

Prieš bangas


Krėsle prie televizoriaus


Jonas Ūbis

Share |
„Džefersonas Paryžiuje“
Įdomiausia, ką pastaruoju metu žiūrėjau per televizorių, – žiniasklaidos magnatų tėvo ir sūnaus Ruperto ir Jameso Murdochų apklausa britų parlamente.

Tikra drama, kur svarbu net ne žodžiai, bet kiekvienas apklausiamųjų žvilgsnis, gestas, pauzė, apskritai, kūno kalba. Ji užgožė gausius žodinius apgailestavimus, atsiprašymus ar neigimus, esą jie nežinojo apie telefonų pasiklausymus ir buvo apgauti žmonių, kuriais pasitikėjo. Manau, kad ši apklausa taps privaloma mokant žurnalistikos ar rodant, kas yra hipokrizija ir akivaizdus melas. Kad ji liks ryškiu XXI a. dvasios liudijimu. Tik bijau, kad visa tai nelabai ką pakeis, nes geltonoji spauda (kaip ir televizija) jau užsiaugino savo žiūrovus ir skaitytojus. Jie ne tik kvaili ir neišsilavinę, bet ir agresyvūs, todėl neleis atimti nė vienos pamazgų ar šviežio kraujo dozės. Šis savaitę ne tik Didžiąją Britaniją drebinęs skandalas, man regis, išryškino pastaraisiais metais vis akivaizdesnę mintį, kad egzistuoja ribos, kurių net bulvarinei žiniasklaidai peržengti nevalia. Ar ilgam, jau kitas klausimas.

 

Lietuvių televizijos taip pat skatina agresyvumą, tik pasitelkdamos krepšinį, kurį mūsiškė geltonoji spauda kažkodėl vadina antrąją religija. Specialiai krepšiniui skirtų laidų, šou labai daug, bet jų galima nežiūrėti. Todėl taip erzina įvairiose žiniose nuolat pasirodantys krepšiniu susižavėję politikai ir prieš TV3 žinias kartojami priminimai, kiek dienų, valandų ir sekundžių liko iki krepšinio čempionato.

Nutariau pacituoti lenkų filosofės Magdalenos Środos feljetono fragmentus. Jis vadinasi „Pažanga atgal“ ir skirtas kitam – futbolo čempionatui, kuris vyks Lenkijoje ateinančiais metais. Polemizuodama su žurnalistu, kuris „Euro12“ pavadino „civilizacijos pažanga“, Środa rašo: „Varšuvoje, Poznanėje ir kituose miestuose pastatyti gigantiški, brangūs stadionai. Tas, kuris Varšuvoje, dar ir labai bjaurus (balta ir raudona megakrūva miesto viduryje). Kiekvienas miestas turės brangiai mokėti už jų išlaikymą, nes stadionai taip sugalvoti, kad tinka tik dideliems renginiams, kurių Lenkijoje (po popiežiaus mirties) būna nedaug. Miestai taip pat mokės už žalos, kurią padaro stadionų publika, didžia dalimis susidedanti iš alaus, adrenalino ir agresijos perpildytų jaunuolių, remontą.(...) Ar tai turi ką nors bendra su civilizacijos pažanga? Priešingai. Aš manau, kad sirgalių aistros skatina genties mentalitetą, gilina barbariškus padalijimus į „savus“ ir „svetimus“, maitina agresiją ir neproduktyvų švaistymą laiko, kurį būtų galima skirti mokslui, kultūrai ar aktyviam sportui. Žinoma, jei adrenalino kupini jaunuoliai ir politikai turėtų kariauti, tada jau geriau, kad statytų stadionus ir dalyvautų ne tikruose, o futbolo karuose. Tačiau tai menka paguoda. Civilizacijos pažanga remiasi investavimu į kultūrą, demografiją, mokslą ir edukaciją. Už pinigus, kuriuos miestai sukišo į stadionus, galima pastatyti šiuolaikinius muziejus, lopšelius, darželius, kultūros namus, ligonines, paremti mokslą ir, pagaliau, infrastruktūrą. Tai nepadaryta, nes nei vaikai, nei mokslininkai, nei kultūros žmonės nemotyvuoja valdžios taip, kaip futbolininkai.“

 

Apie politiką ir vienas svarbiausių šio savaitgalio filmų. Jameso Ivory 1995 m. „Džefersonas Paryžiuje“ (LTV, 23 d. 23.15) prasideda, kai Didžiosios prancūzų revoliucijos išvakarėse į Paryžių atvažiuoja vienas JAV demokratijos tėvų, būsimas trečiasis šalies prezidentas Thomas Jeffersonas. Jis yra amerikiečių pasiuntinys karaliaus Liudviko XVI dvare. Bet aukštuomenė vis dar gyvena prabangiai, tarsi nenujaustų, kas netrukus atsitiks. Filmo herojus (Nick Nolte) susipažįsta su šalies žmonėmis ir papročiais. Ivory tai rodo subtiliai, bet istoriškai tiksliai. Filmo tema – ne tik Jeffersono-politiko brendimas (jis įgyja ir draugų, ir priešų), bet ir galingos valstybės žlugimas, kuris dažniausiai prasideda nuo smulkmenų ir nepastebimai.

