Gausus konkurso dalyvių būrys varžėsi net septyniose konkurso nominacijose – Fortepijono, Styginių instrumentų, Pučiamųjų instrumentų, Akademinio dainavimo, Kamerinio ansamblio, Nacionalinio dainavimo ir Liaudies muzikos instrumentų atlikėjų. Tai buvo didžiulė šventė, suteikianti galimybę pažinti šalies muzikos vertybes, dvasinį originalumą ir mėgautis itin išraiškingomis armėnų dainomis. Konkursas, skatinantis tautinę toleranciją ir tarpkultūrinį dialogą, vyko pakiliai ir šventiškai. Turėjome puikią progą pabendrauti su muzikantais iš įvairių pasaulio šalių. Liaudies instrumentų nominacijos trijose amžiaus grupėse dalyvavo per du šimtus atlikėjų. Armėnų nacionaliniai instrumentai – duduk, kanon, tar, tehol, kut, serejing, santur, blul – tarsi dainavo šalies jaunųjų muzikantų rankose.

Muzikinė kalba nuo liaudies muzikos iki modernizmo buvo persmelkta publikai patrauklia armėniška intonacija, liaudies dainų temos puikiai improvizuojamos. Geriausi atlikėjai atskleidė visas įmanomas savo instrumentų galimybes, Armėnijos liaudies muzikos grožis, interpretacija reikalavo ypatingo susitelkimo, ji buvo itin trapi, sutelkta į frazių detales, tylias prasmines užbaigas, subtiliai kontrastuojančias muzikines mintis. Švelnus, minkštas, su niekuo nepalyginamas duduk tembras sukuria ypatingą nuotaiką. Jis vadinamas Armėnijos nacionaliniu simboliu, perteikiančiu tautos sielą. Pastaraisiais metais itin ištobulėjęs kanon giminingas lietuviškoms kanklėms. Kanon specialybės pedagogai ir atlikėjai ieško naujų išraiškos būdų, šiam instrumentui rašo daug jaunų kompozitorių. Taigi repertuaro liaudies instrumentams Armėnijoje nestokojama.

Su pasididžiavimu klausiausi kanklininkių pasirodymų: L. Griciūtės atliekami Valentino Bagdono ir Vytauto Juozapaičio kūriniai skambėjo itin išraiškingai ir originaliai. Magistrantės atlikimas buvo įvertintas aukščiausiais balais ir sulaukė daug komplimentų (I vieta 18–26 metų amžiaus grupėje). Jaunosios kanklininkės iš Kauno L. Žilinskaitės programoje skambėjo Johanno Georgo Albrechsbergerio Koncertas C–dur. Technika, muzikalumas ir sodrus instrumento garsas sužavėjo vertinimo komisijos narius ir klausytojus. Kanklininkė buvo apdovanota Už geriausiai atliktą klasikinį kūrinį ir pelnė I vietą 14–18 metų amžiaus grupėje. Dar kartą įsitikinome, kad mūsų kanklių kultūros mokykla yra aukštai vertinama tarptautinėje muzikos erdvėje.

Džiaugsmingą nuostabą sukėlė didžiulis – 150 atlikėjų – Giumri miesto simfoninis orkestras ir choras „Kohar“. Dalyvauti šio orkestro repeticijoje buvo itin malonus muzikinis potyris – ne taip dažnai pasitaiko išgirsti tokiu savitu tonu, įprasmintu garsu ir techniškai tobulai griežiantį orkestrą, kuriame ryškiai skamba nacionaliniai instrumentai – duduk, serejing ir kanon. Dinamikos, ritmų, tempo, griežimo būdų, grupių dominavimo bei atskirų instrumentų solo kaita šiame orkestre reikalauja aukščiausio meistriškumo. „Kohar“ unikalus nacionalinės muzikos propagavimu: štai kaip armėnai vertina savo kultūrą, savo nacionalinius instrumentus! Ir dar – muzikos mokyklose liaudies instrumentų specialybės besimokantys vaikai yra atleidžiami nuo mokesčio už mokslą. Taip armėnai siekia išsaugoti nacionalinių instrumentų tradicijas. Ar neturėtų tai būti pavyzdys ir mums?

Ne tik tautos genocidas ir karai siaubė Armėniją. Viena iš didžiausių tragedijų šalies istorijoje – 1988 metų žemės drebėjimas šalies šiaurės vakaruose, po pastatų liekanomis palaidojęs dešimtis tūkstančių gyvybių. Dar ir dabar Giumri galima matyti slogius vaizdus – kažkada didelių viešbučių betoninius griaučius, išdarkytus kelius, miesto viduryje atsivėrusias plynes. Šis įvykis paliko neišgydomas žaizdas žmonių širdyse: daugelis liko be pastogės, neteko pragyvenimo šaltinio, užgyvento turto, bet daugiausia kančių suteikė artimųjų netektis. Apie save armėnai sako, kad nuolatinis jų tautos liūdesys smelkiasi iš naikinimų per revoliucijas, karus ir pokarius.

Ir dar vienas įspūdis – bet kuriomis aplinkybėmis Armėnijos žmonės svetingi, draugiški ir vaišingi.

„7 meno dienos“ Nr.26 (948), 2011-07-01