Mamardašvilis draugavo su Eldaru Šengelaja, kuris 1983-iaisias, pačiame „perestroikos“ apyaušryje sukūrė filmą „Žydrieji kalnai, arba Neįtikėtina istorija“ (LTV2, šįvakar, 8 d. 19.05). Filmo herojus – jaunas rašytojas Soso parašė novelę „Žydrieji kalnai“ ir nunešė ją į leidyklą. Praėjo metai, bet apsakymas vis dar neišspausdintas. Ne todėl, kad siautėtų cenzūra ar rašytojas būtų nepageidaujamas. Tiesiog leidyklos darbuotojai turi tiek daug užsiėmimų, kad tiesioginiam darbui jiems nebelieka laiko. Direktorius nuolat sėdi prezidiumuose arba banketuose, redaktorius mokosi prancūzų kalbos, visi kažką veikia, tiksliau, stumdo darbus kuo toliau nuo savęs, nes tai – pagrindinis biurokratinės mašinos darbo principas, tad visai nenuostabu, kad per tą ilgą laiką apsakymą sugebėjo perskaityti tik dažytojas...

Filmui pasirodžius, jis buvo laikomas socialine satyra, jį minėdavo net tikruose prezidiumuose, bet, ko gero, žiūrint filmą dabar, ypač biurokratinės stagnacijos ištiktoje Lietuvoje, ne tai gali pasirodyti įdomiausia. Svarbu pagauti režisieriaus intonaciją. Juk filmo herojus, kurių socialinis ar pilietinis infantilizmas akivaizdus, režisierius savaip net pateisina: visi tie tinginiai, apsimetėliai, veiklos imituotojai ir kitokie homo sovieticus egzemplioriai – savo laiko vaikai. Jie negali būti kitokie, nes antraip greičiausiai bus pasmerkti tapti dviveidžiais, studijuoti aukštosiose partinėse mokyklose, siekti karjeros ir kitokių gyvenimo aukštybių. Su pastaraisiais juk susiduriame iki šiol ir, deja, realiame gyvenime.

Gruzijos filmų retrospektyva tęsiasi, net liūdna pagalvoti, kad ji kada nors baigsis. Tačiau LTV, regis, pradėjo kitą (kaip visada iš anksto neskelbtą) – režisieriaus Jameso Ivory filmų retrospektyvą. Apie jį trumpai užsiminiau praeitame numeryje, pristatydamas „Europiečius“. Tikiuosi, kad pajutote malonumą. Šį savaitgalį bus proga prisiminti dar du Ivory filmus. Šeštadienį LTV (9 d. 22.45) parodys dar vieną režisieriaus mėgstamo Henry Jameso ekranizaciją – „Bostoniečius“ (1984).

Į Bostoną atvykusi jauna gražuolė Verina sukelia neįprastas meilės aistras. Apie jos ranką ir širdį svajoja jaunas juristas, pusbrolis Bezilas. Merginą globoti imasi turtinga „emancipantė“ Olaiv Čanselor, kuri paskyrė gyvenimą kovai už moterų teises. Prasideda tikras karas už Veriną. Bet ji taip pat nori būti nepriklausoma ir nusprendžia likimą rinktis pati.

Šįkart veiksmas nukels į 1876-uosius, kai prisiminimai apie šalį padalijusį pilietinį karą vis dar gyvi. Padalijimas į Šiaurę ir Pietus akivaizdus ir filme. Bostone jau matyti nauja moralė ir kitaip įsivaizduojamas moterų vaidmuo visuomenėje, o Pietuose, iš kurių kilęs jaunasis Bezilas, sufražistės (mūsiškai būtų feministės) atrodo pabaisos arba nesugebėjusios ištekėti, todėl supykusios ant vyrų ir jų tvarkos. Bet Bostono gyventojus provincialais laiko ir labiau prakutę niujorkiečiai, ir tie patys pietiečiai, sieloje niekad nepamirštantys savo europietiškos kilmės.

Būtent už tai, kad pasakodamas apie subtilius jausmų brendimo momentus rašytojas sugeba tiksliai diagnozuoti laiko dvasią, nematomas jame vykstančias permainas ir tokius pat iš pirmo žvilgsnio nepastebimus barjerus tarp žmonių, labiausiai ir mėgstu Henry Jamesą. Ir dar už tai, kad jo romanai akivaizdžiai įrodo, jog iš tikrųjų niekas nesikeičia. Keičiasi tik papročiai, epochos atributai, o pasirinkimo problemos išlieka. Ivory savo filmuose tai perteikia meistriškai, nesistengdamas atvirai rodyti to, apie ką Jamesas tik užsimena (kad ir apie lesbinės meilės motyvus).

Aktorių ansamblis Ivory filmuose visada būna puikus, bet „Bostoniečiuose“, vis dėlto, svarbiausia yra Vanessos Redgrave suvaidinta Olaiv. Be abejo, prisidėjo ir aktorės įvaizdis, juk ji iš pat pradžių kine vaidino nepriklausomas, emancipuotas moteris (kad ir Isadorą Duncan), o ir gyvenime iki šiol išliko aktyvi kovotoja prieš neteisybę.

