Deprecated: Function ereg_replace() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 82

Deprecated: Function ereg() is deprecated in /home/menodien/domains/7md.lt/public_html/archyvas/include/main.inc.php on line 191
7 meno dienos > Nr. 27 (949), 2011 liepos 08 d.
Įvykiai: Skaityti visus Rašyti
Numerio straipsniai
Numerio rubrikos
Justino Vienožinskio 125-osios gimimo metinės
Olgos Wielogórskos paroda „Debesis ir akmuo“ galerijoje „Kairė–dešinė“
Kas buvo Ingmaro Bergmano motina
Krėsle prie televizoriaus
Tarptautinis Kauno kino festivalis pasauliniame tinkle „Festival Scope“
Liepos 8–14
Liepos 8–17
Liepos 8–17
Edwardas Lucie-Smithas Klaipėdoje

Vidas Poškus

Tai, kad Edwardas Lucie-Smithas atvyko į Lietuvą – išskirtinės svarbos įvykis. Mūsų regione ne taip dažnai pasirodo dailės kritikos korifėjai. Tai, kad jis atskrido ne poilsiauti, o dirbti, vadovauti kuratorių grupei, be jokios abejonės, dar didesnis kultūrinis precedentas. O tai, kad Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro publika gavo tris viename – tiesiog tikras menų festivalis.

 

Uostamiesčio Parodų rūmuose E. Lucie-Smithas ir jo bendradarbiai pateikė trijų dalių projektą „Trys pasauliai viename“ („3 worlds in 1“), dedikuotą, regis, tokiems skirtingiems ir kartu panašiems reiškiniams:

 

1. tarptautinei Londono meno scenai;

 

2. kai kurioms šiandienio Irano meno apraiškoms;

 

3. diskusiniam lietuviškos dabarties dailės atvėrimui.

 

Rengdamas kiekvieną temą E. Lucie-Smithas bendradarbiavo su skirtingais kuratoriais (lietuviškąją dalį drauge kuravo Ignas Kazakevičius), o tai vertinga kuratorinių metodikų pamoka.

 

Parodoje „Tarptautinis Londonas“ atskleidžiama nedidelė eklektiško megapolio briauna (ką ten briauna – briaunelė). Pristatydamas Young British Artists (YBA) fenomeną kuratorius laikosi puolamosios gynybinės pozicijos. Vadovėliuose E. Lucie-Smithas yra aprašęs YBA reiškinį, dešimtajame dešimtmetyje į meno areną išstumtą tokių meno verslo ryklių, kaip Charlesas ir Maurice’as Saatchi. Dabar kuratoriaus dėmesys sutelktas į šiek tiek jaunesnės kartos strategijas ir taktikas, net atsargiai teigiama, esą būtent joms priklauso ateitis. Galima suprasti garbaus meno istoriko nenorą kalbėti pernelyg vertinamai (ypač kai disputo objektas – miglota, kaip Londono oras, meno ateitis). Kad ir kaip ten būtų, šios kolekcijos dalis pasirodė įdomi, nes atspindi E. Lucie-Smitho, kaip vartotojo (finansinėmis galimybėmis, nors labai nesinori skaičiuoti svetimų pinigų, ponas Edwardas negali rungtyniauti su jo prakilnybe Charlesu) ar dabartį bandančio užčiuopti istoriko skonį. Tačiau meninės kokybės ir novatoriškumo prasme su YBA nėra ko ir rungtyniauti. Žvelgiant formaliai ir net ideologiškai, reprezentuojami autoriai pernelyg nesiskiria nuo savo ,,britarto“ pirmtakų. Verta prisiminti auksinius Maureen Palin žodžius, kad po Jaunųjų britų menininkų kartos sukelto sprogimo mene įmanoma tikėti viskuo. Tad ši paroda yra daugiau preliudija (parodos architektūros), istorinis ekskursas kelių metų senumo įvykiams priminti, bet ne londoniškojo ar pasaulinio meno ateities vektoriaus smaigalys.

 

To neneigia ir pats E. Lucie-Smithas, ir todėl daug įdomiau yra ten, kur jis veikia kaip dailėtyrininkas ir kritikas. Žinant mokslininko akademinį suinteresuotumą kūniškumo, lyties ir seksualumo problematika, nieko stebėtina ir keista, kad beveik kas antro kūrinio (iš tikrųjų – daugumos) objektas yra minimum kūnas, maksimum – „anas“ galas (tų „galų“ daug ir visur). Toks ir Mirandos Whall videotriptikas, kuriame moters kūnas eksponuojamas tam tikru rakursu, ir Roberto Luzaro performansas, neįsivaizduojamas be paties autoriaus „mėsos“ invazijos į anglies trynimo procesą, ir net atviras, psichologizuotas-psichoanalizuotas Alexiso Milne filmas „Riaušės pirma dalis (daugkartinės saugios riaušės 68)“, kuriame visas socialinis įniršis sublimuotas į elementarų ant sienos projektuoto vaizdo daužymą.