 

Kitas istorinis šios savaitės personažas – Martinas Lutheris. 2003 m. Erico Tillio sukurtas filmas „Liuteris“ (LTV2, 31 d. 20.30) parodys, kaip paprastas vienuolis „pamatė tiesos šviesą“, pasmerkė indulgencijomis prekiaujančią Bažnyčią ir buvo apšauktas eretiku, kaip jo pasekėjai sukėlė tikrą karą prieš katalikus. Chrestomatines žinias kartais taip pat verta atnaujinti, juolab kad Tilliui pavyko surinkti daug gerų aktorių – Josephą Fiennesą, Alfredą Moliną, Peterį Ustinovą, Mathieu Carriere’ą.

TV3 (24 d. 01.10) primins kadaise Holivude spindėjusį Paulą Newmaną. Roberto Bentono filme „Sutemos“ (1998) jis vaidina gyvenimo išvargintą privatų detektyvą, kuris tiria paslaptingą žmogžudystę, susijusią su kita sena byla.

 

Brolių Coenų filme „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (TV3, 24 d. 22.50) taip pat gyvenimo išvargintas ir pensijai besiruošiantis Tommy Lee Joneso suvaidintas šerifas Belas simbolizuoja nykstantį pasaulį. Neatsitiktinai vienas geriausių brolių Coenų filmų prasideda Belo monologu apie „senus laikus“ ir baigiasi jo pokalbiu su žmona apie gyvenimo pasirinkimus.

 

Kad šiais laikais pasirinkimo tarp gėrio ir blogio riba akivaizdžiai nusitrynė, įrodinėja ir Davidas Cronenbergas 2005 m. filme „Smurto istorija“ (LNK, 28 d. 22.30). Nors filmas ir sukurtas pagal komiksą, režisierius jame preciziškai plėtoja savo mėgstamą prievartos temą ir rodo, kaip smurtas pakeičia eilinės amerikiečių šeimos gyvenimą.

 

Įsimylėjusiems gruzinų kiną, tikiuosi, bus įdomu pasižiūrėti 1948 m. muzikinę komediją „Keto ir Kotė“ (LTV2, 29 d. 19.05). Pagal klasikinę Aksentijaus Cagarelio pjesę „Chanuma“ Vachtango Tabliašvilio ir Šalvos Gedevanišvilio sukurtas filmas tiesiog užlies saldžių ir įsimenamų melodijų banga. Siužetas paprastas: turtingas Tbilisio pirklys svajoja susigiminiuoti su aristokratais, todėl nusprendžia ištekinti dukterį Keto už seno nuskurdusio kunigaikščio. Bet mergina (legendinė Medėja Džaparidzė) myli jauną poetą Kotė – kunigaikščio sūnėną. Matyt, ne pirmą kartą prisipažįstu, kad mėgstu kičą, ypač sovietinio kino, patikėkite, palyginti su šiais laikais, jis neįtikėtinai stilingas. Panašų siužetą nesunku įsivaizduoti ir perkeltą į naujųjų lietuvių aplinką, bet kičas, deja, būtų jau visai kitoks.

 

Melancholiškas Levano Zakareišvilio 2005 m. „Tbilisis, Tbilisis“ (LTV2, šįvakar, 22 d. 19.05) perkels į visai kitokį Tbilisį – buvusios sovietų respublikos sostinę, išgyvenančią ne pačius geriausius laikus. Paprašytas sukurti filmą apie gražų šlovingos praeities gimtąjį Tbilisį, jaunas režisierius Dato fiksuoja žiaurias gatves, karo pabėgelius, tėvus praradusius vaikus, gyvenačius vagonuose, profesorius, turguje prekiaujančius saulėgrąžomis. „Tbilisis, Tbilisis“, be abejo, yra savo laiko liudijimas. Ir meilės prisipažinimas. Miestui ir kinui.

 

Tikiuosi, kad per atostogas, kurių taip nuoširdžiai laukiu, Jūsų, mieli skaitytojai, neužlies nei nesibaigianti Naujoji banga iš Jūrmalos per BTV, nei Jūros šventė per LTV, nei juo labiau krepšinio banga.

 

Jūsų –

 Jonas Ūbis


„7 meno dienos“ Nr.29 (951), 2011-07-22

Foto galerija
Versija spausdinimui

Komentuoti

Vardas:
Komentaras:
Maksimalus leistinas simbolių skaičius - 2000.
Jūs parašėte: 0
Susiję numerio straipsniai




Kiti susiję straipsniai




Straipsnio raktažodžiai

Tapkite mūsų rėmėjais:

Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti