Uostamiesčio Parodų rūmuose E. Lucie-Smithas ir jo bendradarbiai pateikė trijų dalių projektą „Trys pasauliai viename“ („3 worlds in 1“), dedikuotą, regis, tokiems skirtingiems ir kartu panašiems reiškiniams:

1. tarptautinei Londono meno scenai;

2. kai kurioms šiandienio Irano meno apraiškoms;

3. diskusiniam lietuviškos dabarties dailės atvėrimui.

Rengdamas kiekvieną temą E. Lucie-Smithas bendradarbiavo su skirtingais kuratoriais (lietuviškąją dalį drauge kuravo Ignas Kazakevičius), o tai vertinga kuratorinių metodikų pamoka.

Parodoje „Tarptautinis Londonas“ atskleidžiama nedidelė eklektiško megapolio briauna (ką ten briauna – briaunelė). Pristatydamas Young British Artists (YBA) fenomeną kuratorius laikosi puolamosios gynybinės pozicijos. Vadovėliuose E. Lucie-Smithas yra aprašęs YBA reiškinį, dešimtajame dešimtmetyje į meno areną išstumtą tokių meno verslo ryklių, kaip Charlesas ir Maurice’as Saatchi. Dabar kuratoriaus dėmesys sutelktas į šiek tiek jaunesnės kartos strategijas ir taktikas, net atsargiai teigiama, esą būtent joms priklauso ateitis. Galima suprasti garbaus meno istoriko nenorą kalbėti pernelyg vertinamai (ypač kai disputo objektas – miglota, kaip Londono oras, meno ateitis). Kad ir kaip ten būtų, šios kolekcijos dalis pasirodė įdomi, nes atspindi E. Lucie-Smitho, kaip vartotojo (finansinėmis galimybėmis, nors labai nesinori skaičiuoti svetimų pinigų, ponas Edwardas negali rungtyniauti su jo prakilnybe Charlesu) ar dabartį bandančio užčiuopti istoriko skonį. Tačiau meninės kokybės ir novatoriškumo prasme su YBA nėra ko ir rungtyniauti. Žvelgiant formaliai ir net ideologiškai, reprezentuojami autoriai pernelyg nesiskiria nuo savo ,,britarto“ pirmtakų. Verta prisiminti auksinius Maureen Palin žodžius, kad po Jaunųjų britų menininkų kartos sukelto sprogimo mene įmanoma tikėti viskuo. Tad ši paroda yra daugiau preliudija (parodos architektūros), istorinis ekskursas kelių metų senumo įvykiams priminti, bet ne londoniškojo ar pasaulinio meno ateities vektoriaus smaigalys.

To neneigia ir pats E. Lucie-Smithas, ir todėl daug įdomiau yra ten, kur jis veikia kaip dailėtyrininkas ir kritikas. Žinant mokslininko akademinį suinteresuotumą kūniškumo, lyties ir seksualumo problematika, nieko stebėtina ir keista, kad beveik kas antro kūrinio (iš tikrųjų – daugumos) objektas yra minimum kūnas, maksimum – „anas“ galas (tų „galų“ daug ir visur). Toks ir Mirandos Whall videotriptikas, kuriame moters kūnas eksponuojamas tam tikru rakursu, ir Roberto Luzaro performansas, neįsivaizduojamas be paties autoriaus „mėsos“ invazijos į anglies trynimo procesą, ir net atviras, psichologizuotas-psichoanalizuotas Alexiso Milne filmas „Riaušės pirma dalis (daugkartinės saugios riaušės 68)“, kuriame visas socialinis įniršis sublimuotas į elementarų ant sienos projektuoto vaizdo daužymą.