Sekmadienį (LTV, 10 d. 23 val.) LTV parodys 1987 m. Ivory sukurtą filmą „Morisas“. Tai vienas pirmųjų didžiojo ekrano filmų, kuriame pasakojama homoseksualios meilės istorija. Jis sukurtas pagal kito svarbaus XX a. rašytojo – Edwardo Morgano Forsterio 1913–1914 m. parašytą romaną, kuris buvo išspausdintas tik po rašytojo mirties, 1971-aisiais. Romanas autobiografinis. Jame Forsteris aprašo asmeninius išgyvenimus Kembridžo universitete, kur pirmąkart įsimylėjo savo bendramokslį.

Veiksmo laikas – 1910-ieji. Filmo herojai (Jamesas Wilby ir Hugh Grantas apdovanoti Venecijos kino festivalio prizu už vyro vaidmenį) įsimyli vienas kitą aptarinėdami senąją poeziją ir intymiąją gyvenimo sferą. Santykiai baigiasi vieno iš jų vedybomis. Antrasis kenčia, bando gydytis, bet suranda tai, ko jam reikia. Režisieriui buvo svarbu ne tik papasakoti istoriją, bet ir atskleisti epochą, kuri netrukus pasibaigs, jos dvasią, papročius, aukštuomenės ritualus.

1969 m. gimęs Wesas Andersonas prieš kurį laiką buvo vadinamas viena amerikiečių kino vilčių. Jo debiutinis filmas „Bootle Rocket“ 1994 m. nustebino net Martiną Scorsese. Andersono filmų stiliui būdinga daugybė įtakų ir užuominų, kurias savaip net įdomu šifruoti. TV3 šiąnakt (8 d. 00.10) parodys 2007 m. Andersono sukurtą komediją „Kelionė su „Dardžylingu“. Jos herojai – trys broliukai, kurie nesikalbėjo tarpusavyje metus po tėvo mirties, bet atsiduria traukinyje, važiuojančiame per Indiją. Jie viliasi, kad kelionė padės suprasti save ir sutvirtins šeimos ryšius. Tačiau broliai (Andersono filmus sunku įsivaizduoti be Oweno Wilsono ir Adrieno Brody) sugebės greit susipykti ir bus išsodinti iš traukinio vidury dykumos. Žinoma, tai – ne vienintelis infantiliškus filmo herojus ištiksiantis siurprizas.

Savo filmuose Andersonas dažnai ironizuoja šiuolaikinę kultūrą ir jos mėgstamus personažus. Šiame jis ironiškai žvelgia į Vakarų gyventojų pastangas atrasti save kur nors egzotiškuose Rytuose. Bet užuominų į didžiuosiu kino meistrus taip pat nepristigs – bus proga prisiminti ir Satyajitą Ray’ų, ir, žinoma, nemirtingąjį Michaelo Powello ir Emerico Pressburgerio „Juodąjį narcizą“.

Ne tokios postmodernistiškos egzotikos mėgėjus, be abejo, sudomins Edwardo Zwicko „Kruvinas deimantas“ (LNK, 10 d. 21 val.). 2006 m. sukurtas filmas perkels į 1999 m. Afrikoje, Siera Leonėje vykusį pilietinį karą. Čia atsidūrė jaunas žavus avantiūristas (Leonardo DiCaprio). Jis – kontrabandininkas, užsiimantis deimantais. Karas suveda herojų su afrikiečiu, ieškančiu savo sūnaus, kuris pateko į „vaikų armiją“. Kiekvienas iš tų dviejų žmonių turi savo tikslą, bet kad jį pasiektų, abu turi suvienyti pastangas. Kaip ir kiekvienas tokio pobūdžio labai brangus ir politiškai korektiškas Holivudo filmas, „Kruvinas deimantas“ – salsvai didaktiškas. Kita vertus, net jei ir nerenkate deimantų kolekcijos, bus neprošal sužinoti, kokia tikroji jų kaina.

Besidomintiesiems įvairiais pasaulio pabaigos variantais rekomenduoju Christopho Schrewe 2004 m. televizijos filmą „Po apokalipsės“ (LTV, 10 d. 21.15). Jo veiksmas vyksta netolimoje ateityje – 2012 metais, kai po meteoritų atakos Žemėje prasideda naujasis ledynmetis. Mirtinas šaltis trukdo JAV pasiuntinybės Berlyne apsaugos viršininkui Toniui ieškoti mieste pasimetusių žmonos ir sūnaus. Tokia galimybė pasitaikys tik po trejų metų. Bet tada paaiškės, kad meteoritų lietus buvo ne spontaniškas reiškinys, o žmogaus rankų darbas.

Kalbant apie pabaigą, man regis, svarbiausia, kad būtų iš ko rinktis. Kaip kad skelbia visais požiūriais absurdiškas „Viasat“ reklaminis šūkis: „Pramogos paklūsta tau“.

Jūsų –

 Jonas Ūbis

„7 meno dienos“ Nr.27 (949), 2011-07-08