 

Visas projektas tampa polemiškesnis, kaip pripažįsta pats kuratorius, dėl miniatiūrinio pristatomų darbų formato. Iš „Tarptautinio Londono“ peršokama į kitą ekspozicijos skiltį, sudarytą iš trijų autonomiškų, kultūriniu-regioniniu pagrindu suformuotų (britiškos, lietuviškos, iranietiškos) pogrupių. Didžiausios sekcijos, pavadintos diskusijas provokuojančiu pavadinimu – „Polemiškai maža“, protagonistai yra vadinamieji „stakistai“, meno judėjimo Stuckism, nukreipto prieš YBA ir jų kuratorius bei apologetus, dalyviai. Šiuo metu „stakizmas“ yra virtęs tarptautiniu reiškiniu, vienijančiu 200 grupuočių 47 pasaulio šalyse. Vienas svarbiausių dalykų, apie kurį savo atrinkta britiška kolekcija „Polemiškai maža“ norėjo papasakoti E. Lucie-Smithas – šiems laikams būdingas tapybos atgimimas, dėl kurio reikėtų būti dėkingiems ne Niujorkui, Paryžiui ar Berlynui, o būtent Londonui. Čia vyksta daug įdomių tapybinių atvertimų ir atsivertimų. Kas šiai tapybai būdinga? Bandant verbalizuoti, nelabai ir galima pasakyti ką nors nauja. Manipuliavimas klasikinėmis ir moderniomis išraiškos priemonėmis (nuo daugiasluoksnio tepimo iki koliažo), žaidimas figūratyvo ir abstrakcijos teikiamomis galimybėmis, politinių-socialinių aktualijų, kultūrinių dogmų bei štampų analizavimas. Viskam, kaip prieskonis arba toji mistiškoji žolelė „valgyk į sveikatą“ pasitelkiama ironija. Galbūt dėl to britų menas neatrodo nei labai tiesmukas, nei nuobodus (to, jeigu kalbėtume nacionalinių prietarų padiktuota kalba, kartais neišvengia kai kurie vokiečiai ar japonai). Tiesą sakant, mažas formatas čia taip pat gali būti suvokiamas kaip tam tikras ironijos „įkūnijimas“. Iš tikrųjų – po didžiagabaričių YBA entuziastų šedevrų, maži „stakistų“ fanatikų formatai (dar visokie tariamai nevalyvi nutekėjimai bei aptepliojimai, pabrėžtinai literatūriški pasakojimai su figūromis, daug geriau ar blogiau išpieštų, ištapytų žmonių figūrėlių) atrodo kaip spjūvis po kojom ar nešvankus keiksmažodis išauklėtoje kompanijoje. Kad ir kokios pankiškos būtų abi britiškos E. Lucie-Smitho parodos, tačiau jos nėra tokios sektantiškai radikalios, kaip meno entropiją ir šios sąvokos devalvaciją teoriškai reflektavęs ir demonavizavęs jo amerikietiškas kolega Donaldas Kuspitas. Tai galbūt irgi galima paaiškinti britiškuoju ironijos jausmu.

 

Britiškąją („Lucie-Smithiškąją ir co“) „Polemiškai mažos“ kolekcijos dalį papildo lietuviškas („Kazakevičiškas“) rinkinys. Nuo pirmosios šis skiriasi ne formatais, jie analogiški. Didysis skirtumas ne tai, kad nei vienas lietuvis nėra „stakistas“, o tai, kad dalis menininkų iš Didžiosios Britanijos iš tikrųjų propaguoja nedidelius dydžius kaip tam tikrą esminę jų kūrybos strategiją, o jų kolegos iš Lietuvos (bent jau dauguma) tik stengėsi pritapti. Antai, Žygimantas Augustinas ar Laisvydė Šalči�...


Laisvoji tribūna
Kam prenumeruoti, kai galima pasiskaityti internete? Tikra tiesa – visus straipsnius, naudingą informaciją ir net daugiau nei spausdintame savaitraštyje, galima nemokamai skaityti internetinėje laikraščio versijoje. Tą patį penktadienį. Tad iš tiesų – kam prenumeruoti?
Tapkite mūsų rėmėjais:
Ankstesni 7MD numeriai
Žurnalas "KINAS"
Archyvas

2012-03-22
Živilė Pipinytė: Viskas prasideda nuo Prousto


2012-03-16
Živilė Pipinytė: Iš ko juokiamės?


2011-11-21
Živilė Pipinytė: Sveikas kinas


Populiaru