Visas projektas tampa polemiškesnis, kaip pripažįsta pats kuratorius, dėl miniatiūrinio pristatomų darbų formato. Iš „Tarptautinio Londono“ peršokama į kitą ekspozicijos skiltį, sudarytą iš trijų autonomiškų, kultūriniu-regioniniu pagrindu suformuotų (britiškos, lietuviškos, iranietiškos) pogrupių. Didžiausios sekcijos, pavadintos diskusijas provokuojančiu pavadinimu – „Polemiškai maža“, protagonistai yra vadinamieji „stakistai“, meno judėjimo Stuckism, nukreipto prieš YBA ir jų kuratorius bei apologetus, dalyviai. Šiuo metu „stakizmas“ yra virtęs tarptautiniu reiškiniu, vienijančiu 200 grupuočių 47 pasaulio šalyse. Vienas svarbiausių dalykų, apie kurį savo atrinkta britiška kolekcija „Polemiškai maža“ norėjo papasakoti E. Lucie-Smithas – šiems laikams būdingas tapybos atgimimas, dėl kurio reikėtų būti dėkingiems ne Niujorkui, Paryžiui ar Berlynui, o būtent Londonui. Čia vyksta daug įdomių tapybinių atvertimų ir atsivertimų. Kas šiai tapybai būdinga? Bandant verbalizuoti, nelabai ir galima pasakyti ką nors nauja. Manipuliavimas klasikinėmis ir moderniomis išraiškos priemonėmis (nuo daugiasluoksnio tepimo iki koliažo), žaidimas figūratyvo ir abstrakcijos teikiamomis galimybėmis, politinių-socialinių aktualijų, kultūrinių dogmų bei štampų analizavimas. Viskam, kaip prieskonis arba toji mistiškoji žolelė „valgyk į sveikatą“ pasitelkiama ironija. Galbūt dėl to britų menas neatrodo nei labai tiesmukas, nei nuobodus (to, jeigu kalbėtume nacionalinių prietarų padiktuota kalba, kartais neišvengia kai kurie vokiečiai ar japonai). Tiesą sakant, mažas formatas čia taip pat gali būti suvokiamas kaip tam tikras ironijos „įkūnijimas“. Iš tikrųjų – po didžiagabaričių YBA entuziastų šedevrų, maži „stakistų“ fanatikų formatai (dar visokie tariamai nevalyvi nutekėjimai bei aptepliojimai, pabrėžtinai literatūriški pasakojimai su figūromis, daug geriau ar blogiau išpieštų, ištapytų žmonių figūrėlių) atrodo kaip spjūvis po kojom ar nešvankus keiksmažodis išauklėtoje kompanijoje. Kad ir kokios pankiškos būtų abi britiškos E. Lucie-Smitho parodos, tačiau jos nėra tokios sektantiškai radikalios, kaip meno entropiją ir šios sąvokos devalvaciją teoriškai reflektavęs ir demonavizavęs jo amerikietiškas kolega Donaldas Kuspitas. Tai galbūt irgi galima paaiškinti britiškuoju ironijos jausmu.

Britiškąją („Lucie-Smithiškąją ir co“) „Polemiškai mažos“ kolekcijos dalį papildo lietuviškas („Kazakevičiškas“) rinkinys. Nuo pirmosios šis skiriasi ne formatais, jie analogiški. Didysis skirtumas ne tai, kad nei vienas lietuvis nėra „stakistas“, o tai, kad dalis menininkų iš Didžiosios Britanijos iš tikrųjų propaguoja nedidelius dydžius kaip tam tikrą esminę jų kūrybos strategiją, o jų kolegos iš Lietuvos (bent jau dauguma) tik stengėsi pritapti. Antai, Žygimantas Augustinas ar Laisvydė Šalčiūtė gali ir paprastai veikia plačiau (dydžio prasme), tačiau konkrečiai parodai buvo specialiai atrinkti mažesnio formato jų darbai. Beveik visos solidesnės konceptualios parodos Lietuvoje dažniau formuojamos orientuojantis į trečiąjį arba antrąjį ikonografinius lygmenis. Tai yra – turinys, literatūra nustelbia formą, meno kūną. Šiuo atveju toną diktavo svečiai, jų dėka kai kurie labai gerai žinomi autoriai sušvito kitu rakursu, nes buvo konceptualizuota tai, kas lokaliame kontekste labai dažnai tiesiog ignoruojama. Lietuviška sekcija išlošė, kai logiškai buvo įtraukta į britišką kontekstą, nes autonomiška vargu ar būtų suvokta (bent jau lokaliame kraštovaizdyje). Tai ne tik dar kartą patvirtina banalų teiginį, kad šiuolaikinis menas neegzistuoja be konteksto. Toks pasitikrinimas, primenantis rankų lenkimą prie stalo, globaliai žiūrint gal ir neturi ypatingos išliekamos reikšmės, tačiau didaktine prasme yra naudingas. Manau, ne tik vietiniams autoriams ir publikai, bet ir E. Lucie-Smithui. Visi menininkai tik išlošė, o ad hominem aspektu norėčiau pažymėti, kad kuratoriui iš kairės stovėję tautiečiai galėjo nesikuklinti, visi – Žygimantas Augustinas, Mindaugas Bumblys, Artūras Bumšteinas, Juozas Laivys, Gytis Skudžinskas, Laisvydė Šalčiūtė, Andrius Zakarauskas – pasirodė puikiai.  

„Stakizmas“ Lietuvoje kol kas dar neegzistuoja. Visą šį E. Lucie-Smitho, jo kuratorinės palydos ir I. Kazakevičiaus sukeltą šurmulį galima vertinti kaip norą zonduoti – pabandyti įsodinti „stakizmą“ naujoje dirvoje. Tikiu, kad įmanomas toks precedentas. Tačiau žvelgdamas į lietuviško meno kolekcijos autorių pavardes, suabejojau jų noru marginalizuotis (londonietiškame kontekste „stakizmas“ turi tokią savybę), – pernelyg daug jie yra pasiekę mūsiškėje arenoje. Reikėjo (reikia) kitų menininkų. Be to, tikėdamas londonietišku „stakizmo“ pobūdžiu ir reikiamybe, esu skeptiškas tarptautinėms jo misijoms ir faktorijoms. Kyla įtarimų, kad kai kurie jų rezidentai tiesiog naudojasi galimybe užmegzti tarptautinius kontaktus ir išgarsėti. Irano meno atstovų pavyzdys suteikia peno tokiems apmąstymams.

Parodoje „Naujasis Irano menas“ pristatomi teheranietiškos „stakistų“ grupės autorių darbai. Darbus E. Lucie-Smithas ir Kultūrų komunikacijų centro komanda rinko ir internetu (fotomenininkai atrinkti per „facebook’e“ vykdytą projektą „Persbook“). Konceptualiai toks kuratoriaus judesys primena kad ir 1968-aisiais inicijuotą Setho Siegelaubo grupinę knygos formato „parodą“ („Xerox book“). Pavyzdinė forma, tik kito turinio, pasirinkta dėl nepriekaištingo istorijos išmanymo (argumentas abejojantiesiems istoriškumo reikiamybe). Dera prisiminti E. Lucie-Smitho akademinei veiklai būdingą naujų centrų, kitokių mokyklų paieškas ir žavėjimąsi jomis (būtent šio dailės kritiko dėka Lotynų Amerikos, Afrikos ir Azijos menas išsivadavo iš „baltųjų dėmių“ statuso). Perfrazuojant E. Lucie-Smithą, Irano mene slypi didelės ir iki šiol nepažadintos meno galios, o stiprioji jų pusė slypi fotografijoje. Pastarojoje intriguojantis balansavimas tarp Vakarų ir Rytų yra ryškiausias, tuo tarpu tapyboje (eksponuojami keturių tapytojų darbai) svertai krypsta gilių persiškojo vaizduojamojo meno (plg. senąsias miniatiūras) tradicijų pusėn. Kuratoriaus neatbaido net ir tai, kad kūnas Vidurio Rytų mene beveik nematomas arba yra uždengtas šimtais dangalų. Esmė – detalės ir užuominos, jos kelia intrigą. Jei ne „stakizmas“ (kaip tam tikra politinė ar pilietinė, bet ne meninė pozicija), iranietiškas menas būtų ne toks ir įdomus. Dabar gi kiekviena atskira viso nemažo rinkinio dalis diskutuoja su kuo nors (Teherano „stakistai“, kaip galima suprasti, yra didesni opozicionieriai savo šalies „mainstrymui“, o ne vakarietiškoms jo apraiškoms).

E. Lucie-Smitho ir komandos darbas nusipelno ypatingo dėmesio – palyginti su iki šiol Lietuvoje matytomis, Britų tarybos Vilniaus šiuolaikiniame meno centre kadaise pristatytomis parodomis „Tailsliding“ ir „Supernova“, šis projektas – mąstyti (o ne tik mėgautis) skatinantis renginys. O ko daugiau galima tikėtis iš pasaulinio garso dailėtyrininko, kritiko ir kuratoriaus?

Paroda veikia iki liepos 31 d.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų rūmai (Aukštoji g. 1/ Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) dirba trečiadienį–šeštadienį 11–19 val.

„7 meno dienos“ Nr.27 (949), 2011-07-08